Ilgametė Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovė, rašytoja Aldona Ruseckaitė, žinoma dėl savo gebėjimo atskleisti istorinių asmenybių gyvenimo vingius ir kūrybos kelią, savo naujoje knygoje „Vienatybė“, išleistoje Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, įprasmina O. Pleirytės-Puidienės-Vaidilutės palikimą. Pokalbio metu autorė atskleidžia, kaip atrasti netikėti faktai apie Puidienę tapo kūrybiniu įkvėpimu, kaip gilus įsijautimas į istorinį kontekstą ir herojės pasaulį tampa ne tik kūrybos priemone, bet ir kelione laiku.
– Šiandien apie O. Pleirytę-Puidienę beveik nekalbama. Knyga „Vienatybė“ – puiki proga neleisti nugrimzti jos darbams ir asmenybei į užmarštį. Ar teko susidurti su jausmu, kad esate ne tik autorė, bet ir tarsi vienintelė šios kūrėjos istorijos liudininkė?
– Rašydama knygą „Vienatybė“ artimai susipažinau su O. Puidiene, žiūrėjau į jos nuotrauką ant lentynėlės, kartais su ja net bendraudavau, diskutuodavau, nes kitaip ir neįmanoma parašyti biografinio romano apie konkretų asmenį, tačiau negaliu savintis garbės, kad esu vienintelė jos istorijos liudininkė. Rašydama šią knygą turėjau didelę paspirtį – Vytauto Kubiliaus studiją „Dviese literatūros sūpuoklėse. Kazys Puida ir Vaidilutė“ (2003), taip pat Vaidilutės kūrybą literatūros mokslininkės V. Daujotytė, R. Bleizgienė analizavo šalia kitų XX a. moterų kūrybos. Viską, kas yra apie O. Puidienę parašyta, stengiausi atidžiai perskaityti ir tuo remtis. Žinoma, kai tyrinėdama suradau archyvuose neskelbtos informacijos, įdomių faktų, jaučiausi lyg Onos draugė, norinti ją atvesti pas mus.
– Rašote taip, tarsi savo istoriją pasakotų ir su skaitytoju kalbėtųsi pati Vaidilutė. Kaip pavyko taip su ja susitapatinti?
– Jei imiesi rašyti apie istorinę asmenybę, turi įsijausti kiek tik įmanoma. Juk nė vieno žmogaus, ypač menininko, nesuprasime iki pačių gelmių – ir gerai, turi likti paslapčių, neįmintų mįslių. Aš tiek metų dirbau muziejuje ir pajutau, kad kartais man tarsi pradingsta koks 100 metų, tarsi galiu kalbėtis ar prakalbinti kažin kada gyvenusius, kažin kada išėjusius. Pasijuntu lyg būčiau šalia, gal keistas jausmas, sunkiai suprantamas, bet man taip yra – viskas vyksta čia ir dabar. Kadangi Vaidilutė rašė dienoraštį, leidau jai daug kalbėti pirmuoju asmeniu. Ir pati rašydama kalbėjausi su ja. Šiek tiek mistiška…
– Sakote, kad rašote apie žmogų tik tada, kai įsigilinate, daug apie jį žinote ir suvokiate. Kaip ilgai tyrinėjote Onos Pleirytės-Puidienės asmenybę ir gyvenimo vingius?
– Taip ir yra. Pirmiausia tą vardą turiu gan ilgai nešiotis mintyse, gal net širdyje. Būna ir taip, kad rašau vieną knygą, o giliai po pasąmonę jau brazdinasi kitas herojus – nedrąsiai, bet kantriai. Laukia, o aš pati dar nesuvokiu, kaip čia bus. Tačiau rankos atsilaisvina, mintys vėl išsigrynina, o tas brazdėtojas atsigauna ir aš keliauju su juo... Knygą „Vienatybė“ rašiau maždaug porą metų, tačiau susidomėjusi šia asmenybe buvau gerokai anksčiau. Dar dirbdama Maironio lietuvių literatūros muziejuje ištyrinėjau nedidelį jos archyvą, rašiau straipsnių, mane sudomino O. Puidienės gyvenimas ir likimas ne tik kaip rašytojos, bet ir kaip moters – jos gyvenimas tarsi romanas, kurio formą sunku įvardyti – kriminalinis, detektyvinis, fantastinis, drama, tragedija… Tuos dvejus metus rinkau medžiagą, važinėjau į Vilniaus bibliotekas, archyvus. Dabar daug lengviau – suskaitmeninta spauda, kurią galima perskaityti ir namuose.
