Dar vaikystėje išmokęs švęsti šv.Kalėdas kaip Jėzaus gimimo šventę, Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ sako, kad ši šventė be Jėzaus – tas pats kaip gimtadienis be jubiliato ar vestuvės be jaunavedžių.

"Kiekvienai šventei reikia dviejų dalykų: prasmės ir kitų žmonių", – Kūčių ir šv.Kalėdų išvakarėse primena ganytojas. Ant Jo Ekscelencijos pečių gula ne tik Kauno arkivyskupijos rūpesčiai. Jis tebėra atsakingas ir už Panevėžio vyskupiją, kurioje pradėjo vyskupystės kelią, tad Kūčių vakarą dalysis šventės džiaugsmu su kauniečiais, o ankstų šv.Kalėdų rytą skubės pas tikinčiuosius į Panevėžį.

"Stengiuosi visur suspėti. Kartais pritrūksta laiko. Liūdniausia, kai jo pritrūksta žmonėms. Tikiu, kad kai bus naujas vyskupas Panevėžyje, galėsiu daugiau ir ramiau darbuotis Kaune", – prisipažįsta Kauno arkivyskupijos ganytojas. Šventinio pokalbio susėdame jo kambaryje, kur jau žybsi papuošta eglutė.

– Kaip Kūčias, šv.Kalėdas švęsdavote vaikystėje? Kas tuomet buvo svarbu, kas galbūt labiausiai įsiminė, kokių tradicijų laikėtės?

– Man Kalėdos visų pirma – šeima. Per adventą sekmadieniais anksti ryte eidavome į rarotas – advento šv.Mišias, per kurias būdavo įžiebiama balta žvakė. Ta atmosfera, advento giesmės ir būdavo svarbiausias pasiruošimas. Sekmadienį visada švęsdavome. Nors tėvai ir dirbdavo sekmadieniais, surasdavo laiko nueiti į bažnyčią ryte arba vakare. Viskas vykdavo labai natūraliai: kaip gyveni, kaip džiaugiesi, kaip kvėpuoji, taip ir tikėjimo dalykai buvo svarbūs. Eglutę paprastai puošdavome Kūčių dieną. Kadangi tai būdavo darbo diena, mama ir tėtis, kiek galėdami, ruošdavo Kūčių vakarienę. Tą jaukumą, susėdus visiems prie Kūčių stalo, prisimenu iki šiol.

– Ar kas nors dar iš kaimynų, giminių sėsdavo su jūsų šeima prie Kūčių stalo?

– Ne, tik mūsų šeima – dvi vyresnės mano seserys, aš, mažiausias, ir tėvai, kol abu buvo gyvi. Mano mama labai anksti iškeliavo. Paskui seserys išvažiavo studijuoti į Vilnių. Buvo metas, kai dviese su tėveliu švęsdavome. Jeigu galėdavo, sesės grįždavo, be ne visuomet.

– Sovietmečiu tokios šventės, ėjimas į bažnyčią buvo tabu. Ar nejautėte spaudimo iš išorės dėl tikėjimo ir tradicijų laikymosi?

– Spaudimas atsirado vėliau, kai jau patarnaudavau bažnyčioje per šv.Mišias. Prieš šventes direktoriaus pavaduotoja pasikviesdavo ir klausdavo, ar eisiu patarnauti. Sakydavau, kad eisiu. Tuomet ragindavo neiti, nesirodyti bažnyčioje. O šeimoje – priešingai: visada jaučiau, kad tai sava, saugi erdvė, kur vyrauja tarpusavio supratimas, pagalba vienas kitam.

– Ar vaikystėje per Kalėdas gaudavote dovanų?

