23-iąjį kelio Kaunas–Jurbarkas kilometrą ženklina nuoroda "Bubiai". Tai – Batniavos seniūnijos, įsiterpusios tarp Kulautuvos ir Vilkijos, didžiausias kaimas. Anksčiau garsėjusį Batniavos daržininkystės ūkiu, dabar šį kraštą daug kas žino dėl Paštuvos vienuolyno ir sudegusios bažnyčios.

Įkūrė užsienio vienuolės

Paštuvos basųjų karmeličių vienuolynas – bene geriausiai žinoma seniūnijos vieta. Vienuolės Paštuvoje įsikūrė prieš 20 metų, čia, ramybe alsuojančioje vietoje, gamtos prieglobstyje – pušyno pakraštyje – pasirinkusios vietą vienuolynui statyti. Vienuolyno pradžia – kelios basosios karmelitės, atvažiavusios iš užsienio. "Kol vienuolynas nebuvo pastatytas, penkerius metus gyvenome buvusioje klebonijoje, dabartiniuose parapijos namuose. Vienu metu tame nedideliame namelyje gyvenome trylika seserų. Įrengus visoms seserims atskirus kambarėlius, kai kuriuose iš jų vos tilpo lovos. O kai persikėlėme į iškilusį naująjį vienuolyną – kaip džiaugėmės erdve!" – prisiminė vienuolyno vyresnioji sesuo Marija Juozapa.

Lietuvės ir airio šeimoje Škotijoje gimusi ir augusi vienuolė puikiai kalba lietuviškai. "Mano močiutė į Škotiją atkeliavo su pirma emigrantų iš Lietuvos banga 1909 m. Tais laikais kelionė į šią šalį truko keturias dienas. Mano mamytė gimė netoli Glazgo. Močiutei anglų kalbos nelabai reikėjo: ji gyveno rajone, kur daugelis kaimynų buvo lietuviai. Tuomet Škotijoje gyveno apie 7 tūkst. lietuvių", – pasakojo vienuolyno vyresnioji. Močiutės išmokyta tarpukario lietuvių kalbos, atvykusi į Lietuvą ji suprato: dabar čia kalbama kiek kitaip. "Kai paklausdavau, kur padėti tarielką, visi juokdavosi", – prisiminė Marija Juozapa.

Tris dienas nesikalba

Baltų sienų, raudonų stogų vienuolynas šviečia iš tolo. Vienuolyno pastatų kompleksas žiedu juosia apvalų kiemą. Žvelgiant iš paukščio skrydžio, toks išplanavimas primena ostiją ir jos taurę. "Mes, žmonės, tik iš kraštų, šonuose; o centre – tai, kas amžina", – išplanavimo idėją paaiškina Marija Juozapa. Šiuo metu vienuolyne gyvena šešiolika basųjų karmeličių, čia trumpam apsistoja prieglobsčio nuo pasaulio triukšmo ieškantys tikintieji. "Atvažiuoja pavargę nuo viso pasaulio rūpesčių. Dažnai – kamuojami šeimos problemų. Pasikalba su seserimis, pasisemia iš gamtos jėgų, pasimeldžia, atsitraukia nuo problemų, kurios atrodė kalno dydžio, ir su džiaugsmu grįžta į savo gyvenimus", – sako vienuolyno vyresnioji.

Basosios karmelitės praktikuoja tylos meditaciją – tris dienas iš eilės jos negali persimesti nė žodeliu. "Kaip Jėzus Kristus buvo pasitraukęs į dykumą, taip ir mums reikia kartais į ten pasitraukti", – metaforiškai kas mėnesį vykstančios meditacijos tikslą paaiškina vienuolyno vyresnioji.

Sukrėtė bažnyčios gaisras

Prieš dvejus metus apylinkės gyventojus sukrėtė medinės Paštuvos šv. Barboros bažnyčios gaisras. Šią jaukią bažnytėlę (taip mažybine forma ją vadina vietiniai), kaip ir maldos namus Kulautuvoje, padegė psichikos negalią turintis žmogus. Kai kurie paštuviškiai apie nedidukės kapinėse stūksojusios bažnyčios gaisrą pasakoja taip, tarsi jis būtų vykęs vakar. "Buvo šiurpu matyti degančios bažnyčios vaizdą. Po gaisro visą mėnesį tie degėsiai, griuvėsiai buvo saugomi. Kad taip iki tol bažnyčia būtų saugota, gal ir nebūtų buvus padegta", – svarstė vienuolyno vyresnioji Marija Juozapa, apie gaisrą pranešusi ugniagesiams.