– Kiek jūsų pačios interpretacijos yra knygoje?
– Neišvengiamai interpretacijų gana daug – čia juk romanas. Aš kartais šiek tiek sunerimusi juokauju: kaip ten bus, jeigu amžinybėje sutiksiu Maironį, Žemaitę, V. Mačernį, S. Nėrį, V. Mykolaitį-Putiną, O. Puidienę. Ką jie man pasakys, kaip nubaus už interpretacijas. Žinodama faktus, iš informacijos gausos susidariusi įvaizdį, koks maždaug man rodosi tas žmogus-veikėjas, kuriu siužetą. Juk kartais teturi tik vieną sakinį ar užuominą, o reikia sukurti visą skyrelį – tada ir neša fantazija, bet nuolat save patikrinant: ar tai būdinga laikui, aplinkai, asmeniui? Tenka įsijausti, žinoti nemažai konteksto, kurio ir nepanaudoji. Iš šios knygos galiu pateikti du pavyzdžius. Ona prisipažįsta, kad Čeliabinske turėjo artimą draugą čekų karininką, bet tik kelios užuominos dienoraštyje, o labai norėjau istoriją išplėtoti. Tačiau kaip? Čia ir prasideda interpretacijos. Kitas pavyzdys – jau Lietuvoje. Sutuoktinių Kazio ir Onos Puidų ryšys balansuoja ant išsiskyrimo ribos, bet moteris užsimena, kad juodu su vyru buvo Klaipėdoje, todėl norėjau jų santykiams suteikti šilumos. Dėl tų interpretacijų jaučiu didelę atsakomybę, nes skaitytojai kartais priima viską už gryną pinigą, visas smulkmenas suvokia kaip tikrų tikriausią tiesą.
– Kokie jausmai užplūdo skaitant dienoraščius?
– Skaitydama O. Puidienės dienoraščius galvojau ir apie save – taip pat daug metų (nelabai reguliariai) rašau dienoraštį, kurio turinys, žinoma, kitoks nei Onos (ir gyvenimas kitoks), svarstau, ar juos jau mesti į laužą?.. O. Puidienė norėdama galėjo tuos sąsiuvinius sunaikinti, ilgokai sirgo, mirtis neištiko staiga. Ką galvojo? Kai 1904 m. Ona važiavo į Šveicariją studijuoti pedagogikos, jos gyvenimo mokytojas J. Tumas-Vaižgantas liepė viską smulkiai fiksuoti, tada ir pradėjo rašyti dienoraštį. Visą gyvenimą, kad ir kur būtų. Vienu metu Čeliabinske dėl cenzūros rašė rusiškai, kad cenzoriai, jeigu darytų kratą (ir išties kratų buvo), suprastų. Kaip jau minėjau, Onos ir Kazio Puidų santykiai beveik nuo vedybų pradžios nelabai sklandžiai klostėsi, moteris apie visa tai smulkiai rašė, įvertino savo vyrą: „Nuolat ir nuolat jis įklimpdavo į aistrų klampynes – nuo pirmo meto mudviejų gyvenimo įklimpdavo be saiko, be nuovokos ką bedarąs, be sąžiningumo ir savęs pagerbimo...“ Gąsdino sutuoktinį, kad dienoraštyje liks jo „tikrasis veidas“. Tačiau dienoraštyje ne tik šeimos santykiai, juose daug visokios laikmečio informacijos. Po motinos mirties sūnus Algirdas atidavė motinos dienoraščius į Vytauto Didžiojo universiteto archyvą (dabar jie saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje). Žmonos dienoraščius, kurie specialiai būdavo palikti ant stalo, skaitė ir vyras, bet K. Puida, matyt, galvos nesuko, kokia Onos nuomonė apie jį liks. Skaitydama dienoraščius kartais jausdavausi, kad esu kur nors arti Puidų gyvenimo, lyg pro kokią rakto skylutę viską matau. Tačiau esu muziejininkė, tai sąžinės lyg ir negraužė...
