Tarptautiniame šokio festivalyje "Aura'24" šeimininkai, Kauno šokio teatras "Aura", parodys premjerą – kartu su vokiečių šokėju ir choreografu sukurtą spektaklį "Gyvenimo aprašymai".

Septynias savaites – tiek laiko Kauno senamiesčio gatvėmis kasdien žingsniuoja vokiečių choreografas ir šokėjas Paulas Hessas. Su šokio legenda Pina Bausch dirbęs ir iki šiol jos kurtame spektaklyje "Šventasis pavasaris" šokantis jaunas talentas į Lietuvą pirmą kartą atvyko 2013-aisiais – dalyvavo bendrame vokiečių ir lietuvių festivalio "Grynparkas" projekte "Gamtoje įguldyta". Nemuno saloje su "Auros" šokio teatro trupe kurtame pasirodyme užsimezgusi draugystė netruko peraugti į dar vieną kūrybinį bendradarbiavimą.

Paskutines dienas prieš festivalį P.Hessas praleido drauge su "Auros" šokėjais repetuodamas savo naujausią spektaklį, kuris jau spalio 9 d. bus pristatyta publikai.

– Kas įkvėpė kurti šokio spektaklį "Gyvenimo aprašymai"?

– Kiekvienas kūrinys yra apie gyvenimą, tik mes labai dažnai ieškome tam tikrų specifinių, įmantriau skambančių temų. Aš pamaniau, kodėl nepabandžius sukurti spektaklio, kurio pavadinimas tiesiai šviesiai atspindėtų gyvenimą, nes juk šiaip ar taip nuolatos apie jį vienaip ar kitaip kalbame. Jaučiu, kad taip esu kur kas nuoširdesnis, nei bandydamas pritempti prie tokių šimtus kartų scenoje matytų temų kaip šiuolaikinių ryšio priemonių įtaka žmonių tarpusavio santykiams ar pan. Noriu sugrįžti prie pačios esmės – mūsų gyvenimo. Dirbu su labai spalvingomis, įdomiomis asmenybėmis – jų gyvenimiškos patirtys ir tampa pagrindiniu įkvėpimu bei spektaklio medžiaga.
Iš viso, man regis, šiuolaikinis šokis kartais pernelyg nutolsta nuo žiūrovo. Vokietijoje susidaro įspūdis, kad šokėjai kuria specialistams. Jaunai publikai reikia ko kito. Nesvarbu, ar tai tam tikros istorijos kūrimas (to aš pats nemėgstu), ar koliažas iš atskirų detalių, ar kokia kita šokio spektaklio forma, bet žmogus turi atrasti kažką sau atpažįstama, su kuo galėtų tapatintis.

– Kaip vyksta spektaklio kūrybinis procesas?

– Kaip ir spektaklio skrajutėje pažymėta, mano kuriamos choreografijos bendraautoriai – šokėjai. Aš keliu jiems klausimus, prašau atsakyti ne tik judesiu, bet taip pat kurti atskiras scenas, dalytis prisiminimais, patirtimis. Vėliau visa tai savaip dėlioju, jungiu į bendrą kompoziciją, keičiu dinamiką. Pavyzdžiui, iš viso spektaklio laiko turbūt tik penkiolika minučių yra tik mano kurtos judesio medžiagos, visa kita – šokėjų pasiūlymai, kūrybinio proceso eigoje adaptuoti, savaip interpretuoti ir išgryninti. Sąmoningai kuriu savo priklausomybę nuo šokėjų. Taip su jais dalijuosi ir atsakomybe, kurią, džiaugiuosi, jie geba prisiimti.

– Šokio teatras "Aura" šį sezoną pradeda atsinaujinęs – trupę papildė nauji šokėjai iš Lietuvos ir užsienio. "Gyvenimo aprašymai" – pirmasis jų spektaklis drauge. Kokius iššūkius tai kelia jums?

– Trupės atsinaujinime regiu ypatingą grožį! Nauji žmonės turi vienas kitą pažinti, prisijaukinti. Manau, kad tokiomis sąlygomis daugelio asmenybės atsiskleidžia kur kas ryškiau ir organiškiau. Įsitraukimas į šį procesą man yra tarsi auksas – galiu daugiau sužinoti apie spektaklio šokėjų charakterius ir tai, ką matau, panaudoti spektaklyje. Nauja komanda taip pat turi labai daug šviežios energijos. Žmonės yra ypatingai kantrūs ir smalsūs, o tuo aš tik mėgaujuosi.

– Kokių savybių ieškote šokėjuose?

– Asmenybės. Man svarbiausia, kad šokėjai pirmiausia būtų žmonės, o ne šokio mašinos. Argi įdomu, jei šokėjas gali koją iškelti aukštai į dangų, bet tik nustojęs judėti tampa visiškai nematomas? Geriau rinkčiausi tą, kuris neįvaldęs šokio technikos, bet jam užlipus ant scenos žiūri ir stebiesi: kokia įdomi asmenybė! Ieškau skirtingų spalvų. Taip pat labai svarbus nuoširdumas. Nenoriu, kad žmonės prieš mane ką nors vaidintų. Taip, šokėjai tam tikra prasme turi būti aktoriais, bet po visu artistiškumu jie vis dėlto privalo išlikti savimi.

