Šimtmečių istorija

Įveikę požeminę perėją Vilniaus ir Birštono gatvių sankryžoje, pasukite galvą dešiniau – pažvelkite į baltą, 31-uoju numeriu pažymėtą pastatą ir ant jo fasado iš spalvotų akmenų sudėliotą Kristaus veidą, kuris tarsi su priekaištu žvelgia į kiekvieną, paskubomis praėjusį pro šalį.

"Atvirai? Gėda, bet nežinau, kaip ji vadinasi", – "Kauno dienos" žurnalistės sustabdyta pusamžė kaunietė tik dar kartą patvirtino būgštavimus, kad pačioje miesto širdyje stūksantį Švč. Sakramento bažnyčia daugumai miestiečių – neįminta mįslė.

Istoriją pradėjusi rašyti maždaug 1678 m., per kelis šimtmečius šventovė savo veidą pakeitė ne vieną kartą. Jos bokštą puošė ir katalikų, ir stačiatikių kryžiai, o po barokinės bažnyčios stogu glaudėsi ne tik maldininkai, bet ir prancūzų kariuomenės įgula.

1961 m. buvo užmojų čia įrengti planetariumą, tačiau vietoje jo po dvejų metų atsirado kino teatras "Santaka". Šis periodas bažnyčiai buvo vienas liūdniausių, mat po sovietų valdžios sumanymų nebeliko nieko, kas primintų barokinį šventovės vaizdą: įrengti laiptai, naujos perdangos, uždengti langai, išmontuoti ir nežinia kur pradanginti vitražai. Prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą, 1990-ųjų kovo 6 dieną, "Santakos" kino teatro pastatas paverstas laikinuoju organizacijos "Caritas" sandėliu. Čia buvo saugoma gauta labdara ir maistas. Galiausiai 2004-ųjų rugsėjį Švč. Sakramento bažnyčioje, buvusio kino teatro kavinės patalpose, atidaryta akademinio jaunimo koplyčia. Darbo dienomis, laikrodžiui mušant vidudien, čia susirenka apie pusšimtis maldininkų.

Sulopė pastato stogą

"Šių metų vasarį Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas įsteigė Kauno Švč. Sakramento rektoratą, o mane paskyrė bažnyčios rektoriumi", – taškus istoriniame pasakojime sudėliojo naujasis šventovės šeimininkas kun. teol. lic. Jonas Stankevičius.

Ekskursiją po buvusį kino teatrą jis pradėjo nuo pastatą supančios pustrečio metro aukščio tvoros. Jau kurį laiką ant jos užkabinta lentelė praeiviams primena, kad čia stovi Švč.Sakramento bažnyčia, o ne sandėliai ar kitos neaiškios paskirties pastatas. Kiemelyje iškelta plevėsuoja rektorato vėliava.

"Eime toliau, – žengęs platų žingsnį, buvęs Gerojo Ganytojo bažnyčios statytojas ir parapijos bendruomenės įkūrėjas vėl stabtelėjo. – Turbūt pastebite, kad pakeisti lietvamzdžiai. Iki tol jie niekam nerūpėjo, o drėgmė sėkmingai ardė pastato sienas." Prie bažnyčios vairo stojus J.Stankevičiui pakeista ne tik lietaus vandens nuvedimo sistema. Pagal galimybes palopytas ir pastato stogas, išneštos per daugybę metų patalpose susikaupusios šiukšlės, įrengtas nedidukas rektoriaus kabinetas.

"Čia senieji kino teatro tualetai, o štai buvusiose kavinės patalpose įrengta koplyčia. Į pamaldas susirenka bent kelios dešimtys tikinčiųjų. Tiesa, vestuvės ir krikštynos čia nevyksta. Abejoju, ar kas norėtų", – rankomis skėstelėjo dvasininkas.

Artimųjų Rytų vaizdas

Ilgai neužsibuvęs pirmajame aukšte, J.Stankevičius lėtai pakilo į antrąjį. Nuo miestiečių akių slepiamos buvusio kino teatro erdvės apsaugotos storomis, ornamentais puoštomis durimis, keliais mediniais basliais ir retomis metalinėmis grotomis.

"Vaizdas, kurį netrukus pamatysite panašus į Sirijos nūdieną", – iš lėto traukdamas rankeną intrigavo pašnekovas. Jau po akimirkos prieš akis atsivėrė įspūdingos erdvės ir apgailėtina jų būklė. Langai – kiauri arba užtraukti polietileno paklodėmis. Didžiojo altoriaus aikštelė užkrauta lentomis. Lubose kyšo pliki laidai.

"Kažkada čia buvo medinės kėdės, puošnus altorius, vargonai ir daug paveikslų. Ką turime dabar? Pažiūrėkite", – pirštu į apsilupinėjusią sieną bakstelėjo bažnyčios rektorius. Storu sluoksniu užtepti, 2000 m. atliekant polichrominius tyrimus vietomis prakrapštyti, pilki dažai tarsi kuždėjo, kad po jais slepiasi įspūdingi piešiniai.

"Nacionalizavus bažnyčią visas interjeras buvo sunaikintas. Bažnyčios erdvėje sumontuoti gelžbetoniniai perdengimai vidaus erdvę suskaidė į dvi dalis. Įrengta įvairiausių papildomų patalpų, – šventovės skaudulius toliau vardijo pašnekovas. – Siaubingas ne tik vidus, bet ir pats fasadas: nutrupėjęs tinkas, nusilupę dažai. Nereikia būti išminčiumi, kad suprastum – būtinas kapitalinis bažnyčios remontas. Miesto valdžia siūlo pirmiausia tvarkyti išorę, bet aš manau, kad ne nuo to reikia pradėti."

Tikisi valdininkų paramos

Bažnyčios rektorius įsitikinęs, kad fasadas gali palūkėti, kur kas svarbiau pastato vidaus griovimo darbai. Leidimas jiems gautas. Beliko tik rasti, kas finansuos.

Dar šią vasarą J.Stankevičius Kauno miesto savivaldybei buvo pateikęs paraišką dėl lėšų skyrimo suplanuotiems vidaus darbams. Deja, dvasininko kreipimasis valdininkams nepasirodė vertas dėmesio.

"Miestas patalpomis naudojosi penkiasdešimt metų, o dabar paliko mus vienus. Kur ieškoti lėšų? Juokaudamas sakau, kad turbūt teks rašyti laišką į Vatikaną, – dar kartą akimis perbėgęs per visas antrojo aukšto sienas graudžiai šyptelėjo rektorius. – Kalbėjau ir su akademine bendruomene, nes kad ir kaip ten būtų, ši bažnyčia yra studentų. Kaip ir pats Kaunas – studentų miestas. Tačiau viskas tik kalbos."

J.Stankevičius net neabejojo, kad pradėjus pirmuosius apčiuopiamus darbus, aktyvesnė taptų ir tikinčiųjų bendruomenė, kuri prie bažnyčios prikėlimo prisidėtų ne tik darbais, bet ir aukomis. Puikus to pavyzdys esą Šv.Jurgio Kankinio bažnyčia, kurioje iš geradarių aukų languose sužibo jau ne vienas vitražas.

"Jei ne žmonės, nieko nedaryčiau. Dabar juk yra dėl ko stengtis. Juolab kad ir turistai kartkartėmis čia užsuka. Gėda", – į visuomenę ir šiai problemai abejingus politikus viltingai kreipėsi dvasininkas.