Operetės etalonas

Po premjeros Vienoje 1905 m. operetė iš karto tapo vienu sėkmingiausių ir dažniausiai statomų visų laikų šio žanro kūrinių. Per pirmuosius gyvavimo scenoje metus ji užkariavo Europą, netrukus pakerėjo kelių žemynų muzikinių teatrų publiką, padėdama įvairiatautei auditorijai bent trumpam pamiršti pasaulio kataklizmus.

„Linksmosios našlės“ interpretaciją Kauno scenoje pristato pripažinta teatro ir kino aktorė, operečių, miuziklų, įvairių renginių režisierė Viktorija Streiča. Žiūrovams režisierės braižas puikiai pažįstamas iš jau sukurtų ir itin pamėgtų spektaklių: „Džekilas ir Haidas“, „Mano puikioji ledi“, „Adamsų šeimynėlėׅ“, „Elisabeth“, „Mozart!“. Kūrėja žvelgia į statomos operetės istoriją nūdienos akimis ir žada, kad ji nukels mus į prabangų linksmybių ir intrigų pasaulį, kuriame susipins širdžių lūkesčiai, ambicijos ir smagios staigmenos.

„Linksmoji našlė“ – operetės etalonas, kurio išorinė prabanga, lengvas humoras ir svaigios melodijos slepia daug gilesnius sluoksnius, – atskleidžia režisierė. – Operetė nebūtinai yra tik šviesi praeitis, tai žanras, galintis atgimti iš naujo, jei pasakoja aktualią istoriją. Siekiu, kad šis spektaklis būtų ne muziejinis eksponatas, o pašėlęs, nenuspėjamas, bet elegantiškas virsmas į meilės ir politikos, finansų ir likimo linijomis susipynusį pasaulį. Kodėl verta rinktis operetę? Sava energija ji vis dar gali paveikti dažną žiūrovą: vienus žavi rafinuotas humoras ir ironija, kitą – nuostabi F. Léharo muzika ar smagus lengvas teatrinis žaidimas.“

Tęsdama mintį apie naujų žanro raiškos priemonių paieškas, V. Streiča sako, kad jai buvo svarbu suteikti šiai istorijai aiškumo, kad kiekviena detalė tarnautų ne tik lengvam pasimėgavimui, bet ir prasmingai dramaturginei visumai. Ji tikisi pasidalyti su žiūrovais „Linksmosios našlės“ elegancija, ironija, širdies šiluma ir nepaaiškinama trauka, kurią pati jaučia šiam kūriniui nuo savo pirmųjų žingsnių teatre.

Estetika: J. Statkevičiaus rūbai padės atskleisti personažų charakterius ir operetės žanro šarmą. / E. Knygauskaitės-Liakienės, Z. Liepinios nuotr.

Penas akims

Auditorijos akis šiame spektaklyje džiugins kerinčio grožio kostiumai – juos kuria žymiausias Lietuvos mados guru Juozas Statkevičius. Pasak režisierės, dailininkas kuria ne tik kostiumus – jo dizainas padeda atsiskleisti personažų charakteriams, jų sceniniam identitetui. Tai bus klasikinio Holivudo įkvėpti drabužiai, atspindintys veikėjų eleganciją, santykių intrigą ir žavingą operetės teatrališkumą.

Puošnios suknios ir frakai perkels mus į XX a. pradžią, kai stulbinanti operetės „Linksmoji našlė“ sėkmė iš Europos persikėlė į Ameriką ir tapo ne tik kultūros, bet ir mados reiškiniu. Mados banga suteikė moterims naują saviraiškos formą, padėjo kurti naujus moteriško grožio standartus, pabrėžiančius prabangą, rafinuotumą ir jausmingumą.

Sava energija ji vis dar gali paveikti dažną žiūrovą: vieną žavi rafinuotas humoras ir ironija, kitą – nuostabi F. Léharo muzika ar smagus lengvas teatrinis žaidimas.

Susiformavęs „našlės stilius“ paskatino moteris rinktis elegantiškus, išskirtinai teatrališkus drabužius ir aksesuarus, tapo įkvėpimo šaltiniu įvairioms prekėms: grakščių siluetų, juodos ir aukso spalvos nėrinių suknelėms, didžiulėms plunksnų skrybėlėms, kvepalams, kitiems aksesuarams, netgi „Merry Widow“ kokteiliams ar cigaretėms.

