Atkurta autentika

Dar pavasarį kauniečių ir turistų pamėgtos šventovės viduje  lankytojų srautus ribojančių atitvarų nebeliko.

Keliolikos kvadratinių metrų polietilenu apgaubti tik metaliniai pastoliai prie Sopulingosios Švč.Mergelės Marijos altoriaus, kur dėliojami paskutiniai architektūrinių paviršių konservavimo ir restauravimo štrichai.

Gavus finansavimą, architektai nusprendė atkurti ankstyvojo laikotarpio Arkikatedros stogą, todėl dar vasarą senosios skardos imtos ardyti, o vietoj jų sudėtos naujos čerpės. Tiesa, darbininkų vis dar galima pamatyti ant bažnyčios stogo.

"Šiuo metu jungiamas žaibosaugos tinklas. Palėpėje jau įrengta signalizacija, priešgaisrinė sistema. Apšiltintas skliautas, pastatyti lietvamzdžiai ir sniego gaudyklės", – varneles ties jau padarytais darbais dėliojo Šv.Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos vadovas administratorius kunigas Evaldas Vitulskis.

Kuo ypatingi vargonai? Jie turi pasiekti kiekvieną kampelį. Net jei stovite už kolonos ar storos sienos, vis tiek juos turite girdėti.

Išsipildžiusi svajonė

Pasak dvasininko, darbų metu atnaujintas dar 1775 m. statytas didysis altorius, sutvarkytos grindys, o po granitinėmis plytelėmis įrengta šildymo sistema, todėl tikintieji gali būti ramūs – miestą sukausčius dar didesniems šalčiams, Dievo namuose jie bus apgaubti šiluma. Tuo metu drėgmė nebegadins bažnyčios konstrukcijų ir dekoro detalių.

"Pakeistos ir pagrindinės durys", – į drožiniais puoštą įėjimą išdidžiai ranka mostelėjo E.Vitulskis. Petro, Povilo, miesto globėjo Mikalojaus ir kitų šventųjų atvaizdus Arkikatedros bazilikos durims kūrė skulptorius Henrikas Ratautas.

Remontui reikalingą sumą, pasak E.Vitulskio, skyrė Vyriausybė ir Kultūros paveldo departamentas.

Altoriui restauruoti lėšų parūpino parapija. Kauno miesto savivaldybės lėšomis buvo sutvarkytas Arkikatedros bazilikos šventorius ir restauruota tvora.

"Kas toliau? Antrasis etapas", – viltingai šyptelėjo pašnekovas. Radus finansavimą planuojama sutvarkyti bažnyčios bokštą ir pritaikyti jį turizmui.

"Norime toliau atnaujinti Arkikatedros bazilikos vidinį dekorą. Dar labai norime vargonus sutvarkyti. Juk jie – vieninteliai tokie. XIX a. pabaigoje kurti žymiausio Lietuvos vargonų meistro Juozapo Radavičiaus", – antroji svajonė, apie kurią kunigas prasitarė dar baigiantis vasarai, skaičiuojant paskutiniąsias metų dienas virto kūnu.

Erdves užpildantis garsas

Jau šį sekmadienį Kauno arkivyskupijos širdimi vadinamos Šv.Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos lankytojai galės svaigintis ne sintezatorių ar kompiuterinių, o senųjų vargonų garsais.

"Kartais juokauju, kad jei jau klausome kompiuterinių vargonų muzikos, greit ateis metas, kai šv.Mišias atsisiųsime į išmaniuosius telefonus ir neisime į bažnyčią", – pastebėjo žinoma šalies vargonininkė Dalia Jatautaitė. Vis dėlto dėl kompiuterinių vargonų transliuojamos muzikos kokybės ji nedrįso ginčytis. Profesionalūs, ne vienu šimtu tūkstančių įkainoti pučiamieji klavišiniai instrumentai esą gali apgauti net ir įgudusio muziko ausį.

"Kuo ypatingi vargonai? Jie turi pasiekti kiekvieną kampelį. Net jei stovite už kolonos ar storos sienos, vis tiek juos turite girdėti", – liaupsių muzikos instrumentų karaliui negailėjo vargonininkė D.Jatautaitė. Vos keli pirštų prisilietimai prie klavišų, ir maždaug 3,5 tūkst. vamzdžių už jos nugaros prabilo vargonų vizitine kortele pakrikštyto Johanno Sebastiano Bacho kūrinio – Tokatos ir fugos d-moll – garsais. Jį susirinkusieji išgirs ir gruodžio 18 d.

"Profesorius Leopoldas Digrys nenorėjo šio kūrinio įtraukti į programą, bet aš pasakiau, kad tai neįmanoma", – palinkusi prie ryškia lempos šviesa nutviekstos klaviatūros valiūkiškai šyptelėjo D.Jatautaitė.

Kurti specialiai Arkikatedrai

Daugiau nei penkerius metus tylėję didieji vargonai ir vėl prabilo. Perklijuoti griežyklos klavišai, atnaujinti mediniai elementai – tai tik maža dalis atliktų darbų.

Ilgiausiai truko ir bene daugiausia lėšų pareikalavo senųjų dumplių gaivinimas. Jiems restauruoti sunaudota apie 150 kv. m odos. D.Jatautaitės skaičiavimais, tai būtų maždaug 200 avių. Be to iš Vokietijos atgabentas specialus elektrinis pūstuvas dumplėms. Kadaise sukdami ratus orą į jas esą pumpuodavo du vyrai.

"Galiu tik įsivaizduoti, kaip jie atrodydavo po vieno bažnytinio kūrinio", – link durų, už kurių paslėptos pučiamojo klavišinio muzikos instrumento plaučiais vadinamos dumplės, nuskubėjo D.Jatautaitė. Kauno arkikatedros bazilikos vargonai, pasak jos, unikalūs ne tik tuo, kad, skirtingai nuo daugumos, turi ne vienas, bet net kelis šimtus įvairiausių dumplių ir tūkstančius vamzdžių. Išskirtiniais juos daro faktas, kad savyje visą orkestrą talpinantis muzikinis instrumentas kurtas būtent šiai vietai.

"Po 1991 m. Lietuva gavo labai daug vargonų. Vienus dovanojo, kitus pigiau pardavė. Vargonai Arkikatedroje bazilikoje stovėjo nuo pat pradžių ir niekur kitur jie neskambėtų taip, kaip čia. Be to, niekur kitur jie ir netiktų", – tikino D.Jatautaitė.

Skambės kasdien

Ne vienus metus trukusiems vargonų restauravimo darbams išleista kiek daugiau nei 300 tūkst. eurų. Daug?

"Tūkstančiai vamzdžių nuo kelių dešimčių centimetrų iki 8 m. Kiekvieną jų reikėjo apčiupinėti, išvalyti ir suderinti. Tai labai kruopštus ir atsakingas procesas, juolab kad kiekvienas vamzdis – rankų darbo, todėl reikia viską daryti atsargiai, nesuardant autentikos", – D.Jatautaitė džiaugėsi galutiniu rezultatu.

Dar sykį kilstelėjusi akis į vargonų fasadą, kuriam taip pat reikalingi meistrų teptukų prisilietimai, muzikė neabejojo, kad dabar instrumentas skamba taip, kaip pirmosiomis savo gyvavimo dienomis. Už tai ji dėkojo ne tik vargonus prikėlusiems auksarankiams iš Marijampolės, bet ir žymiam vargonininkui Pranciškui Beinariui.

"Prie arkikatedros vargonų šviesaus atminimo kompozitorius neprileido jokių neišmanėlių meistrų. Viską tvarkė pats. Priešingu atveju kiekvienas prisilietęs būtų išnešęs ką nors vertingo. Kol buvo gyvas P.Beinaris, tol grojo ir vargonai", – galvą šviesuoliui lenkė D.Jatautaitė.

Likus savaitei iki didžiųjų švenčių prabilę vargonai, pasak muzikės, turėtų skambėti kasdien. Tyla kenkia ne tik dumplėms, bet ir visam mechanizmui.

"Nepakanka dieną pagroti, o savaitę ar mėnesį tylėti. Plaučiai turi ventiliuotis. Čia tas pats kaip su žmogumi, kuris kelias dienas nekalba", – pokalbį baigė muzikė.