Atsisveikino su rinktine

Pernai Lietuvos orientavimosi sporto čempionato vyrų sprinto varžybos buvo surengtos būtent Kauno miesto centre.

4,1 km distanciją su 18 kontrolinių punktų greičiausiai įveikė kaunietis Jonas Vytautas Gvildys, sidabro medalis įteiktas marijampoliečiui Mantui Martinkui, bronzos – S.Krėpštai.

"Nebuvo lengva: kai kurie Laisvės alėjos kiemai nematyti, neišvaikščioti, daugybė įspūdingų erdvių, užkaborių. Nors, atrodo, kaip tikras kaunietis turėčiau žinoti vos ne visas pagrindinės savo miesto gatvės tarpuvartes, bet orientavimosi klaidų išvengti nepavyko. Šis sportas tuo ir žavus – sprendimą, kaip greičiau surasti kontrolinį punktą, nurodytą detaliame žemėlapyje, reikia priimti akimirksniu, o bėgimo greitis – didelis. Dešimt papildomai sugaištų sekundžių sprinto distancijoje – gana didelė klaida, kuri dažnai lemia nugalėtoją. Tad iškovotas medalis – ypatingas", – kalbėjo S.Krėpšta.

Daugiau nei du dešimtmečius Lietuvai tarptautinėse varžybose atstovavęs ir net šešiolikoje (!) pasaulio bei penkiuose Europos čempionatuose bei trylikoje pasaulio taurės etapų dalyvavęs orientacininkas nusprendė baigti karjerą nacionalinėje rinktinėje.

Solidi trofėjų kolekcija

"Viskam – savas laikas", – sakė 35-erių S.Krėpšta, Lietuvos banko finansinio stabilumo departamento direktorius.

Kauniečio sportinių trofėjų kolekcijoje – visų spalvų medaliai: Europos jaunučių (2000 m.) ir jaunių (2002 m.) čempionas, pasaulio jaunimo (2004 m.) čempionato dviejų bronzos bei pasaulio studentų (2006 m.) čempionato aukso ir sidabro medalių laimėtojas, 2011-aisiais Brazilijoje įvykusių 5-ųjų pasaulio kariškių sporto žaidynių (CISM) čempionas.

Be to, S.Krėpšta elito distancijų Lietuvos čempionu tapo 31-ą kartą (pirmą – 2000-aisiais, pastarąjį – 2018-aisiais).

Geriausi rezultatai pasaulio čempionatuose – 7-oji vieta vidutinėje trasoje (2006 m., Danija), 8-oji – sprinto varžybose (2005 m., Japonija,), 15-oji vieta – ilgojoje trasoje (2013 m., Suomija), o su bendražygiais estafetėse – 6-os vietos 2004 m. Švedijoje, 2005 m. Japonijoje ir 2011 m. Prancūzijoje.

Startuos tik Lietuvoje

– Ar nesuklysiu teigdamas, kad dalyvauti šešiolikos pasaulio čempionatų individualiose rungtyse – ne vien Lietuvos orientavimosi, bet ir, ko gero, visų mūsų šalies sporto šakų rekordas? – pradėjome pokalbį su S.Krėpšta.

– Nenorėčiau to sureikšminti. Mane maloniai nustebino kitokia statistika: regis, prancūzai skaičiavo, kiek distancijų per savo sportinę karjerą nubėgo jų ir kitų šalių orientacininkai, aš patekau į garbingą europiečių penketuką. Kita vertus, įspūdingi ir mano kolegų pasiekimai. Pernai sukako 20 metų, kai Nerijus Šulčys tapo pasaulio orientavimosi slidinėjant sprinto vicečempionu, jis daugiausia kartų skirtingų rungčių Lietuvos čempionas.

– N.Šulčiui jau 50, o jums – dar tik 35-eri. Galbūt per anksti atsisveikinote su Lietuvos rinktine?

– Orientavimosi sportas, kad ir neolimpinė šaka, vis dėlto imli laikui, darbui. Pasaulyje yra daugiau kaip 100 orientavimosi profesionalų. Jie susikoncentravę vien sportui – treniruotėms, varžyboms. O treniruotės skirtingose vietovėse besikeičiančiomis oro sąlygomis – itin svarbus pasiruošimo startams veiksnys. Labai sunku konkuruoti su profesionalais.

Prancūzai skaičiavo, kiek distancijų per savo sportinę karjerą nubėgo jų ir kitų šalių orientacininkai, – patekau į garbingą penketuką.

– Apsiribosite varžybomis Lietuvoje?