Buvusios medinės bažnytėlės vietoje kyla naujos mūrinės bažnyčios sienos – rudenį turėtų būti uždengtas stogas. Paštuvos šv. Barboros parapijos klebonas Virgilijus Dudonis nesiryžo prognozuoti, kada naujojoje bažnyčioje bus galima aukoti šv. Mišias. Preliminariai skaičiuojama, kad pastatyti bažnyčią kainuos apie 400 tūkst. litų. "Einamiesiems darbams užtenka tikinčiųjų paaukotų pinigų. Kol kas, ko paprašome, padeda. Jei žmonės ir toliau bus tokie nuoširdūs, lėšų nepritrūks. Bažnyčios statyba rūpi ne tik parapijiečiams – ir Kauno arkivyskupui metropolitui Sigitui Tamkevičiui, ir Kauno rajono merui Valerijui Makūnui, kuris rudeniop žadėjo paramą", – pasakojo klebonas.

Gruntas – labai nestabilus

"Įsivaizduokite, nuo 1923 m. stovėjo bažnyčia, o dokumentuose – nei registrų centre, nei bažnyčios archyvuose – nebuvo jokio įrašo, kad jos čia būta. Turėjome vargo, kol jau po gaisro visus reikiamus pastato ir žemės sklypo dokumentus sutvarkėme", – prisiminė bažnyčios atstatymo komiteto pirmininkas Vaclovas Vytautas Vasiliauskas.

Bažnyčios statytojai turėjo kovoti su labai judriu smėliu – plavūnu. "Toks jau tas mūsų gruntas – labai nestabilus. Dėl to ir kapo duobę duobkasiai pas mus baigia kasti, kai velionis jau nešamas į kapus. Anksčiau iškasus, smėlis greitai užpila dalį duobės. Dėl to ir senoji bažnyčia neturėjo pamato. Buvo pastatyta tiesiog ant smėlio suklojus lentines grindis. Senoji bažnyčia jau buvo ėmusi skėstis į šonus, jos sienos buvo surištos trosu. Pučiant smarkiam vėjui, žmonėms joje būdavo neramu: visa bažnytėlė tratėdavo, braškėdavo", – prisiminė V.V.Vasiliauskas.
Naujoji Paštuvos bažnyčia bus nepalyginti stabilesnė: pagal naujojo statinio perimetrą giliai į žemę sukalti 33 poliai, sienų viršuje bažnyčią juos platus betoninis apvadas. Ateityje paštuviškiai tikina prakirsiantys vietinį miškelį – kad nuo kelio Kaunas–Jurbarkas matytųsi naujosios bažnyčios bokštas.

Visai šalia kylančios naujosios bažnyčios sienų, Paštuvos kapinėse, ilsisi Vasario 16-osios akto signataro, vieno įtakingiausių tarpukario žmonių, finansų ministro, bankininko, pramonininko Jono Vailokaičio ir jo brolio kunigo, visuomenės veikėjo Juozapo Vailokaičio palaikai. Garsiojo tarpukario Lietuvos magnato gyvenimas su Paštuva nesusijęs – jo palaikai į čia klebonavusio brolio Juozapo kapą perlaidoti iš Vokietijos, kur Jonas Vailokaitis 1944 m. mirė. Jo žmona ir dukros vėliau persikėlė gyventi į JAV. "Mano tėtis ir dabar saugo J.Vailokaičio laišką, kuriame jis rašė: "Noriu atgult Lietuvos žemelėj, po berželiu svyruonėliu." Vykdydamos tėvo valią, JAV gyvenusios J.Vailokaičio dukros pasirūpino, kad 2007 m. jo palaikai būtų perlaidoti čia", – pasakojo Vailokaičių kapą tvarkiusi jų brolio Antano proanūkė Dalia Dragūnaitė.

