Anksti tapo našlaitis

"Po atgimimo daug kas pas mane buvo atvažiavęs, kalbino, bet nieko neparašė", – 99-ąjį gimtadienį pažymintis garliaviškis Steponas Taškus pasitiko "Kauno dienos" žurnalistus.

Dar gerai atrodančio, nors ir sunkiai vaikščiojančio, senolio biografija neeilinė – šaulys nuo 1938 m., Vietinės rinktinės karys, politinis kalinys, tremtinys.

Savo paties rankomis sovietmečiu statytame name tebegyvenantis S.Taškus gerai prisimena svarbiausius gyvenimo įvykius. Kaip ir dera gimtadienio proga, jis prisiminė savo tėvus: Kaune gydytoju dirbusį tėvą, kuris su šeima buvo perkeltas dirbti į Ukmergę, o iš ten – į Mažeikių rajoną. Stepono mama mirė jauna – palaidota per Sekmines Tirkšlių kapinėse ir, kaip tvirtina šešerių metų našlaičiu anuomet tapęs Steponas, jos kapas buvo pirmas šiose kapinėse. Anksti netekęs mamos, Steponas, baigęs keturias klases, ganė karves, dirbo pas vietinius ūkininkus ir net Latvijoje, nes būdamas keturiolikmetis neteko ir tėvo – gyveno pas jį priglaudusį dėdę.

Su A.Šociko broliu

"1938 m. tapau šauliu, – padarė savo prisiminimuose šuolį Steponas. – Kai po metų Kaune, P.Vileišio aikštėje, buvo surengta Lietuvos šaulių šventė, joje mačiau ir Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, atvežtą į renginį automobiliu. Šventėje dalyvavo – žygiavo drauge su mumis ir kitų organizacijų, pavyzdžiui, jaunalietuvių, atstovai. Baigiantis karui, kai Vietinės rinktinės (VR) kariams generolas Povilas Plechavičius, nepaklusęs vokiečiams, liepė išsiskirstyti, pėsčias iš Akmenės nuėjau į Rokiškį. Tačiau mane pagavo sovietai – atvežė į Kauną ir dvi savaites laikė uždarę prie Vytauto Didžiojo tilto – jį mes įpratę vadinti Aleksoto – esančioje evangelikų liuteronų Šv.Trejybės bažnyčioje."

Senolis gerai pamena paskui buvęs išvežtas į Brianską, kurį XIV a. viduryje mūsų kunigaikštis Algirdas buvo prijungęs prie LDK žemių. "Manot, kariauti Brianske mokė? Pavasaris buvo – bulves sodinome drauge su čionai atvežtu iš Panemunės, vėliau išgarsėjusio boksininko Algirdo Šociko broliu ir tokiu Miliūnu – vardo nepamenu – iš Šakių rajono. Visi trys ten susirgome šiltine – mirtis žiūrėjo į akis. Tada mus grąžino atgal – į Briansko ligoninę. Kai pasveikau, išsiuntė į Kirovą, o iš ten, karui pasibaigus, pagaliau grįžau namo, į Akmenę", – stebino atminties aštrumu sukaktuvininkas.

Iš lagerio – į Garliavą

Grįžusį į gimtinę buvusį VR karį ir šaulį sovietai suėmė ir, nuteisę dešimčiai metų, išsiuntė į Norilską.

"Lageryje devynerius metus kasiau akmens anglis su Petru Ramanausku, Viktoru Petrašiūnu. Kai grįžau iš lagerio į Akmenę, kur pas močiutę gyveno sūnus su dukra, nes žmona buvo mirusi, manęs ten neregistravo. Todėl išvažiavau į Garliavą, kur ir buvau priregistruotas pas Petriką. Mat šis pažinojo Pasų stalo viršininką, nuo kurio ir priklausė žmonių registravimas šioje vietovėje. Gyvendamas pas Petriką, dirbau anuometinėje "Autoremonto" gamykloje ir pamažu lipdžiau Garliavoje nuosavą namelį, kuriame ir dabar gyvenu", – aiškino Steponas.

S.Taškus (centre) su atvykusiais jį sveikinti dukra Janina Burbuliene, sūnumi Antanu Taškumi, šauliais Vydu Verbiliu ir S.Ignatavičiumi prie šventei paruošto stalo.

Besikalbant į jo namų duris pasibeldė Garliavos seniūnė Nijolė Tarvydienė ir socialinio darbo organizatorės Rasa Valatkevičienė su Asta Janoniene, kurioms gerai pažįstamas šis garbus senolis. Moterys sakė, kad Steponas nenori girdėti apie jokias ligas, gydytojus ir ligonines – nori gyvenimo saulėlydį pasitikti savo namuose. Tad seniūnijos atstovai jį lanko ne tik ypatingomis progomis, nors senolio dukra su sūnumi, kiti artimi giminaičiai, įvairių organizacijų atstovai ir taip nepalieka jo be dėmesio.