– Taip, nes negalėčiau išvis atsisakyti to, kas yra mano gyvenimo dalis. Negalėčiau lyg niekur nieko išsiskirti su sporto bendruomene, kuri – viena gausiausių mūsų šalyje. Labai tikiuosi, kad sugebėsiu rasti laiko periodiškai išbandyti save miško trasose. Lietuvos orientavimosi čempionatuose varžosi 700–800 dalyvių, tarp jų – 200 ar 300 vaikų, bent 300 senjorų, vyresnių nei 35-eri, bet jėgas mėgina ir sulaukę 80-ies. Tai fenomenalu.

– Tačiau orientavimosi sportas – neolimpinė šaka ir, anot Tarptautinės orientavimosi federacijos (IOF) prezidento Leho Haldnos, ilgoje eilėje prie olimpinės šeimos durų stovi toli gražu ne pirmose gretose.

– Vis dėlto žengtas didelis žingsnis į priekį. Prisimenu savo pirmą pasaulio čempionatą – jis įvyko 2003-iaisiais Šveicarijoje. Tąkart jokių tiesioginių televizijos ar interneto transliacijų nebuvo, dabar jos – įprastas dalykas. Ypač išradingai technologijos naujoves naudoja švedai, norvegai, suomiai, šveicarai: vaizdo kameros – ne vien pagrindinėse, bet ir atokesnėse varžybų vietose, sportininkai – su GPS siųstuvais, tad galima stebėti, kaip jiems sekasi trasoje. Didelę pažangą padarė Belgija, Prancūzija, Čekija. Sprinto varžybos rengiamos ir miestuose, tad sporto mėgėjai jas gali stebėti kaip lengvosios atletikos ar dviračių lenktynes. Kitas dalykas – finansai, šiuo požiūriu orientavimosi sporto, deja, kol kas nėra tarp stipriausių konkurencinės kovos dalyvių. Tačiau svarbiausia, kad viltis gyva: orientacininkai dalyvauja Pasaulio žaidynėse, kurios, kaip teigia Tarptautinis olimpinis komitetas, – langas į olimpiadą.

– Prisiminėte savo debiutą pasaulio čempionate. Kurie kiti startai dar įstrigo atmintin?

– Egzotiškiausi, 2005-aisiais Japonijoje ir 2011-aisiais Brazilijoje. Per pasaulio čempionatą japonų Aichi prefektūroje sportininkus kamavo karštas, tvankus oras, tačiau net keista: ir aš, ir mūsų komanda pasirodė neblogai. Rio de Žaneire buvo surengtos pasaulio kariškių žaidynės. Renginys – prestižinis, beveik 5 tūkst. dalyvių iš 108 pasaulio šalių. Kai atvykome į sportininkų kaimelį įsikurti, brazilai dar tebemontavo langus, gabeno baldus, bet dirbo neskubėdami, be įtampos, šypsodamiesi. Pasiūlė ir mums prisidėti. Ir ką gi – žaidynės nesugriuvo, viskas įvyko laiku.

– Kokios patirties pasisėmėte iš sporto?

– Yra posakis: orientavimasis – tai bėgimas žaidžiant šachmatais. Reikia suderinti fizines jėgas ir mąstymą, ekstremaliomis sąlygomis nesiblaškant rasti tinkamiausią sprendimą, nepadaryti klaidų. Kiekviena varžybų trasa – tartum galvosūkis, kiekvienas ieškomas kontrolinis punktas – tartum problema, kurią privaloma išspręsti ir geriausia – operatyviai. Argi tai neprimena tam tikrų gyvenimo situacijų? Be to, pakeliavau po pasaulį. Manau, kad mano dukros Viltė ir Jorė, jeigu pasirinks šią sporto šaką, irgi nenusivils.

Startai

Orientavimosi sporto sprinto varžybos, sprinto estafetė: nuotolis – 4–5 km, nugalėtojas trasoje užtrunka maždaug 15 min., disciplina dinamiška, patraukli žiūrovams, dažnai rengiama mieste.

Vidutinė trasa, miško estafetė: nuotolis – 6–8 km, nugalėtojas sugaišta maždaug 35 min., techniškai ypač sudėtinga disciplina, varžybos vyksta sudėtingiausiose (detalus reljefas, mažai keliukų) vietovėse.

Ilgoji trasa (arba orientavimosi maratonas): nuotolis – 15–19 km, nugalėtojas užtrunka maždaug 95 min., atsiskleidžia sportininkų ištvermė, techninis parengtumas.