B. Shirin: didžiausiais stebukladariais esame tik mes patys

Mamos keptų spurgų skonis išblėso, dėdės dovanoto gintarinio vilkelio taip pat nebeliko, tačiau tikėjimas, kad stebuklus kuriame mes patys – vis dar Bellos Shirin širdyje.

Stebuklų šventės

Nenumaldomai artėja šv.Kalėdos, o drauge su jomis ir žydų švenčiama Chanuka. Viena šventė mini gimimo stebuklą, kita – šviesos pergalę prieš tamsą ir judaizmo pergalę prieš pagonybę.

Tiesa, yra dalykų, vienijančių abi šventes. Minimos tamsiausiu metų laiku, Kalėdos ir Chanuka žmones buria į krūvą, o laiką su artimiausiais papildo smagiais žaidimais ir sočių patiekalų valgymu.

"Chanuka kaip ir šv.Kalėdos – stebuklų šventė", – plačiai atvėrusi namų duris B.Shirin savo pasakojimu mus grąžino į II a. pr. m. e. vykusio Makabiejų sukilimo prieš Seleukidų imperiją laikus.

Makabiejams įžengus į seleukidų išniekintą Jeruzalės Šventyklą, joje buvo likęs vienas nedidelis indas su alyvuogių aliejumi, žvakėms įžiebti. Atrodė, kad jo pakaks dienai, tačiau įvyko stebuklas – likučius makabiejai naudojo aštuonias dienas, iki kol į Šventyklą buvo atgabentas didesnis aliejaus kiekis.

Nuo tada Chanuka švenčiama aštuonias dienas. Tiksli jos data nustatoma pagal specialų mėnulio-saulės kalendorių.

"Chanuka gali būti švenčiama ir gruodžio pradžioje, ir viduryje, ir link mėnesio pabaigos", – šiemet drauge su viso pasaulio žydais Bella Chanuką minės gruodžio 22-ąją.

Painioja sąvokas

Tą dieną jos namuose ir Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje bus įžiebta viena iš aštuonių chanukijos žvakių.

"Pirmiausiai uždegamas "tarnas", o nuo jo pirmoji žvakė. Antrąją dieną nuo "tarno" uždegamos jau dvi, – aštuntąją dieną, anot B.Shirin, žvakidėje liepsnoja devynios žvakės. Į chanukiją jos statomos iš dešinės į kairę, tačiau degamos priešingai – iš kairės į dešinę, kad naujausia žvakė būtų uždegta pirma. Per aštuonias dienas žvakidėje ištirpsta 44 žvakės.

"Svarbiausia, kad jos liepsnotų ne mažiau nei pusę valandos. Maniškės liepsnoja dvigubai ilgiau – valandą", – iš Izraelio atvežtų spalvotų, mažojo pirštelio storio žvakių dėžutę iš spintelės traukė B.Shirin. Iš Pažadėtosios žemės į moters namus kiek anksčiau atkeliavo ir įspūdinga, krištolinė chanukija. Ją moteriai dovanojo vienas garsus profesorius. Tiesa, žvakės joje liepsnoja kiek rečiau.

"Saugau... Turiu dar vieną senovinę ir štai šią, paprastesnę. Tik nepainiokite, čia ne menoros!" – B.Shirin ant stalo išrikiavo savo brangiausią trijulę.

Chanukija, anot jos – šventės simbolis, o menora laikoma vienu svarbiausių judaizmo ir Izraelio valstybės simbolių. Menora – septynšakė, o chanukija devynšakė žvakidė.

Spurgų savaitė

Priešingai nuo Kalėdų, dirbantiesiems dovanojančių bent du laisvadienius, Chanuka nuo darbų neišvaduoja. Tiesa, moksleiviams į pamokas tądien nereikia eiti.

"Tai mažųjų šventė", – užmerkusi akis "Kaunas 2022" ambasadorė prisiminė savo vaikystę ir tėčio įtikinėjimus sergančiai mamai, kad švęsti Chanuką, net jei to ir nenori, būtina dėl dukros. Tuomet jų namuose, buvusio virš centrinio knygyno, pakvipdavo tėčio gamintu vynu ir tetų tarkuotais, alyvuogių aliejuje keptais bulviniais blynais – latkėmis. Nors kiekviena šeima turi savo latkių receptą, dažniausia blynų tešla esą maišoma iš tarkuotų bulvių, smulkintų svogūnų, kiaušinių, miltų ir džiūvėsėlių. Latkės patiekiamos karštos, su grietine arba kitais priedais.

Visgi, populiariausias Chanukos valgis, anot B.Shirin – mielinės, aliejuje virtos spurgos. Šis skanėstas vadinamas sufganiyot.