– Pati Kūčių vakarienė būdavo išskirtinė: susėdimas prie stalo, tėvelio malda, dalijimasis kalėdaičiu. Po vakarienės kartais žaisdavome ateities spėliones, į kurias niekas rimtai nežiūrėjo, bet tai būdavo smagus laiko praleidimas. Tradicijos dovanoti dovanas nebuvo. Be to, tėvai neturtingai gyveno, nelabai buvo už ką. Pirkdavo tai, kas reikalinga, ir tai, ką gaudavo nupirkti, nes tikrai ne visko parduotuvėse galėjai rasti. Saldainiais papuošdavome eglutę. Paskui džiaugdavomės galėdami juos žirklėmis nukirpti ir suvalgyti. Du apelsinus labai draugiškai penkiese pasidalydavome, ir man, kaip mažiausiam, viena skiltele daugiau tekdavo.

– Kaip keitėsi jūsų šventės laikui bėgant? Gal atsirado naujų tradicijų, keitėsi požiūris į Kalėdas?

– Nuo vaikystės Kalėdas švęsdavau ne tik namuose, bet ir bažnyčioje. Kūčių vakarą pamaldų nebūdavo, tad Kalėdų rytą imdavau kuprinę su knygomis, eidavau į šv.Mišias bažnyčioje, o paskui – tiesiai į mokyklą, nes būdavo darbo diena. Kunigams nebuvo leidžiama aktyviai bendrauti su jaunimu, tačiau, laikui bėgant, parapijoje atsirado daugiau jaunimo, sveikindavome vieni kitus, gaudavome kuklių dovanėlių. Pradėjau suprasti, kad ta šventė nėra kažkoks siauras dalykas, skirtas tik man. Šventė sujungia tuos žmones, kurie švenčia, kurie tuo džiaugiasi. Tarnavau sovietinėje armijoje Breste. Grojau pučiamųjų orkestre, repetuodavome klube. Prieš Kūčias artimieji suruošė ir atsiuntė siuntinuką, kuriame buvo ir kalėdaitis. Pamenu, po orkestro repeticijos, atsisėdęs salės gale, suvalgiau jį, prisimindamas savo artimuosius ir Kūčias su jais. Visą laiką Kalėdos man būdavo susijusios su kitais žmonėmis, todėl ir vienas būdamas per atstumą galėdavau dalytis tuo šventiniu džiaugsmu.

– Atrodo, kad jums nuo mažens šeima įskiepijo, jog Kalėdos – Jėzaus gimimo, o ne dovanų ir Kalėdų Senio šventė.

– Dabar įpakavimas nustelbė turinį, o man vaikystėje įspūdį darė šventės jaukumas, šiltas santykis su kitais. Anuo metu, kai kas net važiuodavo į kitą Lietuvos pakraštį švęsti Kalėdų, o prie Kūčių stalo sėsdavo užsidangstę langus. Bet čia ir slypi tos sovietinės sistemos iškreiptumas. Oficialiai draudimo švęsti Kalėdas juk nebuvo, bet jeigu koks mokytojas, gydytojas būdavo pagaunamas tai darant, gerai nesibaigdavo: grėsė išmetimas iš darbo prisidengiant kokiu nors kitu pretekstu.

– Pasirinkote kunigystę. Kas pasikeitė per Kalėdas?

– Tapęs kunigu, iš karto išvažiavau studijuoti į Romą. Ten tiesiog valgoma šventinė Kūčių vakarienė. Tokių tradicijų, kaip pas mus, nėra. Susibūrėme keletas lietuvių, kurie ten gyvenome, ir šventėme kartu. Kelios lietuvės seselės vienuolės Kūčioms labai ilgai Romoje ieškojo silkės, kurios ten nėra. Žinoma, dalyvaujant popiežiaus aukojamose šv.Mišiose, kai susirenka pilna bazilika žmonių iš viso pasaulio, patiri tą tikėjimo ir visos Bažnyčios universalumą. Tai visai kitoks šventės pajautimas ir išgyvenimas. Vėliau kaip vienuolis jėzuitas daugiausia gyvenau bendruomenėje. Visi kartu sėsdavome Kūčių vakarienės, išgyvendavome bendruomenės susivienijimą, susitaikymą. Juk tai yra vakaras, kurio turi sulaukti be kokių nors drumzlių ar nuoskaudų. Jeigu imsi kalėdaitį, lauši, dalysiesi, bet širdyje vis tiek liks kas nors negero, nebus pačiam nei Kūčių, nei Kalėdų. Žinoma, kai per Kalėdas pats aukoji šv.Mišias, pats kuri tą šventę kitiems, ir išgyvenimai daug stipresni. Juk šventė – tada, kai duodi, kai daliji šventę kitiems.

