Autoriui mirus, pjesė "Batsiuviai" liko nebaigta, tačiau laikoma geriausiu Witkacy kūriniu teatrui. Paskutinis Witkacy gyvenimo ir kūrybos dešimtmetis, sutapęs ir su visai Europai sunkiu laikotarpiu dėl ryškų pėdsaką XX a. istorijoje palikusio globalinio konflikto, buvo kupinas pesimizmo ir nerimo. Menininkas įžvelgė bundančius totalitarizmo demonus ir baiminosi dėl niūrios ateities – pjesė "Batsiuviai" tai puikiai atskleidžia.

A.Obcarskas į Witkacy pjesės pastatymą ėjo nuosekliai. 2019 m. pavasarį jis su Lietuvos nacionalinio teatro aktoriais surengė pjesės skaitymą, bet pastatymui pasirinko NKDT.

Repeticijos prasidėjo pasibaigus pirmajam karantinui – gegužę. Atidžiai vykdė aktorių atranką, galiausiai pakviesdamas scenos senbuvius Gytį Ivanauską, Saulių Čiučelį bei jaunosios kartos aktorius Mantą Bendžių, Deividą Breivę, Augustę Šimulynaitę, Aistę Zabotkaitę, Saulę Sakalauskaitę, Marių Karolį Gotbergą ir Motiejų Ivanauską. Scenovaizdį kuria dailininkė Lauryna Liepaitė, kostiumus – Juozas Valenta. Muzikiniu apipavidalinimu rūpinasi kompozitorius Rolandas Venckys. Taip pat prie premjeros sukūrimo prisideda vaizdo menininkė Saulė Bliuvaitė, režisieriaus asistentas Deivydas Valenta ir prodiuseris Vidas Bizunevičius.

Kaip sekėsi atrakinti šią nepastatoma tituluojamą pjesę? Ką simbolizuoja jos herojai ir ką turi bendra išsilavinimas ir visuomenės virsmai? Apie tai – pokalbis su režisieriumi.

– Witkacy "Batsiuviai" garsėja neįkandamu tekstu. Štai vienas pavyzdys: "Pšeklenti kliurkos subinkojai, kad jus per šakumtarpį!" Kaip pavyko susidoroti su tokiu stiliumi?

– Pirmą kartą šią pjesę skaičiau pusantro mėnesio, su pertraukomis. Didžiausias pasiekimas yra mūsų su aktoriais atliktas darbas, po kurio beveik nepaskaitomas Witkacy tekstas surado paprasto pokalbio formatą. Iš tų pokalbių mes galime suprasti, ką Witkacy norėjo pasakyti, apie ką jis kalba ir kur slypi jo šiuolaikiškumas. Šiandien man yra didžiausias malonumas ir didžiausia laimė to klausytis.

Kai "Batsiuvius" pavyksta perteikti teisingai, žmonės supranta, kad tai yra pravalas. "Ką, jis iš manęs tyčiojasi?" Taip, Witkacy tyčiojasi. Jo ekstravagantiška asmenybė žiauriai pajuokė tuometį literatūrinį lauką ir rašymo stilių. Bet po visu tuo yra gražios ir įtaigios mintys apie dabartį, visuomenę, apie žmogų ir meilę. Apie bendražmogiškus dalykus, apie neteisybę. Palaipsniui tekstas tapo lengvas. Žiūrovams, kurie žiūrės tiesioginę spektaklio transliaciją, o vėliau – spektaklį, linkiu įsiklausyti į Witkacy teksto grožį. Jis mane kiekvieną dieną nustebina.

– Ar tai spektaklis apie batus ir batsiuvius, kaip žada jo pavadinimas?

– Witkacy batsiuviai buvo tarpukario vargšai meistrai, kurie nelabai norėjo dirbti, o šiandienos spektaklyje jie yra persisotinę gero gyvenimo herojai. Jie savo studijoje daro viską, bet ir nieko tuo pat metu. Jie siuva batus, kurių čia nėra. Kuria batų idėjas, koncepcijas, vizijas. Šių batų niekas nematė, nes jie gaminami tolimojoje Kinijoje. Juos kankina nuobodulys, o batai tampa simboliu, kuris peržengia epochas ir žmogaus egzistencinius virsmus.

"Batsiuviai" yra savotiška vizijų pjesė, kurioje piešiami literatūros, meno, politikos, visuomenės ir žmogiškosios būklės ateities spėjimai. Witkacy vizijos stebėtinai tikslios, o tai liudija apie autoriaus sugebėjimą diagnozuoti savo laikmečio ir būsimo amžiaus ligas. Dėl to šis kūrinys yra savalaikis ir itin aktualus. Nūdiena skatina į Witkacy žiūrėti kaip į vizionierių, o pjesę perteikti per komedijos prizmę, nevengiant absurdo ir ironijos elementų.

Pjesėje susipina keistas dalykas: kalbama iš trijų klasių pozicijų: darbininkų, buržuazijos, aristokratijos, iš trijų skirtingų ideologinių doktrinų, bet jos yra sumišusios su labai smulkmeniškais asmeniškumais: meile, geiduliais, nuomonėmis, įžeidumu ir t.t. Spektaklyje neakcentuojame visuomenės klasių, bet nagrinėjame pavienių žmonių materialinės gerovės pasikeitimus ir netikėtą valdžios įgavimą: aktorius, laidų vedėjas gali netyčia tapti ministru pirmininku arba šalies prezidentu.

Žiūrime lanksčiai ir su aktoriais kalbame grynai apie individą, kai jis gauna, ko neturėjo, arba kai iš jo atimama tai, ką jis turėjo. Pasirašyčiau po beveik visu Witkacy "Batsiuvių" tekstu, nes į jį sudėta daug širdies. Cituoju: "Paprastas žmogus savo noru nesusimažins savo gyvenimo standartų, nebent kaip reikiant jam užvanosi per snukį." Paklauskime savęs, ar galėtume susimažinti savo gyvenimo standartą ar statusą, ar sugebėtume tai padaryti dėl visuomenės? Witkacy atsakė: "Tikrai ne." Jeigu žmogus turi kažką, jam yra labai sunku to atsisakyti.

– Kodėl taip yra? Atrodo, kad Witkacy pabrėžė mūsų egoizmą, tarsi pašiepdamas utopines altruistines valstybės vizijas. Kas tuomet vykdo revoliucijas?

– Išsilavinęs žmogus paprastai nesiima veiksmų, kurie griauna visuomeninę struktūrą. Labai išsilavinęs žmogus yra paralyžiuojamas: jis netaps radikalu, netaps nepatogiu, jo nuomonė bus liberalesnė, nuosaikesnė, atsižvelgianti į kitus. Paprastai tariant, kvailys lengvai, nieko nepaisydamas per savo nežinojimą arba kvailumą gali sugriauti šimtametes tradicijas, nubraukti ištisas kultūras. Kvailys gali sau leisti naikinti, nes jis truputį kvailas, nesupranta, ką daro. Tai yra kvailystės svarba revoliucijoje – kai nesupranti, kad kerti šimtamečius medžius. Tik išsilavinęs žmogus gali branginti žmonijos vaisius. Manau, kad Witkacy gerai matė, ko reikia revoliucijai, jis išsiaiškino jos receptą. Bet tas receptas ne toks, kokio mes visi tikėjomės.

Kas? Premjera "Batsiuviai".

Kur? "Tiketos" platformoje.

Kada? Lapkričio 29 d. 18 val.