Niekada niekuo nesiskundžia

Batniava – daržininkų kraštas: daugelis vyresnio amžiaus vietos gyventojų yra dirbę Batniavos daržininkystės ūkyje. Atkūrus nepriklausomybę, ūkis suiro, tačiau ir dabar nemažai vietos gyventojų daržoves augina ne tik savo poreikiams, bet ir parduoti. Ne vienas jų savomis ir įvežtinėmis daržovėmis prekiauja kelio Kaunas–Jurbarkas pakelėje.

Viena senųjų Batniavos daržininkystės ūkio darbininkių Teresė Pilypaitienė neseniai atšventė 85-ąjį gimtadienį. Šia proga ją sveikino sūnus ir dvi dukros, penki anūkai, aštuoni proanūkiai. Paklausta, ko jai trūksta, skųstis nelinkusi senolė susimąsto: "Gal sveikatos? Šiaip viskas gerai man. Ir pensijos užtenka." "T.Pilypaitienė niekada niekuo nesiskundžia, visada geros nuotaikos. Užsukusi į seniūniją, ji ir mums nuotaiką pakelia", – pastebėjo senolės pasveikinti užsukęs Batniavos seniūnas Vytautas Astromskas.

Agurkai, pomidorai, svogūnai, gvazdikai, frezijos – juos T.Pilypaitienė augino ūkio daržuose ir šiltnamiuose. Paskui kaip 20 metų senolė tvarkė Paštuvos bažnyčią – iki pat didžiojo gaisro. "Norėjau atsisakyti šių pareigų – gydytojai uždraudė dirbti fizinį darbą. Bet klebonas nerado, kas mane pakeistų", – prisiminė T.Pilypaitienė. Per gaisrą sudegė ir jos megztos altoriaus staltiesės. Jos siuvinėti, megzti rankdarbiai puošia senolės butą. Prieš kelerius metus širdžiai mielų užsiėmimų teko atsisakyti. "Rankos neklauso", – apgailestauja pašnekovė.

Nikitos Chruščiovo laikais iškilusiame Bubių daugiabutyje – tebeveikiančios kietojo kuro krosnys. "Sūnus prineša malkų, užsikuriu krosnį pati", – pasakoja T.Pilypaitienė.

Nuties kanalizacijos tinklus

Batniavos bendruomenės centras – vienas aktyviausių rajone. "Jau daug metų organizuojame ekskursijas vietos gyventojams. Esame apkeliavę visą Lietuvą, ne kartą buvę Lenkijoje, Latvijoje", – pasakoja Batniavos bendruomenės centro pirmininkė, Kauno rajono savivaldybės tarybos narė Lionė Pikelienė. Bendruomenės centrui parengus projektą ir gavus finansavimą, prie Bubių daugiabučių buvo įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, atnaujintas Batniavos pagrindinės mokyklos sporto aikštynas: stadionas, įrengta daugiafunkcė sporto aikštelė. Šiemet prie mokyklos turėtų būti įrengti treniruokliai. "Įrengti daugiafunkcę sporto aikštelę ir atnaujinti stadioną atsiėjo apie 400 tūkst. litų. Ateityje planuojame įgyvendinti ir daugiau projektų, skirtų vietos gyventojų gerovei gerinti. Pavyzdžiui, ketiname įsigyti stacionarią sceną renginiams", – planavo bendruomenės centro pirmininkė.

Viena didžiausių Batniavos problemų – seniūnijos nesiekia centralizuoti kanalizacijos tinklai. "Daugelis individualių namų savininkų yra įsirengę vietinę kanalizaciją. Ateityje bus kitaip – centrinės kanalizacijos tinklų įrengimo Batniavoje projektas pateko į ES kofinansuojamų projektų 2014–2020 m. finansinį laikotarpį", – džiaugėsi L.Pikelienė.

Seniūnijoje didelis nedarbas, daug socialines pašalpas gaunančių žmonių. Todėl viena svarbiausių bendruomenės centro veiklos sričių tapo Maisto banko produktų pristatymas nepasiturintiems seniūnijos gyventojams ir šios veiklos organizavimas. "Ir patys organizuojame labdaros akcijas, renkame aukas labdaringoms vaišėms, ir gauname daug produktų iš Maisto banko, – pasakojo bendruomenės centro pirmininkė. – Per penkerius metus esame gavę ir išdaliję maisto produktų už 330 tūkst. litų."