– Visada buvo ir bus žmonių, kurie į bažnyčią ateina tik per didžiąsias metų šventes – Velykas, Kalėdas. Ar Kalėdų rytą ne per vėlu eiti išpažinties ir taip pasiruošti šventei?

– Tai netgi sunkiai įmanoma, ir žmonės neturėtų pykti, nes tuo reikia pasirūpinti anksčiau, prieš šventes. Mažesnėse parapijose, kur vienas kunigas aptarnauja po kelias parapijas, ir po pamaldų vienoje bažnyčioje skuba į kitą, nebeįmanoma skirti laiko išpažintims klausyti.

– Šiemet pirmą kartą šv.Kalėdas švęsite kaip Kauno arkivyskupas. Kur valgysite Kūčių vakarienę? Kokia ji bus?

– Švęsiu panašiai, kaip ir anksčiau. Tradiciškai Kūčios bus su labdaros valgyklos lankytojais. Vakare arkivyskupijos kurijoje valgysime Kūčias su arkivyskupu emeritu Sigitu Tamkevičiumi, vyskupu Kęstučiu Kėvalu, su kitais, kurie darbuojasi kurijoje, o 22 val. jau švęsime šv.Mišias bažnyčioje.

– Ar su savo seserimis nebesusėdate prie bendro Kūčių stalo? Gal kokių nors šventės tradicijų iš vaikystės ilgitės ir šiandien?

– Jos turi savo gyvenimus, savo šeimas, vaikus, anūkus, o aš švenčiu su tais žmonėmis, su kuriais praleidžiu daugiausia laiko. Tai tarsi mano šeima. O Dievas ateina ne į vaikystę. Dievas ateina į dabartį. Per Kūčias kartais žmones apima liūdesys, kad dabar nebėra taip, kaip buvo, nebėra tų žmonių, su kuriais kažkada buvo gera, užplūsta nostalgija. Bet čia tik noras sugrįžti prie to, kas buvo. Tuomet buvo šviesu, ir tuo džiaugiesi. Dabar yra kitaip, kitokios Kūčios, kitoks stalas, ir priimi, kad pati šventė yra kitokia.

– Eglutę jau papuošėte. Ar dovanojate dovanas kitiems, ar tik spaudžiate ranką ir linkite ko nors gero?

– Artėjant Kalėdoms, susitikimų ir pasibuvimų išties būna daug. Tradiciškai rengiame susitikimą su arkivyskupijos ir jos institucijų darbuotojais, kai susirenka daugiau kaip šimtas žmonių. Juos pradžiuginame mažomis dovanėlėmis. Ateina metas, kai imi vertinti tai, kas išlieka. Nereikšmingos tos dovanos, ant kurių kaupiasi dulkės ir kurių paskui nėra kur dėti. Tarnystės pradžioje, kai buvo mano ingresas į arkivyskupo pareigas Kaune, prašiau žmonių nenešti dovanų ir gėlių, o paaukoti kam nors, kas išlieka, – vienai atstatomai parapijai. Ir dabar džiugu matyti, kad kažkas jau padaryta. Turbūt pati geriausia Pacų giminės dovana buvo jų auka Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno statybai – tuo mes ir šiandien džiaugiamės ir didžiuojamės. Žinoma, dabar dovanos keičiasi. Žmonės dovanoja vieni kitiems galimybę kur nors pailsėti, nueiti į koncertą. Kartais tereikia padovanoti kitam savo laiko ir šilumos. Tai ir yra dovanos esmė.

– Ar pats tikitės Kalėdų Senelio dovanų po eglute?