"Vaikystėje man tekdavo labai atsakingas darbas – barstyti spurgas cukraus pudra ir valgyti", – smaližė apsilaižė lūpas.

Tokių skanėstų kaip anuomet ji esą jau seniai nevalgė. Nieko panašaus į mamos ruoštas spurgas nekepa nei garsioji Kauno "Spurginė", nei Izraelio konditeriai, ištobulinę delikatesų kepimo technologijas. Be tradicinių spurgų su džemu, vietiniams jie siūlo spurgas su šokoladu, karamele, vanile ir kitais įdarais. Vis dažniau galima rasti mažesnių spurgų, kurios nėra tokios kaloringos ir veganiškų skanėstų, ruoštų be pieno ir kiaušinių. Skaičiuojama, kad Chanukos šventės, neretai vadinamos "spurgų savaite" metu, izraelitai suvalgo apie 20 mln. spurgų.

"Mūsų giminėje spurgos tebekepamos pagal autentišką, paslaptyje laikomą receptą, tačiau dauguma skanėstus perka vietinėse kepyklėlėse", – tą patį esą daro ir B.Shirin, o laiką, kurį praleistų prie puodų, ji mieliau skiria brangiems žmonėms.

Vaikystėje man tekdavo labai atsakingas darbas – barstyti spurgas cukraus pudra ir valgyti.

Ypatingas vilkelis

Dar vienas Chanukos atributas – vilkelis. Pasakojama, kad Izraelio žemėje seleukidams uždraudus studijuoti Torą, jaunuoliai tai darė slapčia, apsimesdami, kad žaidžia vilkeliais.

Pokalbio metu priešais Bellą ant stalo jiedu sukosi net du. Sidabriniai, lengvai telpantys į delną, kaip ir priklauso, su keturiomis abėcėlės raidėmis, šifruojamomis "Didis stebuklas įvyko čia". Įsuktus į medžiagos skiautes, abu vilkelius Bella laiko dėžutėje.

"Vaikystėje turėjau gintarinį vilkelį. Jį man padarė dėdė, tuo metu garsėjęs kaip vienas geriausių gintaro apdirbimo specialistų", – pasakojo B.Shirin.

Kelis dėdės rankdarbius ji tebeturi, deja, vaikystės vilkelio išsaugoti nepavyko.

"Ką dar veikdavome per Chanuką? Žaisdavome kortomis. Žinoma, ne iš pinigų. Monetų ir taip gaudavome per šventes, – B.Shirin už jas saldainių esą niekuomet nepirko. – Pinigus išleisdavau knygoms. Dešimties ar vienuolikos jau buvau perskaičiusi "Vargdienius". Sukrėsta Gavrošo istorijos, mamai pareiškiau, kad didžioji dalis kalėjime sėdinčių žmonių yra susiklosčiusių aplinkybių aukos. Kai paklausiau, kas yra paleistuvės, mama knygas nuo manęs ėmė slėpti. Žinoma, aš jas rasdavau."

Grįžo laisvės džiaugsmas

Iš vaikystės Chanukos Bella netruko persikelti į 2004-uosius, kai po ilgo laiko tarpo vėl atvyko į Lietuvą.

"Kai pirmą kartą grįžau į Kauną ir išėjau į miesto gatves, supratau, kad čia niekas nepasikeitė. Kaunas išliko toks pats, kokį ir buvau palikusi – gyvas, žalias, su tais pačiais namais ir gatvėmis. Man tai patiko", – tiesa, šiokių tokių pokyčių, anot moters, visgi būta.

Jei anksčiau Chanukos šventimą kaustė baimė, grįžus buvo jaučiamas laisvės skonis. Tai Bellą džiugino kur kas labiau, nei naujas senojo "Merkurijaus" asortimentas.

"Sėdžiu "Miesto sode" ir matau gražuolę chanukiją muzikinio teatro sodelyje. Šalia stovi rabinas", – bekalbant B.Shirin akys šypsojosi.

Širdis gi tuo metu tirpo nuo minčių apie gruodį, kai toje pat vietoje suspindus pirmajai didžiosios chanukijos žvakei, ji stovės su žydų bendruomenės nariais ir džiaugsis stebuklu.

"Stebuklų yra nutikę ir man. Kokių? Prieš vieną Chanuką labai stipriai susirgau. Guliu lovoje ir suprantu, kad iki šventės, vargu, ar pasveiksiu. Tada nutiko stebuklas – tėtis atvežė profesorių Matulevičių. Jau vien tik pamačius jį tarpduryje lengviau pasidarė. Tada jis paglostė man galvelę ir nuramino, kad aš turėsiu savąją blynų šventę... taip ir buvo", – B.Shirin ragino tikėti stebuklais ir nepamiršti, kad didžiausiais stebukladariais esame tik mes patys.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių