"Aišku, kad tai yra didelis įvertinimas. Gauti Nacionalinę premiją, viena vertus, yra didelė garbė, bet kartu – ir didžiulė atsakomybė. Architektūriniais klausimais dabar į mane daug kas kreipiasi nuomonės, todėl ir sakau, kad tai didelė atsakomybė", – atsargiai apie įvertinimą kalba architektas.

Koks, jo akimis, buvo Kauno architektūrinis veidas šiemet? "Architektūroje metai yra labai trumpas periodas, kad kažkas pasikeistų. Kaunas – vienas didesnių miestų, kuriame, viena vertus, vyksta architektūrinis gyvenimas, bet kad per metus labai daug įvyktų, negalėčiau pasakyti. Visa statybinė veikla tikriausiai traktuojama kaip architektūrinė, tai ta statybinė veikla šiemet tikriausiai labiausiai traukė dėmesį", – pastebi pašnekovas, turėdamas mintyse ne tik pastatus, bet visą miesto infrastruktūrą.

Pirmiausia G.Balčytis atkreipia dėmesį, kad šiemet itin daug darbų mieste vyko tvarkant gatves, kas, žinoma, sukėlė ir tam tikrų nepatogumų gyventojams. "Bet miestui, manau, geras ženklas, kad tvarkomi šaligatviai, gatvės, nes ta infrastruktūra gana seniai padaryta. O vienas didžiųjų architektūrinių įvykių – pastatytas "Magnum" verslo centras šalia "Akropolio". Tai vienas iš tokio didelio mastelio pastatų Kaune. Taip pat Vienybės aikštės sutvarkymas arba rekonstrukcija. O kiti didieji architektūriniai įvykiai tikriausiai įvyks jau kitais metais", – sako G.Balčytis.

Jokia tarnyba neišsaugos mūsų paveldo, jeigu mes patys nesuvoksime, kad tai yra mūsų vertybė, kad tai yra svarbu ir kad daugiau mes neturėsime tokių pastatų, kurie pastatyti prieš kokius 100 metų.

Anot jo, statomas tiltas į Nemuno salą yra aiškiausias ženklas, kad artimiausiu metu keisis Nemuno salos veidas. "Mokslo salos" statybos mane labai džiugina. Plėtra šalia "Žalgirio" arenos vyksta – kranai stovi, statomas baseinas ir SPA. Kalbama, kad planuojami pokyčiai Stoties turgaus teritorijoje – tai viena tų vietų, turinti didžiulį plėtros potencialą", – pastebi pašnekovas.

Ko mes siekiame?

Visus metus netilo diskusijos dėl Kauno simboliu vadinamų Centrinio pašto rūmų – ką su juo daryti, kas čia turėtų įsikurti, bet ir čia kol kas viskas pakibę ore.

"Paštas – vienas žymiausių tarpukario pastatų, identifikuojantis Kauną kaip tarpukario architektūros miestą. Ši situacija iš tikrųjų man visiškai nesuprantama. Pastatas priklauso valstybei, o jau kelerius metus vyksta toks tragikomiškas spektaklis: pastatas neprižiūrimas, pradeda bėgti vanduo per sienas. Miesto bendruomenė siūlo kelius, ką galima su šituo pastatu padaryti. Vienas tokių, mano supratimu, neblogų sumanymų – įsteigti jame architektūros centrą, kuris atliktų labai svarbias ir tarpukario architektūros stebėjimo, ir naujos architektūros pristatymo funkcijas", – susiklosčiusia situacija stebisi G.Balčytis.

Tiesa, metams baigiantis paskelbta, kad būtent šiame pastate, kuris dabar stovi tuščias, planuojama vykdyti kauniečių skiepijimą nuo COVID-19. Tik ar ne keistai atrodo tuomet Kauno užmojis siekti, kad Kauno modernizmo architektūra atsidurtų UNESCO iškiliausių pasaulio paveldo vertybių sąraše?

"Dėl to ir sakau, kad situacija – tragikomiška. Nelabai suprantu, ko apskritai mes siekiame. Juo labiau, kad 2022 m. Kaunas turės išskirtinę galimybę pasirodyti pasaulyje tapdamas Europos kultūros sostine. Viena tų programų yra "Modernizmas ateičiai", ypač susijusi su Kauno modernizmo architektūra. Mums, kaip miestui, praleisti šią progą, nepanaudoti ir neatverti visuomenei tokio pastato kaip Paštas, tiesiog keista ir man nesuprantama", – neslepia kartėlio Nacionalinės premijos laureatas ir kalba pasisuka apie mažesnius, nei Pašto rūmai, objektus, kurie šiemet nuskambėjo kaip netinkamo elgesio su savo paveldu pavyzdžiai: tai ir naujais stoglangiais sudarkytas pastatas V.Putvinskio gatvėje, dar vadinamoje art deco perlu, ir Aleksandro Gordevičiaus projektuotos, 1928 m. pastatytos Petro Rusecko vilos nugriovimas Perkūno alėjoje.

Keičiame miesto identitetą

"Jokia tarnyba neišsaugos mūsų paveldo, jeigu mes patys nesuvoksime, kad tai yra mūsų vertybė, kad tai yra svarbu ir kad daugiau mes neturėsime tokių pastatų, kurie pastatyti prieš kokius 100 metų. Galime pastatyti puikių pastatų dabar, bet tų senųjų nebesukursime. Jeigu juos sunaikinsime, tada klausimas – ką mes tada turėsime?" – retoriškai klausia G.Balčytis ir čia pat beda pirštu į kiekvieno atsakomybę: ne tik daugiabučiuose, net ir modernizmo architektūros pastatuose atsiranda pačių pigiausių, nederančių langų, iš esmės keičiančių viso pastato vaizdą ir architektūrinį įvaizdį, ir tie pastatai, kaip pats architektas sakė, tampa pastatais-klounais. "Koks skirtumas, koks tas namas? Tik matydami trumpalaikę perspektyvą, mes keičiame miesto identitetą", – konstatuoja architektas.

Jis vis dėlto nusiteikęs optimistiškai ir sako, kad nėra viskas taip jau blogai – be visų jau išvardytų baigtų ir plėtojamų projektų, išskyrė programą, kuri skirta istorinių pastatų fasadams tvarkyti. "Tai miesto veidą, sakyčiau, paprastomis ir greitomis priemonėmis labai pakeičia. Dar prieš dešimtmetį tos pačios Laisvės alėjos namai buvo apšepę, o dabar nemažai jų – uždengti, tvarko jų fasadus, yra jau ir sutvarkytų. Bendra tendencija, manyčiau, vis dėlto yra pozityvi", – viltingai pokalbį užbaigia G.Balčytis.