– Kalėdų Senelio tradicija kilo iš šv.Mikalojaus minėjimo. Šis šventasis vyskupas daug padėjo žmonėms, o po jo mirties atsirado paprotys gruodžio 6-osios naktį vaikams palikti dovanų. Tėvai sakydavo, kad jas atnešė šv.Mikalojus. Laikui bėgant, ta tradicija persikėlė į Kalėdas. Net ir Kalėdų Senelio apranga – raudonas drabužis ir kepurė ant galvos – pagal šv.Mikalojaus vyskupišką aprangą. Tad, jei Kalėdų Senelis šiemet ir neapsilankytų, nieko tokio. Lauksiu šv.Mikalojaus.

– O gal žmonės per daug sureikšmina Kalėdų dovanas? Ar, ieškant dovanų, nepradingsta tikroji Kalėdų prasmė?

– Kiekvienas yra laisvas švęsti, kaip nori, kaip išmano ir sugeba. Švęsti Kalėdas be Jėzaus ir be liturginio šventimo šv.Mišiose man būtų tas pats, kaip švęsti gimtadienį be sukaktuvininko arba vestuves be jaunavedžių. Kuo tada Kalėdos skiriasi nuo eilinio pasibuvimo? Kalėdų centre pirmiausia yra Jėzaus gimimas. Kiekvienai šventei reikia dviejų dalykų: prasmės ir kitų žmonių. Kalėdų prasmė – Dievo gimimas, Jo priartėjimas, rūpinimasis ir meilė kiekvienam žmogui. Šią šventę išgyvename drauge, todėl džiugu ją švęsti šeimoje ir bažnyčioje. Visada stengiuosi po pamaldų išeiti iš bažnyčios ir paspausti ranką kiekvienam, kuris prieina. Tai padeda išgyventi tą bendrystę, kai Kalėdas švenčiame visi kartu ir mus vienija tas pats tikėjimas.

– Kas turėtų būti svarbu skubančiam šių dienų žmogui sėdant prie Kūčių stalo, švenčiant šv.Kalėdų šventę? Be ko šventė, jūsų manymu, negali apsieiti?

– Pasiruošimas šventei dabar kitoks. Žemdirbiams laikas prieš Kalėdas buvo ramybės metas, kai darbai užbaigti, pavasaris dar toli. Jie adventą kitaip ir išgyvendavo. Dabar, kai, metams baigiantis, reikia užbaigti daugybę neatidėliojamų darbų, pateikti ataskaitas, nėra taip paprasta. Bet stabtelėjimo ir nusiraminimo, laukimo tikrai reikia. Kai šeima laukiasi vaikučio, tas laikotarpis šeimai yra ypatingas. Tuomet ir Kalėdų laukiant reikėtų pagalvoti apie tai, kad gimsta Jėzus. Be jo nebus krikščioniškų Kalėdų. Gal kai kuriems žmonėms užtenka susėsti su giminėmis, pabendrauti, ir tiek. Jie galbūt tą patį daro nebūtinai per Kalėdas. Bet to nepakanka, kad žmogų praturtintų, paliestų. Kūčios ir Kalėdos nėra eilinė vakarienė, bet kur kas daugiau. Ir tas šventės prasmės suvokimas reikalingas ne tik tam momentui, tam vakarui. Jis išlieka visam gyvenimui. Svarbu, kaip tu pats elgiesi, kaip gyveni su savo sąžine, kaip gyveni su kitais, su Dievu. Šitie dalykai ir Kalėdų šventei suteikia kitą matmenį.

– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams švenčių proga?

– Neseniai Bažnyčia pradėjo jubiliejinius Gailestingumo metus. Linkiu artumo vienas kitam, gailestingumo, atjautos, supratimo, artumo, atidumo ir pagalbos vienas kitam. Ir vilties. Juk Kalėdų naktį sužibo žvaigždė. Ne tūkstantis saulių, o viena žvaigždė. Tikrai tikiu, kad kiekvienoje naktyje yra žvaigždė. Vilties, tikėjimo, meilės žvaigždė, nes pats Dievas Kalėdų naktį atėjo pas žmogų.