Užkoduota rezistencija

IX fortas per savo egzistavimą tapo daugelio istorinių įvykių liudininku. Per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo naudojamas kaip kalėjimas ir egzekucijų vieta, kurioje žuvo tūkstančiai žmonių, daugiausia – iš Kauno ir kitų Europos miestų atvežtų žydų. Po karo fortas buvo pertvarkytas į muziejų, o 1984 m., sovietmečiu, atidarytas memorialinis kompleksas su monumentu nacizmo aukoms atminti.

Memorialiniame komplekse, kuris kurtas sovietinei ideologijai skleisti, yra užkoduota subtili rezistencinė žinia. Muziejaus direktorius Marius Pečiulis pabrėžia, kad nors kompleksas buvo statomas pagal sovietų valdžios nurodymus, jis tapo pasipriešinimo simboliu, kuris liudija apie laisvės siekį ir kovą su bet kokia priespauda.

„1966–1984 m. – Kauno IX forto memorialinio komplekso kūrimo metai, gilus sovietmetis, kai menas privalėjo atstovauti oficialiajai pozicijai ir tarnauti kaip ideologinis ginklas. Nepaisant to, Kauno IX forto memorialinis kompleksas nuo pat pradžių kaupė rezistencinę energiją. Užtenka pažvelgti į jo sumanytojus: skulptorių Alfonsą Vincentą Ambraziūną, architektus Gediminą Baravyką, Vytautą Vielių. A. V. Ambraziūnas buvo išmestas iš tuomečio Dailės instituto už „veiklą, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“. Stebina, kaip apskritai jam buvo leista dalyvauti kuriant tokį svarbų objektą“, – memorialinio komplekso statybos pradžią primena pašnekovas.

Tuometė sovietų valdžia palaikė oficialiajai ideologijai priimtinesnį projektą, tačiau protestą pateikė Lietuvos dailininkų sąjunga. Tai leido išvengti žemos meninės vertės projekto įgyvendinimo. Net ir peržengus šį slenkstį, nugalėtoju paskelbus A. Ambraziūno, V. Vieliaus ir G. Baravyko projektą, memorialinio komplekso statybą nuolat lydėjo didelis saugumo dėmesys ir perdėta kontrolė.

M. Pečiulis pažymi, kad dėl kūrėjų atkaklumo ir gilaus vietos pajautimo memorialinis kompleksas išlieka aktualus ir šiandien.

„Autoriai apgynė savo sumanymą ir šiuo projektu lankytojui perteikė universalią žinią, apsaugotą nuo sovietinių ideologinių štampų. Dėl šios priežasties net ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Kauno IX forto memorialinis kompleksas atrado savo vietą laisvos šalies istorinės atminties pristatymo lauke. Jis buvo kurtas ne valdžios patosui, bet siekiant perteikti vietos tragizmą. Tai jautė autoriai ir šį nuoširdų jausmą jie paslėpė visose Kauno IX forto memorialinio komplekso sudėtinėse dalyse: pastatų formose, juos jungiančiuose takuose, monumente“, – sako muziejaus direktorius.

Svarbi memorialinio komplekso dalis – monumentas nacizmo aukoms atminti, sukurtas žymaus lietuvių skulptoriaus A. V. Ambraziūno. Saulius Pilinkus, laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas ir kūrėjas, įsitikinęs, kad autorius, kurdamas šį didingą monumentą, susidūrė su daugybe iššūkių, tačiau jam pavyko perteikti gilią pagarbą aukoms ir išreikšti tvirtą rezistencijos dvasią.

Tarsi daugiasluoksnis tekstas

Istorikas dr. Zigmas Vitkus atkreipia dėmesį, kad viso memorialinio komplekso laukė pokyčių kelias, kuris tebesitęsia iki šiol.

„1984 m. atidarytas memorialas kaip sovietinės propagandos objektas egzistavo tik kelerius metus. Atgimimo laikotarpiu jis įgavo kitų reikšmių, tiksliau, tos reikšmės pagaliau galėjo atsiskleisti: tada išniro sovietmečiu marginalizuoto, niveliuoto, nutylėto Holokausto atmintis. Simbolinė tokio virsmo data užfiksuota Antano Sutkaus fotografijų serijoje „Pro Memoria“. Tai 1988 m. spalis. Paskui prasidėjo muziejaus tapatybės paieškos, tebesitęsiančios iki šiol“, – sako pašnekovas.