Prašmatnūs spektaklio kostiumai puikuosis scenografo Vaidoto Jakučio sukurtame scenovaizdyje. V. Jakutis dažnai bendradarbiauja su režisiere V. Streiča, drauge jie statė operetę „Misteris X“; jis apipavidalina scenas įvairiems koncertams ir renginiams tiek teatro scenoje, tiek už jo ribų.

Aistringuosius operetės šokius stato teatro baleto šokėjas, primarijus Valerijus Osadčenka, tai jo kaip choreografo debiutas. Savo karjerą V. Osadčenka pradėjo kaip sportinių šokių šokėjas, skynė laurus  tarptautiniuose konkursuose, vėliau šoko daug įsimintinų partijų teatro šokio ir baleto spektakliuose.

Režisierės pageidavimu, jam tenka uždavinys pagrindinį operetės šokį valsą kilstelėti į daugiau prasmių skleidžiantį šokį, kurio dramaturgijoje įžvelgtume įtampą, jausmus ir santykių dinamiką. Šokis operetėje taps ne tik pramoga, bet ir pasakojimo dalimi, nes juo galima pasakyti daugiau nei žodžiais.

E. Knygauskaitės-Liakienės, Z. Liepinios nuotr.

Muzikinės dovanos

„Operetė ypač melodinga, joje skamba vengrų, rumunų muzikos motyvai, paryžietiškas valsas“, – pasakoja pastatymo vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius ir džiaugiasi, kad pirmą kartą žiūrovai klausysis visos šio kūrinio uvertiūros, o spektaklio partitūrą papildys fragmentai iš kitų F. Leharo operečių; išgirsime net garsųjį Jaques’o Offenbacho „Kankaną“.

„Šiandien atrodo įprasta, kad po vokalinio numerio šokamas šokis. O kur dar veikėjų šokis be žodžių, išreiškiantis herojų emocijas? Tai sugalvojo būtent F. Leharas! – primena dirigentas. – Kompozitorius suteikė operetei dramatizmo, norėjo, kad žiūrovai meilės scenas išgyventų drauge su herojais, išspaustų pasigėrėjimo ašarų.“

Pagrindinius vaidmenis atliks žiūrovų pamilti solistai: Haną Glavari įkūnys Marija Arutiunova ir Gabrielė Kuzmickaitė, grafą Danilą Danilovičių – Andrius Apšega ir KVMT debiutuojantis Regimantas Gabšys. Egidijus Bavikinas ir Tomas Pavilionis atliks Kamilio de Rosijono vaidmenį, Iveta Kalkauskaitė ir Viktorija Zeilikovičiūtė – Valensjenos, Žygimantas Galinis, Gediminas Maciulevičius ir Žanas Voronovas įkūnys Baroną Mirką Cėtą.

Jausmų verpetai

Viena ryškiausių pastarojo laiko teatro primadonų M. Arutiunova sako, kad chemija tarp Hanos ir Danilos scenoje ypač ryški žodžiuose, kuriuos jie sako vienas kitam ir dainuoja: juose slypi daugiasluoksniškumas – apstu sarkazmo, ironijos, po tuo slypi kartėlis, apgailestavimas, neišblėsusi didelė meilė ir aistra vienas kitam.

„Repeticijose ieškodami spalvų, pasijuokiame, tačiau kartą nesulaikėme ir ašarų... – atvirauja solistė. – Kūrybos procesas labai įdomus ir dinamiškas. Man operetės siužeto meilės istorija labai graži, ji žiūrovui pateikiama ne nuo pradžių, o taip, tarsi atsiverstum romano vidurį. Ji nelėkšta ir nesaldi, bet gyvenimiška, dramatiška, kartu ir žaisminga. Kokia bus manoji Hana, noriu palikti paslaptyje, tegu žiūrovai ateis, pamatys ir įvertins! Pasakysiu tik tiek, kad kol kas per karjerą ši herojė – mylimiausia. Žavi įspūdingi J. Statkevičiaus kostiumai, per matavimus teatro siuvykloje vis juokauju, kad, vilkėdama tokias gražias sukneles, net nedainuosiu, o tiesiog išeisiu į sceną ir stovėsiu tokia graži!“

Grafo Danilos vaidmenį operetėje kuriantis A. Apšega, kalbėdamas apie istorijos aktualumą šiandien, sako, kad siužeto vingiai ir vaidybinis scenų turinys suprantamas visais laikais.