Mokykla, vaikų darželis, seniūnija, smėlio karjerai, pora lentpjūvių ir parduotuvių – pagrindinės seniūnijos gyventojų darbo vietos. Batniavoje veikia trys smėlio karjerus eksploatuojančios įmonės – iš čia vežamas žvyras "Rail Baltica" vėžės statybos darbams ties Kaunu. Baigti eksploatuoti karjerai beveik užžėlę vandens augmenija – šias vietas pamėgo gulbės.

Daugelis seniūnijos kaimų išsibarstę palei Nemuną, Nevėžį. Čia gausu senųjų kapinynų. "Kadaise tai buvo gausiai gyvenamas kraštas – vyko kovos su kryžiuočiais, kalavijuočiais, Napoleono, rusų armija", – vardijo Batniavos seniūnas.

Bajoro mylimoji, atgimusi tuopa

Prie Paštuvos kelio stūkso tai, kas liko iš garsiosios Karpio tuopos: sausas kamienas su stogeliu. Į tuopą, sulaukusią per 200 metų, trenkė žaibas ir ji buvo nukirsta. Apie Karpio tuopą apylinkėse pasakojama legenda, susijusi su istoriniais šio krašto žmonėmis.

Paštuvos dvaras 1780–1809 m. priklausė Ignui Karpiui ir jo seseriai Jadvygai. Savo šeimų nesukūrę, bet smarkiai nesutariantys brolis ir sesuo gyveno kartu. Jadvyga siekė griežtai bausti prasikaltusius baudžiauninkus, valstiečius, Ignas juos užtardavęs.

Jaunajam ponaičiui rūpėjo merginų dėmesys. Pamatęs gražią merginą, I.Karpis kviesdavosi ją į namus, liepdavo nusirengus vaikštinėti po kambarį. Už tai jaunasis bajoras merginoms mokėdavęs po penkis rublius, anais laikais tai buvo dideli pinigai.

Vieną lietuvę baudžiauninkę Martą I.Karpis įsimylėjęs, paskyręs ją savo kambarine. Jadvyga negalėjusi pakęsti brolio ryšių su prasčioke lietuve, nemokėjusia lenkiškai.  Ignui išvykus į kelionę užsienin, ji įsakiusi rykštėmis užplakti Martą. Pasakojama, kad trys rykštės, kuriomis buvusi užplakta mergina, buvo įsodintos į žemę ir iš jos išaugusi Karpio tuopa.

I.Karpis į istoriją įėjo kaip pirmasis dvarininkas Lietuvoje ir carinėje Rusijoje panaikinęs baudžiavą. Jo įsaku apie 700 baudžiauninkų gavo laisvę. Miręs jaunas, vos 29 metų, I.Karpis buvo palaidotas Paštuvos kapinėse kaip eilinis baudžiauninkas – jokio paminklo ar kryžiaus, tik supiltas žemės kauburėlis.

Paminklas I.Karpiui iškilo daug vėliau, tarpukariu, tuomečio kapinių sargo Stasio Veličkos iniciatyva. Mat S.Veličkos žmona susapnavusi buvusį dvaro savininką, kuris prašęs pastatyti jam kryžių.

Gausu senkapių

Vienas seniausių seniūnijos kaimų yra Paštuva – tai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemė arba sritis. Paštuvos vardas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose (Dusburgiečio kronikoje) paminėtas 1292 m., o 1323 m. minima Paštuvos pilis. Gausūs archeologiniai radiniai byloja, kad šiose teritorijose prie Nemuno žmonės gyveno dar Naujajame akmens amžiuje, 3–1,5 tūkst. m. pr. Kr. Neolito laikotarpio stovyklos pėdsakų aptinkama prie Tamsės upės Brūžėje. Istorinę praeitį mena Paštuvos senkapiai, Rupunionių kaimo senkapis, vadinamas Sidabriniu kalnu, senoji Virbaliūnų gyvenvietė. Archeologiniai radiniai, rasti Kriemalos akmens amžiaus gyvenvietėje, saugomi Kauno ir Vilniaus muziejuose.

Seniūnijos teritorijoje yra Karklės ichtiologinis draustinis, kuriame saugomos upėtakių nerštavietės.