Jis buvo kurtas ne valdžios patosui, bet siekiant perteikti vietos tragizmą.

Į memorialą istorikas žvelgia kaip į mediją, kuri padeda išlaikyti ryšį su praeitimi. Pasak jo, Kauno IX forto memorialinis kompleksas – tarsi daugiasluoksnis tekstas, susidedantis iš skirtingų istorijų, – tvirtovės, kalėjimo, masinių žudynių ir paties memorialo.

„Tačiau globaliojo Antrojo pasaulinio karo kultūroje ši vieta žinoma ne kaip tvirtovė ar kalėjimas, bet kaip viena didžiausių „Holokausto sušaudant“ vietų Europoje, gretinama su Rumbula ir Bikerniekais, Maly Trascianiecu, Babin Jaru ir kt. Galima akcentuoti vieną ar kitą Kauno IX forto istorijos aspektą, jie visi svarbūs, bet svarbiausia, mano akimis, tai, kad IX fortas – didžiulio nusikaltimo prieš žmoniją vieta, niekuo dėtų keliasdešimties tūkstančių žmonių, žydų, kauniečių ir tūkstančių kitų, atvežtų iš svetur, kapas. Jei lydėčiau svečius, niekada nesilankiusius Kaune, nuvežčiau juos į tris vietas: rotušę, Karo muziejaus sodelį ir Kauno IX fortą. Jei būčiau Kauno miesto savivaldybės narys, siekčiau, kad spalio 28–29 būtų paskelbtos atmintinomis Kauno dienomis“, – nuomone dalijasi Z. Vitkus.

Istorikas mini, kad panašaus tipo muziejai šiandien pasaulyje veikia kaip intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo centrai, lankytojams aktualiai perteikiantys istoriją. Kartu tai yra pagarbos aukoms vietos, nusikaltimų dokumentacijos ir edukacijos centrai, archyvai.

„Tokių muziejų tikslas – ne tik suteikti lankytojams informacijos, bet ir skatinti jų empatiją, savarankišką, kritišką mąstymą. Kaip rašė vieno klasikinio liudijimo apie žudynes Babin Jare autorius Anatolijus Kuznecovas, „Hitleris sutriuškintas, barbarybė – ne. Priešingai – jos židinių vis daugiau“. Tad ką darome? Sakyčiau, Kauno IX fortas yra „must visit“ vieta visiems Lietuvos piliečiams ir svečiams. Jis lankytinas ir kaip išskirtinis fortifikacijos objektas, ir kaip unikalus memorialinis objektas (tokios įspūdingos kompozicijos Europoje turbūt niekur nepamatysite), svarbiausia – tai dešimčių tūkstančių nacių nužudytų žmonių pagarbos vieta, ją aplankę tampame šios skaudžios atminties nešiotojais“, – teigia pašnekovas.

Svarbi atminties vieta

„Kodėl mes turime kalbėti apie totalitarinių režimų ir Rusijos vykdomus nusikaltimus? Kaip įveiksime demonus, kurie šiandien kėsinasi į Vakarų civilizaciją? Ukraina bando raudonai rudą teroristą stabdyti milžiniškomis pastangomis, tačiau ką darome mes? Kaip su tuo susijusi daugiau nei prieš 80 metų mus ištikusi katastrofa. Šiais klausimais vyksta pokalbis su visuomene Kauno IX forto muziejuje. Muziejus daro milžinišką darbą įveikiant režimų traumas, gydant žaizdas. Tai, kas buvo slėpta ir meluota 50 okupacijos metų, atveriama ne tik pažinimui ir supratimui, bet ir nuoskaudai gydyti. Siekiant skausmą ne paslėpti, o suprasti ir išjausti“, – sako Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Pašnekovė sakė esanti tikra, kad vykstant dekomunizavimui, kitaip tariant – valantis nuo likusių totalitarinių režimų ženklų, muziejai, ypač Kauno IX fortas, atlieka kertinį vaidmenį pasakojant apie sovietų, nacių ir su jais kolaboravusių asmenų nusikaltimus, siekiant atskleisti sudėtingas moralines sprendimų vertes.

Pasak pašnekovų, IX forto kompleksas yra ne tik istorinio palikimo saugotojas, bet ir šiuolaikinės Lietuvos visuomenei svarbi atminties vieta, skatinanti apmąstyti praeitį ir įvertinti laisvės ir demokratijos vertybes.