Skaitydama dienoraščius kartais jausdavausi, kad esu kur nors arti Puidų gyvenimo, lyg pro kokią rakto skylutę viską matau. Tačiau esu muziejininkė, tai sąžinės lyg ir negraužė..
– Koks atradimas ar atradimai apie rašytoją labiausiai nustebino?
– Prieš pradėdama rašyti apie O. Puidienę žinojau ne per daugiausia, tad stebino daugybė dalykų. Pirmiausia jos artima bičiulystė su M. K. Čiurlioniu, viso gyvenimo draugystė su Vaižgantu, J. Vileišiu, pažintis su J. Biliūnu, J. Basanavičiumi. Jaunystės metai Vilniuje, kai dar jaunutė, o jau nori darbuotis Lietuvos labui. Vis dėlto didžiausias atradimas buvo Rusija, Čeliabinskas, kai vyras K. Puida išvyksta ten ieškoti inžinieriaus darbo, o po metų ir Ona su trimis mažais vaikais išvažiuoja pas jį. Gyvenimas Čeliabinske iš šono ir laiko perspektyvos yra ypatingas. 1914 m. prasideda Pirmasis pasaulinis karas, į Rusijos gilumą bėga daugybė žmonių ir iš Lietuvos, pasiekia Sibirą. Jiems reikia pagalbos, ir tada Ona dienoraštyje rašo: „Aš gimusi gyventi kitiems... Visada kam nors padėti, palengvinti... gyventi dėl ko nors. Be šito gyvenimas darosi be prošvaistės.“ Kartu su kitomis Čeliabinsko moterimis įkuria pabėgėlių centrus, eina prie traukinio, parveda pasimetusius vaikus, ligotus senukus, įkurdina, renka lėšas, globoja. Įkuria vaikų prieglaudą, lietuviukai geriausiai prižiūrėti. Negana to, pabėgėlių globėja gauna daug lietuvių laiškų iš viso Sibiro, kiek turėdama jėgų ir laiko važiuoja į kitus miestus, kuria pabėgėlių centrus, aiškinasi, kodėl visur šv. Mišios aukojamos lenkų kalba, o lietuviškai niekur, tas pats ir mokyklose. Labiausiai stebino, kad ji, kaip garbinga moteris, mokanti keletą kalbų, buvo išrinkta į Čeliabinsko miesto dūmą – tarp vyrų vienintelė! Dar jos draugystė su čekų karininkais ir kariais, pramoksta čekų kalbos, lanko sužeistuosius ligoninėje, skaito jiems laikraščius. Atradimas buvo ir M. K. Čiurlionio paveikslo „Ilgėjimas“ istorija, nors istorine prasme tai praradimas – paveikslas yra dingęs. 1925 m. Kaune, šlubuojant sveikatai, kamuojant bepinigei, Ona sugalvoja į savo namus sukviesti to meto Seimo opozicijos atstovus ir taip opoziciją suvienyti. Į Puidų namus ateina 35 visuomenės, kultūros veikėjai, tarp kurių P. Vileišis, A. Smetona, J. Tūbelis, Vaižgantas, Maironis, V. Krėvė, B. Sruoga, A. Žmuidzinavičius, J. A. Herbačiauskas, F. Kirša. A. Sutkus, M. Sleževičius, S. Šilingas, F. Bortkevičienė. Nežinau, ar dar kas anoje nepriklausomoje Lietuvoje buvo susodinęs už vieno stalo šiuos asmenis spręsti politinių klausimų.
– Kaip keitėsi jūsų požiūris į O. Puidienės asmenybę skaitant dienoraštį?
– Iki pradėdama rašyti knygą aš nelabai tą apibendrintą požiūrį turėjau, tad tik skaitydama dienoraštį ar jos straipsnius, kūrybą, vis labiau ir labiau ją pažinau. Sakyčiau, požiūris ne keitėsi, o plėtėsi.
– Knygoje daug dėmesio skiriama vienatvės jausmui, kurį dienoraščiuose dažnai mini ir pati rašytoja. Kaip manote, ar jos vienatvė yra pasirinkimas, ar visgi likimas?
– Užtat ir knygą pavadinau „Vienatybė“ – jos pačios žodžiu, kurį Ona mėgo vartoti ir dienoraštyje, ir laiškuose. „Vienatybė ir nykumas... bet trokštu ir liūdžiu, ir ilgiuos... Tiktai to viso niekas nepastebi...“ – rašė ji. Manau, vienatvė nebuvo pasirinkimas, labiau moters prigimtis – ji pasakojo, kad nuo vaikystės buvo uždara, galėjo būti valandų valandas viena. Ona buvo trapi, labai jautri, troško bendrauti su jos dvasiai artimais žmonėmis, taip ir buvo – brolis Karolis, M. K. Čiurlionis, Vaižgantas, čekas Frankas, sūnaus draugas Karolis. Su jais bendraudama jautėsi laiminga, nemėgo tuščių kalbų, nuobodžios draugijos. Kita vertus, taip klostėsi ir likimas: nesėkminga santuoka, amžinas skurdas, klajonės, vaikų bėdos, ligos. Dažnai jausdavosi nesuprasta, nepaguodžiama, vieniša.
– O. Pleirytės-Puidienės balsu mezgate dialogą, kuriate ryšį su šiuolaikinėmis moterimis. Kokiu tikslu pasirinkote tokią rašymo formą?
– Kaip minėjau, man istorijos laiko 100 metų šen ar ten, nusprendžiau, kad Ona turi teisę pasikalbėti su šiandienos moterimis, tad tuos pokalbius mezgiau pagal jos gyvenimo įvykius, nes tokie įvykiai ištinka ir mus. Taip pat norėjau nutolusį Onos gyvenimą priartinti, tarsi sukabinti nematomais tiltais jos ir mūsų laiką, rasti bendrumų, kelti klausimų, ieškoti atsakymų – tada buvo taip, o kaip dabar? Juk irgi panašiai. Vaidilutės kalbėjimą pirmuoju asmeniu lėmė dienoraščiai. Jeigu jų nebūtų, knygos forma būtų kitokia, arba visai knygos nebūtų.
– Kaip manote, ko skaitydama šią knygą gali pasimokyti šiuolaikinė moteris?
– Čia galėčiau pajuokauti, kad šnekindama šiuolaikines moteris, O. Puidienė pirmiausia galėtų iš jų pasimokyti. Juk Onos gyvenimo šūkis buvo, kad vyras privalo išlaikyti žmoną, vaikus ir tarnaitę, taip ji ir elgėsi, ir reikalavo, tai ką jau čia gali sakyti šiuolaikinė moteris... Žinoma, jauna moteris iš Vaidilutės patirties turėtų suprasti, kad gyvenimas ne rožėmis klotas, kad jį privalu atlaikyti ir gyventi dėl vaikų (vėlgi mūsų laikams geroka prieštara), kad niekada negalima pasiduoti, tačiau ar besimokytume iš jos gyventi vardan Lietuvos, darbuotis Tėvynės labui? Štai pabėgėliai – gyventi ir dėl kitų, save pamirštant. Manau, kai kurios mūsų laikų moterys tą moka, bet šiuo atveju Ona galėtų būti pavyzdys. O. Puidienė buvo gana tiesmuka, rašydama straipsnius spaudai teigė tik savo tiesą, kritikuodavo ir draugus, ir priešus, jeigu kas nepatinka – neišsisuksi, nors žinojo, kad pakliuvusieji į jos straipsnius labai supyks. Dabar mūsų visuomenė daugiau konformistiška. O kur dar rūkymas visą gyvenimą, kokaino vartojimas – ne, ne, šito mokytis nereikia. Būtų geriau O. Puidienę suprasti, įvertinti jos laiką, aplinką. Tiesiog mintyse padraugauti.
– Kaip apibūdintumėte Vaidilutės kūrybos reikšmę šiandienos literatūrai ir kultūrai?