„Meilė, pavydas, nesusikalbėjimas, neištikimybė, socialinio statuso skirtumai visada yra svarbūs. Labai mėgstu herojinius vaidmenis operetėse, esu nemažai jų sukūręs ir manau, kad didžiausias iššūkis yra kaskart kitaip ir naujai pažvelgti, nesikartoti ir vaidyboje atrasti spalvų, išeiti iš komforto zonos naudojantis tuo, ką jau esu įvaldęs. Šiame spektaklyje didžiausiu iššūkiu man buvo choreografijos ir vaidybos vientisumas“, – prisipažino solistas.

E. Knygauskaitės-Liakienės, Z. Liepinios nuotr.

Reikšmingi debiutai

Kitas Danilos vaidmens atlikėjas R. Gabšys tik pernai baigė vokalo meistriškumo mokslus pas profesorių Vladimirą Prudnikovą, dalyvavo operos studijos pastatyme Suomijoje, dainavo kelias partijas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro stažuotojų programos spektakliuose, o dabar kuria pagrindinį vaidmenį KVMT scenoje ir drąsiai žengia jam dar mažai pažįstamais operetės takais.

R. Gabšys prisipažįsta, kad labai įdomu dalyvauti šiame pastatyme ir atrasti save operetės žanre. Kadangi Danila – pirmasis jaunojo solisto didelis vaidmuo, jis labiausiai pasitiki režisiere V. Streiča ir atsižvelgia į jos pasiūlymus ir norus. „Savas matymas ar natūrali improvizacija galės rastis vėliau, kada spektaklis įsibėgės. Kol kas sunku surasti pusiausvyrą kuriamo personažo poelgiuose ir jausmuose, tačiau gerą pagrindą suteikia muzika, ji ir inspiruoja jausmą, padedantį įsikūnyti į vaidmenį. Ne veltui sakoma, kad kompozitoriai viską užrašė muzikoje; jausmai, emocijos yra tarp eilučių, tereikia juos atskleisti“, – sako R. Gapšys.

Spektaklis atskleis, kaip aukštuomenės pasaulis gali tapti spąstais, kai turtas ir įsipareigojimai ima riboti asmeninius žmogaus pasirinkimus.

Pagrindinės veikėjos Hanos Glavari vaidmuo išskirtinis ir G. Kuzmickaitės karjeroje – mecosoprano savininkės retai lepinamos pagrindinėmis partijomis operose ar operetėse. Tačiau Hanos partija solistei tinka, o ateitis parodys, ar statytojai buvo teisūs, patikėję jai šį kultinį vaidmenį.

G. Kuzmickaitė sukūrė keletą personažų Kauno scenoje, kviečiama dainuoti ir į Klaipėdos muzikinį teatrą, aktyviai dalyvauja koncertinėse programose ir įvairiuose projektuose. Tarp jų netgi roko grupė „Thundertale“ – su ja dainininkė dalyvavo roko operos „Karalių kraujas“ pastatyme ir išleido vinilinę plokštelę, kuri sėkmingai buvo pristatyta šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje.