– Greta savo choreografinės veiklos šokate ir kitų choreografų spektakliuose. Ką jums duoda skirtingose spektaklio įgyvendinimo pusėse įgytos patirtys?

– Buvimas skirtingose pozicijose man, kaip choreografui, leidžia geriau suprasti šokėjus. Netgi manau, kad kiekvienas choreografas privalo pabūti šokėju. Man pačiam labai įdomu turėti dvi skirtingas žiūrėjimo perspektyvas. Šokdamas kitų kuriamuose spektakliuose aš mąstau kaip choreografas, tik neturiu galios priimti sprendimų. Jei choreografas mąsto panašiai, tai yra puiku, bet jei jis turi skirtingą požiūri, čia jau aš privalau ugdyti savo kantrybę ir sąmoningą suvokimą, jog šioje situacijoje esu šokėjas. Tokia patirtis man padeda suvokti, kaip šokėjai priima mano choreografinius sprendimus, nes jie, neabejoju, taip pat turi savo idėjų, kurios nebūtinai sutampa su manosiomis. Kurdamas choreografiją turiu prisiimti atsakomybę už kūrinį. Taip, man gali siūlyti daug dalykų, gali daug atmesti, bet galiausiai aš tariu paskutinį žodį, nes mano rankose, kaip atrodys spektaklis. Abiem veiklomis aš mėgaujuosi ir jose randu pasitenkinimą.

– Kai suvokėte, kad gyvenimą siesite su šokiu, kuo pirmiausia svajojote tapti – choreografu ar šokėju?

– Tiesą sakant, šokti pradėjau vėlokai. Abu mano tėvai muzikai, atrodė natūralu, kad muzika turi būti ir mano kelias, tad aš taip pat mokiausi muzikos. Tiesa, muzikos mokykloje kūrėme miuziklą, tad ten šiek tiek prisiliečiau prie šokio. Man, kaip ir daugėliui paauglių, atrodė, kad šokti yra gėdinga, jaučiausi tam per kietas. Kartą, kai man buvo maždaug penkiolika ar šešiolika metų, draugas mane pakvietė į pramoginių šokių pamoką. Nuėjau ir pasilikau ten. Po kurio laiko trenerė manęs paklausė, ar nenorėčiau tapti šokių mokytoju. Tada pirmą kartą supratau, kad noriu profesionaliai šokti, tik iš karto žinojau, kad jokiu būdu nenoriu praleisti viso savo gyvenimo kitiems aiškindamas, kas yra gera pėda, o kas – bloga. Taigi, pradėjau lankyti baletą ir po dviejų mėnesių nuėjau į šokio universiteto stojamąjį egzaminą. Dar man besimokant mokykloje išimties tvarka buvau priimtas į studijas. Dieną eidavau į mokyklą, vakare – šokdavau. Taip prasidėjo mano kaip šokėjo kelias. Tik kiek vėliau susidomėjau choreografija.

– Vokietija – didelė šalis, turinti gilias šokio tradicijas. Ar sunku jaunam talentui būti pastebėtam?

– Vokietijos šiuolaikinis šokis kur kas akademiškesnis. Čia bene visi profesionalūs šokėjai yra baigę šokio aukštąsias mokyklas. Patekti į šokio akademiją irgi nėra lengva – jau per egzaminą reikalaujama pakankamai geros šokio technikos. Tiesa, man šiuo klausimu labai pasisekė, nes manyje pastebėjo potencialą, nors tuo metu beveik neturėjau jokios technikos. Kadangi yra daug šokio universitetų, turime ir daug šokėjų, ne visi gali išgyventi. Jaunam žmogui tikrai sunku patekti į profesionalią sceną. Kad galėtum pakliūti į daugelį atrankų, reikalaujama turėti bent dvejų metų profesionalaus šokio patirtį, bet kaip ją įgyti, jei esi tik baigęs studijas? Neįmanoma! Šokio rinka Vokietijoje yra tikrai užpildyta, tad choreografams dar sunkiau prasimušti. Lyginant su kitomis šalimis, čia yra daugybė šokio finansavimo fondų, bet jauni, dar neįsitvirtinę choreografai gali teikti paraiškas bene tik miesto savivaldybėms. Aš pats esu šiame kelyje. Ir jis, matyt, būtų kur kas lengvesnis, jei dalį laiko nešokčiau, pavyzdžiui, Pinos Bausch trupės spektakliuose, bet koncentruočiausi tik į choreografiją.

– Šokio spektaklis "Gyvenimo aprašymai" bus pirmą kartą parodytas netrukus prasidėsiančiame tarptautiniame šokio festivalyje "Aura‘24". Su kokiomis nuotaikomis laukiate premjeros?

– Programoje matau nemažai įdomių ir pažįstamų vardų, taigi dalyvavimas festivalyje man yra ypatingas įvykis. Po kelių savaičių darbo jaučiuosi prarandantis objektyvumą, tad galiu tik įsivaizduoti, kaip spektaklį, kuris vis dėlto yra kiek chuliganiškas, priims žiūrovai. Nekantrauju išvysti publikos reakciją.

Kas? Kauno šokio teatro ir "Artscenico" / Paulo Hesso spektaklis "Gyvenimo aprašymai".
Kur? VDU didžiojoje salėje (S.Daukanto g. 28).
Kada? Spalio 9 d. 19 val.