– Apmaudu, kad šiandien jos kūryba neprieinama skaitytojams. Knygas, išleistas anos nepriklausomos Lietuvos laikais, galima rasti tik didžiosiose bibliotekose. Vėliau niekas nepasirūpino išleisti trumposios prozos rinkinio ar romano „Tėviškė“. Vaidilutės kūryba puikiausiai įsikomponuoja į XX a. trečiojo dešimtmečio prozą. Dvi poetinės prozos knygos išėjo pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais: „Gyvenimo akordai“ (1921), „Kada rauda siela“ (1922), kiek vėliau apsakymai „Audroms siaučiant“ (1931). Šiandien Vaidilutės kūriniuose rastume to meto tikrovės atspindžių, nes knygose buvo paskelbti prozos vaizdeliai iš XX a. pradžios gyvenimo Vilniuje, iš Sibiro parsivežtų rankraščių, žinoma, ir grįžusi į Lietuvą nemažai parašė. Ona, nesulaukusi tinkamo įvertinimo, prisipažino: „Aš jaučiuosi visuomet svetima mūsų inteligentijoje su savo romantine etika, išrafinuotais jausmais ir subtiliu ilgesiu prie grožės ir idealo...“ Rašytojos proza išties gana poetiška, persmelkta jausmingumo, emocingumo, netgi sentimentalumo, aukštų polėkių, idealų, siekių ir, deja, jų žlugimo. Joje randame ir istorinių detalių, konkrečių pavardžių: M. K. Čiurlionio, J. Biliūno ir kitų. Svarbiausiu savo kūriniu Vaidilutė laikė romaną „Tėviškė“ (1925, I dalis; 1936, II dalis), to jis ir vertas. Man buvo labai įdomu skaityti šį romaną, nors jame rašytoja vaizduoja gana tolimą laiką. Vaidilutė prisipažino: „Visi mano raštai kupini mano jausmų, minčių, džiaugsmo ir ašarų. To, kas neišaugo mano sieloje, arba tai, ko aš nepažinau ir nepergyvenau, man nesuprantama. Rašydama vaizduoju savo gyvenimą arba tai, kas prie jo prisidėjo.“ Šiandien kūryba sudomintų autentiškų įvykių pateikimu, istorijos pulsavimu, bendru literatūros procesu, feminizmo atšvaitais. O. Puidienė išties turėtų (turi?) savo vietą lietuvių literatūros istorijoje, bet atsilikusi nuo visų lyg nuo būrio pasimetęs paukštis taip ir liko į ateitį neišskridusi…
– Jei dabar turėtumėte galimybę pasikalbėti su Vaidilute – ką norėtumėte jai pasakyti?
– Su visais mano aprašytais autoriais norėčiau pasikalbėti, nes rašant apie jų gyvenimus kyla daug klausimų, į kuriuos atsakymų negaliu rasti. Gal nedrįsčiau nė vieno užkalbinti, pabėgčiau... O. Puidienės paklausčiau, kodėl ji 1920 m. grįžusi į Lietuvą su tokiu patyrimų bagažu, kokio niekas tada neturėjo (ji net lankėsi Jekaterinburge tame name, kuriame buvo sušaudyta caro Nikolajaus II šeima), nerašė romano apie tuos įvykius, išgyvenimus. Dar paklausčiau, kaip jai patikdavo svečiuotis Maironio rūmuose (buvo keletą kartų į pobūvį pakviesta), kaip ten viskas vykdavo... Dar klausčiau apie jos brolį Juozą, kuris dingo iš akiračio ir nieko apie jį negalėjau rasti. Taip pat būtų įdomu, kaip vyko 1906 m. Stakiuose pas Vaižgantą jų su Puida vestuvės, kuo buvo apsirengusi. O dar rašymas, kūryba – ar būdavo kančia, ar teikdavo jėgų, nes romano „Tėviškė“ antrąją dalį rašė jau sunkiai sirgdama, dažnai gulėdama. Gal paklausčiau, kodėl ji vartojo kokainą, bet ne, neklausčiau, supratau pati...
– Jūsų kūrybą galima įvardyti kaip tiltą, jungiantį istorines asmenybes ir šiuolaikinį skaitytoją. Įdomu, apie kokį dar asmenį norėtumėte (o gal jau planuojate) parašyti knygą?
– Rašant „Vienatybę“ pasąmonėje nebuvo jokio brazdėtojo, tad dabar tiesiog ilsiuosi, tebedraugauju su Vaidilute ir tikrai nežinau, kas dar gali įvykti. Juk sakoma – žmogus planuoja, Dievas juokiasi... Be to, tokio pobūdžio biografinius romanus rašyti sunku, reikia daug tyrinėti, važinėti po archyvus, ieškoti medžiagos. Nors iš skaitytojų sulaukiu netikėčiausių pageidavimų ir pasiūlymų – būna įdomu.
Projektą "Rubrika/infoblokas „Santaka“ portale www.kaunodiena.lt" iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 18 000 eurų.
(be temos)