Miškininkystė ar žurnalistika
Laisvoji interneto enciklopedija „Wikipedia“ skelbia, kad pašnekovas gimė Marijampolėje. „Į Kauno rajoną, netoli III forto, atsinešė mamytė suvyniotą, kai dar nė metukų neturėjau, – šypsojosi pašnekovas. – Tėvai čia išsinuomojo nedidukę sodybėlę su lopinėliu žemės ir įsikūrė. Vėliau persikėlėme į miestą, tačiau aš namą pasistačiau pakaunėje.“
Likimas taip sudėliojo, kad ir studijavo A. Brukas Kauno rajone, tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (LŽŪA), Miškų ūkio fakultete. „Negaliu sakyti, kad miškininkas buvau iš prigimties. Žinoma, jis, toks romantiškas, labai viliojo, bet aš rinkdamasis balansavau tarp miškininkystės ir žurnalistikos. Miškininkystę pasirinko mano geriausias draugas, be to, pagalvojau, kad studijos bus vietoje, nereikės važinėti į Vilnių“, – atviravo pašnekovas.
Vis dėlto jubiliatas užtikrintai tvirtino niekada nesigailėjęs dėl tokio žingsnio, nes vos įsidarbinęs pradėjo rašyti miškininkų spaudai. Jis suskaičiavo, kad ranką kartu su kitais autoriais yra pridėjęs prie 34 knygų, enciklopedijose aprašęs 456 didžiausius Lietuvos miškų masyvus, profesiniuose ir kituose žurnaluose paskelbęs daugiau kaip 200 straipsnių, tarp jų – devyniolika mokslinių. Darbų temos – Lietuvos miškai, jų ištekliai, istorija, fauna, miškotvarkos raida, miškininkai ir miško bei medžioklės ūkis. Kaip vienus svarbiausių leidinių išskiria monografijas „Ir jiems ošė girios“, „Sūduvos girios“, „Medeinės takais“ ir „Lietuvos didžiagirės“.
Pasak A. Bruko, „Lietuvos didžiagirės“ – kapitalinis jo veikalas, prie kurio praleido ne vienus metus, tačiau juo viskas nesibaigė. „Nors rašyti tampa sunkiau, sudėliojau dar vieną knygą, kurios pirminis pavadinimas buvo „Atsisveikinimas su miškais“. Tačiau nusprendžiau, kad vis dėlto prasmingiau skambės „Gyvenimas su miškais“. Tai plona, 63 puslapių knygutė.“
Paklaustas, apie ką yra naujoji knyga, autorius tvirtino, kad ji labiau filosofinė, su pamąstymais apie tai, kas vyksta ne tik miškuose, bet ir visuomenės santykyje su miškais.
Aukščiausias laiptelis – viceministras
Įspūdinga ne tik A. Bruko bibliografija, bet ir darbinė veikla. 1959 m. jis baigė LŽŪA iki 1961 m. dirbo Kauno apželdinimo tresto medelyno vedėju, 1961 m. pradėjo nuo žemiausio miškotvarkos techniko laiptelio ir 1969 m. tapo instituto direktoriumi, juo dirbo iki 1996 m. 1994–1996 m. lygiagrečiai ėjo Miškų ūkio ministerijos sekretoriaus pareigas, 1996–1998 m. buvo žemės ir miškų ūkio viceministru.
„Žemės ir miškų ūkio viceministras buvo aukščiausias postas mano darbo karjeroje. Tačiau miškus labai norėjo pasiimti Aplinkos ministerija ir taip nutiko. Nemanau, kad tai buvo teisingas žingsnis. Dauguma pasaulio šalių, jei neturi atskiro padalinio, miškus sieja su žemės ūkiu, nes darbai yra panašūs, o Aplinkos ministerija labiau užsiima kontrole ir priežiūra. Dėl tokios priklausomybės dažnai žiebiasi konfliktai, rengiamos nepasvertos reformos“, – samprotavo pašnekovas.
A. Brukas aktyviai dalyvavo ir miškininkų bendruomenės veikloje – 1992–1996 m. buvo Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas, o šiuo metu – Lietuvos miško savininkų asociacijos garbės narys. Jis laikomas Lietuvos miškotvarkos kompiuterizavimo iniciatoriumi ir įgyvendintoju, GIS technologijų diegimo miškotvarkoje pradininku. Daugelis Lietuvos miškotvarkos skaičiavimo centre sukurtų metodų ir programų sulaukė plataus pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Nors dirbo beveik iki 70 metų, maloniausiu laikotarpiu žymusis miškininkas įvardijo išėjimą į pensiją, nes atsirado daug laisvo laiko, kurį galėjo skirti kūrybinei veiklai. „Mieliausia man buvo rašyti apie miškininkų likimus Antrojo pasaulinio karo metais, nes taip įamžintas jų palikimas sunkiausiu Lietuvai laikotarpiu. Jau minėtos „Lietuvos didžiagirės“ ir pora knygų apie medžioklę atskleidė mūsų didžiausių girių ir medžiojamos faunos istoriją, jų būklę ir kaitą. Dvi dešimtis metų intensyviai dirbau šioje srityje ir tai man teikė malonumą“, – tikino pašnekovas. Į didžiagires svarų indėlį įdėjo ir prof. Gintautas Mozgeris, pateikdamas ir analizuodamas seniausią kartografinę medžiagą ir naujausius miškų rodiklius.
Į Kauno rajoną, netoli III forto, atsinešė mamytė suvyniotą, kai dar nė metukų neturėjau.
Atspindi šalies vidurkį
Kauno rajono miškai, pasak A. Bruko, yra įdomūs ir praktiškai visais parametrais atspindi šalies vidurkį: miškingumas beveik toks pat kaip Lietuvoje, užima kone trečdalį teritorijos, skiriasi tik struktūra: mažiau pušynų, daugiau lapuočių. „Tačiau yra nuo senų laikų likusių ąžuolynų, sodinama ir naujų, kas toli gražu ne visur daroma, nors, žinoma, ne visur tam tinka ir žemė. Pakaunėje vyrauja ūkiniai miškai. Naudojimas – irgi saikingas. Itin gražūs dirbtinai apželdinti Kauno marių krantai, kur jau galima įvertinti, kas buvo atlikta teisingai, ir pasimokyti. Svarbu ir tai, kad Kauno rajone susitelkęs miškų mokslas – tai šį kraštą daro miškininkystės centru“, – kalbėjo miškotvarkininkas.
Didžiausi miškų masyvai – Dubravos ir Padauguvos – Karalgirio. Pastarasis – elnių ir kitų žvėrių karalystė, senovės didikų medžioklės vieta. Dubravos, kadangi yra priemiestiniai, išsidėstę įvairuojančiame ir vaizdingame kraštovaizdyje, labiau atlieka rekreacinę funkciją, tarnauja kaip mokslinių eksperimentų vieta.
Dar vienas išskirtinis pakaunės miškų bruožas – jų dalis naudojami kariniams tikslams. „Dabar jau sunaikinta nemažai raketinių aikštelių, tačiau Kauno rajono miškai ribojasi su veikiančiu Gaižiūnų poligonu ir Kauno oro uostu, kuris kelia didžiulį triukšmą ir šiek tiek teršia aplinką“, – vertino pašnekovas.
Dalį Kauno rajone esančios Gaižiūnų–Rumšiškių didžiagirės tankiai raižo Kaunui ir visai šaliai svarbūs infrastruktūros objektai: geležinkeliai, magistraliniai ir kiti keliai, darantys ir negatyvią įtaką. „Tai – neišvengiama civilizacijos palydovė. Toje įvairovėje, aišku, galima rasti ir teigiamų dalykų: vaizdingas Kauno marių pakrantes, kuriose apstu sodininkų bendrijų, pasivaikščiojimų takų, vietų uogauti ir grybauti“, – vardijo A. Brukas.
Sau linki sveikatos
90-mečio proga sulaukęs gausybės sveikinimų ir linkėjimų, sau jubiliatas linki sveikatos, kad negalavimai neprikaustytų prie lovos.
„Gaila atsisveikinti su miškais, tačiau tai neišvengiama. Džiaugiuosi, kad dalies laiko neiššvaisčiau veltui, atidaviau jį miškams, jų pažinimui ir kitų žmonių supažindinimui su šiuo gamtos turtu. Už kai kuriuos principus reikėjo ir tvirtai pastovėti, jaučiuosi, kad kai ką naudingo nuveikiau, tai teikia džiaugsmo ir jėgų nūdienoje. Nežinau, ar tikslu šį jubiliejų vadinti garbingu. Supratus, kad išties daug nugyvenai, jubiliejai nebūna lengvi. Kai suvedi gyvenimo balansą, pliusus ir minusus, matai, kad neišvengei ir klaidų, o geri darbai irgi ne visi pasisekę. Geriau jaustis leidžia tai, kad balansas vis dėlto yra teigiamas, išlikę draugų, su kuriais dar gali pasidalyti savo įžvalgomis, padiskutuoti apie miškus“, – reziumavo jubiliatas.
Naujausi komentarai