Jaunoji solistė apie savo heroję sako: „Hanos personažas – labai žaismingas, turi daug žavesio ir tai leidžia kurti su scenos kolegomis gyva žaidimą; siužeto šmaikštumas suteikia galimybę jausti lengvumą. Repeticijų metu pakvailiodavome ir iš to gimė stebuklų. Kol kas sunkoka derinti Hanos eleganciją ir žaismingumą, nes išoriškai ji turi būti natūrali, žaisminga, o viduje – slėpti skaudžią istoriją ir išlaikyti atstumą su Danila, nors norėtų pulti jam į glėbį. Tai nedramatinis vaidmuo, bet žiūrovams turi parodyti slepiamą jos vidinę dramą: skausmą, išgyvenimus, naujas patirtis ir santykių kūrimą, kurie išoriškai nematomi. Man padeda muzika, lengviau dainuojant vaidinti, negu kalbėti proza, nes joje daugiau asmeniškumo. Muzika teikia visą emociją, F. Leharas viską parašė – tereikia tik klausyti ir viskas pavyksta.“

Debiutas: spektaklio choreografija patikėta ilgamečiam teatro solistui V. Osadčenko. / E. Knygauskaitės-Liakienės, Z. Liepinios nuotr.

Laikui nepavaldus kūrinys

Operetės „Linksmoji našlė“ libretas buvo išverstas beveik į 30 kalbų, pagal ją pastatyta daugybė kino ir televizijos filmų įvairiose šalyse, sukurtas baletas, ledo šokių spektaklis, ji buvo netgi parodijuojama. Daugiau nei per dešimtmet „Linksmoji našlė“ buvo įvairiai interpretuojama ir pritaikoma įvairioms auditorijoms – nuo minimalistinių inscenizacijų iki modernizuotų versijų feministinėmis ar politinėmis temomis. Tačiau visuose operetės pastatymuose išliko rafinuotas humoras, sentimentali romantika ir kerintis melodizmas, kviečiantis žiūrovus pasinerti į laikui nepavaldžią nostalgijos emociją.

Kauno scenoje „Linksmoji našlė“ pirmą kartą suskambo 1941 m. Pagrindinius vaidmenis kūrė Gražina Matulaitytė ir Rostislavas Andrejevas. Vėliau ji atnaujinta 1943 ir 1945 m., dainavo G. Matulaitytė, Marija Dambravičiūtė, R. Andrejevas, Jurgis Petrauskas, Jadvyga Steckaitė, Stepas Bacevičius.

1960 m. „Linksmąją našlę“ į KVMT sceną grąžino režisierius R. Andrejevas ir dirigentas Juozas Indra, o po dešimties metų pastatė estų režisierius Paulus Mägi ir dailininkas Eladaras Renteras. Pagrindinius vaidmenis atliko talentingi solistai: Danutė Dirginčiūtė, Filomena Viržonytė, Mykolas Rekys, Janina Ragaišytė ir kt. 1988 m. „Linksmąją našlę“ režisavo Valius Staknys, dirigavo Eno Kivil, dailininkė Giedrė Riškutė.

Kauno scenoje operetė vėl pasirodė 2008 m. – ją pristatė režisierius Gintas Žilys, dirigentas Julius Geniušas, dailininkė Virginija Idzelytė. Pagrindinius vaidmenis operetėje atliko žiūrovų pamėgti ir teatro kritikų įvertinti solistai: Raminta Vaicekauskaitė, Nomeda Vilkanauskaitė, Raimondas Baranauskas, Laimonas Pautienius, Tomas Ladiga, Gediminas Maciulevičius, Živilė Lamauskienė, Kristina Siurbytė, Kęstutis Alčauskis, Mindaugas Zimkus, Deividas Norvilas, Žanas Voronovas ir kt.

„Kai gyvenimas pasiūlo antrą galimybę, ar verta jos atsisakyti? Atsakymo į klausimą ieško operetės „Linksmoji našlė“ veikėjai – kilmingi, žavingi ir šiek tiek nutrūktgalviai. Operetėje pinasi siužetinės linijos apie turtą, visuomenės lūkesčius, finansinę šalies nepriklausomybę ir subtilią asmeninę meilę. O juk tai – amžina! Spektaklis atskleis, kaip aukštuomenės pasaulis gali tapti spąstais, kai turtas ir įsipareigojimai ima riboti asmeninius žmogaus pasirinkimus. Pagrindinė herojė Hana, tapusi šalies nepriklausomybės simboliu, naudojasi finansine laisve, kad išsaugotų savo asmeninį gyvenimą, nepaisydama visuomenės poreikių. Situacija skatina susimąstyti, ar turtas suteikia laisvę, ar paverčia žmogų įkaitu?“ – teigia V. Streiča.