Pereiti į pagrindinį turinį

Vilkijos medinuke sutilpo šimtametė Vilniaus istorija

2023-12-07 08:02
DMN inf.

Su niekuo nesupainiojamas, iš menkos detalės atpažįstamas, mažoje erdvėje sutalpinantis šimtmečius; gebantis būti ir vaikiškai atviras, ir paslaptingas; spalvingas, bet ir nedirginantis savo ryškumu. Šie žodžiai tinka apibūdinti ir dailininko Mariaus Jonučio kūrybą, ir miestą, kuriam jis skyrė vieną naujausių savo projektų – 700-metį minintį Vilnių.

Fantazija: spalvinguose M. Jonučio bareljefuose atgyja senųjų Vilniaus legendų siužetai ir herojai. Fantazija: spalvinguose M. Jonučio bareljefuose atgyja senųjų Vilniaus legendų siužetai ir herojai. Fantazija: spalvinguose M. Jonučio bareljefuose atgyja senųjų Vilniaus legendų siužetai ir herojai. Fantazija: spalvinguose M. Jonučio bareljefuose atgyja senųjų Vilniaus legendų siužetai ir herojai. Fantazija: spalvinguose M. Jonučio bareljefuose atgyja senųjų Vilniaus legendų siužetai ir herojai. Fantazija: spalvinguose M. Jonučio bareljefuose atgyja senųjų Vilniaus legendų siužetai ir herojai. Fantazija: spalvinguose M. Jonučio bareljefuose atgyja senųjų Vilniaus legendų siužetai ir herojai. Fantazija: spalvinguose M. Jonučio bareljefuose atgyja senųjų Vilniaus legendų siužetai ir herojai. Fantazija: spalvinguose M. Jonučio bareljefuose atgyja senųjų Vilniaus legendų siužetai ir herojai. Fantazija: spalvinguose M. Jonučio bareljefuose atgyja senųjų Vilniaus legendų siužetai ir herojai. Fantazija: spalvinguose M. Jonučio bareljefuose atgyja senųjų Vilniaus legendų siužetai ir herojai. Fantazija: spalvinguose M. Jonučio bareljefuose atgyja senųjų Vilniaus legendų siužetai ir herojai.

Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje veikiančioje parodoje pristatomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistai knygai „Vilniaus legendos“ (autoriai Jūratė Šlekonytė, Gytis Vaškelis) skirtų iliustracijų objektai – dailininko M. Jonučio drožiniai.

Šimtmečių paženklintos seniausio Vilkijos pastato sienos, regėjusios žinomus lietuvių kūrėjus ir patį kunigą, tautosakininką, leksikografą Antaną Jušką, muziejaus šeimininkams padeda sukurti jaukią atmosferą, atkartojančią mūsų kraštui būdingą metų cikliškumą.

S. Juodelytės nuotr.

Pavasaris buvusioje klebonijoje čiulba paukščių balsais. Vasarą čia, regis, kvepia pievų medumi ir žemuogėmis. Ruduo prasismelkia džiūstančių lapų šlamėjimu. Žiemą jauki prieblanda panardina į apmąstymus apie tai, kas šioje žemėje svarbiausia ir kiek gi iš tikrųjų reikia žmogui šviesos, šilumos, materialaus gėrio. Namų pakanka tokių, kad jų gyventojai jaustų vienas kito buvimą, be žodžių suprastų vienas kito nuotaiką. Daiktų – tiek, kad nepaklystų jų gausoje. Emocijų – tokių, kad pajėgtų visas išgyventi. Patirčių – ryškių, nuoširdžių ir, it pasakų knygų herojų žygdarbiai, telpančių į erdvinius M. Jonučio paveikslus. Jie tik iš pirmo žvilgsnio atrodo vaikiškai naivūs ir spalvingi. Vilkijoje viešintys žinomo menininko kūriniai pasakoja bene svarbiausius Lietuvos mitus, kuriuose užkoduota tai, kas buvo svarbu, kuo didžiavosi mūsų protėviai.

Kiekvieną jų iliustravusios kelios dešimtys M. Jonučio drožinių – tarsi jungtys, siejančios skirtingų autorių istorijas.

Svarbiausias šių pasakojimų – Vilniaus miesto įkūrimo legenda, užrašyta XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriko, pirmosios spausdintos knygos apie LDK istoriją autoriaus Motiejaus Strijkovskio. Kitos į knygą sugulusios istorijos – XIX a. romantikų, rašytojų tekstai, perduoti iš lūpų į lūpas ir taip pasiekę mūsų laikus. Knygoje kiekvieną jų iliustravusios kelios dešimtys M. Jonučio drožinių – tarsi jungtys, siejančios skirtingų autorių istorijas.

S. Juodelytės nuotr.

Pasakojimams, per šimtmečius praradusiems į pasaulį juos paleidusio pirmojo autoriaus stiliaus bruožus, kiekvienas dažyto medžio paveikslas suteikia papildomų prasmių, įsivaizduojamiems veikėjams – naivumo ir gyvasties, legendomis virtusiems jų poelgiams ar patyrimams – fizinį pėdsaką. Taip žodis tampa kūnu, legenda – miestais, vietovardžiais, tradicijomis, abstrakcija – tuo, kas regima ir apčiuopiama, kas gali išlikti nepaisant žmogaus veiklos, karų, technikos progreso, kaip kad išlieka sodybos ir šimtamečiai medžiai.

Medis, kaip prisipažino, labiausiai patinka ir pačiam dailininkui. Labiau nei popierius. „Nupaišai ant popierėlio – tai nėra daiktas, jis nuplevėsuoja ir nuskrenda“, – viename interviu yra sakęs M. Jonutis. Jis pats ir mąstąs daiktiškai, ir kuria fiziniu darbu. „Kad reikėtų prakaito“, – sako dailininkas.

S. Juodelytės nuotr.

Kur kitur, jei ne senų sienojų prialsuotoje erdvėje, mačiusioje grublėtas klebonijos lankytojų rankas, nuo darbo lauke nugairintus veidus, šalia auksu tviskančių sodų gali atgyti iš žmogaus ir gamtos, kūrybos laisvės ir šaknimis, šakomis žemę su dangumi sujungusio medžio radęsi kūriniai? Kada daugiau, jei ne tamsiausiu metų laiku, jei ne per ramųjį adventą klausytis vaikiškai naivių ir tikrų pasakų apie trirankį šventąjį Kazimierą, Vilnių ir Trakus įkūrusį Gediminą, kepurėmis supiltą Gedimino kalną, milžinų pastatytą Vilniaus katedrą, bauginančią pėdą palikusį Vilką ar gražuolės Barboros šmėklą?


Kas? M. Jonučio iliustracijų paroda „Vilniaus legendos“.

Kur? Vilkijos A. ir V. Juškų etninės kultūros muziejuje.

Kada? veikia iki sausio 5 d.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų