Pensininkas, netrukus galintis tapti benamiu: čia kaip A. Lukašenkos režimas

Temidė akla. Raištis ant akių – bešališkumo simbolis. Tik kartais rezultatas būna tragiškas. Tuo įsitikino vienas Kulautuvoje gyvenantis pensininkas, netrukus galintis tapti benamiu.

Įpareigojimas – nugriauti

Kulautuvos pušų prieglobstis – dažno netoli šio kurortinio miestelio gyvenančio svajonė. Tiek, kiek 70 metų perkopęs Vytautas Kaminskas atsimena save, tiek mena ir Kulautuvą, čia gyvenusius jo protėvius, senelius ir jau išeinančią senųjų Kulautuvos gyventojų kartą.

Tačiau Vytauto šiandienė situacija itin kontrastuoja su Kulautuvos pušynų ramybe. Dėl kategoriškos Valstybinės miškų tarnybos pozicijos. Vyras laiku nesusitvarkė statybos leidimo ir teismo sprendimu yra raginamas nugriauti savo rankomis ant prosenelio namo pamatų pastatytą šeimos pastatą.

"Kažkada padariau dvi klaidas – nedaviau 300 litų, kurių paprašė, nors paslauga buvo nemokama, ir nepasirašiau, kad atsisakau 7 a žemės", – vos ne dešimtmetį trunkančius įvairius bandymus įteisinti namą, teisminius procesus, ne kartą perkratęs kiekvieną praeities detalę mini Vytautas.

2017 m. spalį Kauno apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriame konstatuota, kad pareiškėjo ginčo statiniai yra pastatyti savavališkai miško teritorijoje. Niuansas tik tas, kad jei tą dalį, kurioje yra namas ir galima vadinti mišku, ji vis tiek yra Vytauto nuosavybė.

"Pasižvalgykite po Kulautuvą – nėra nė vieno namo, kuris nebūtų miške. Čia visur miškas. Kodėl aš turiu būti kitoks?" – netoli Vytauto sklypo esantys sklypai ir juose pastatyti namai, regis, dar labiau įlindę į mišką, tačiau, anot Vytauto, jie niekam nekliūva. Esą kai kur net nukirstų medžių kelmai likę, tačiau tarnybos to nemato.

Vyras prisiminė, kad prieš keletą metų atsirado nepažįstamieji ir siūlė Kulautuvos pakraštyje esantį sklypą parduoti. "Užsiminiau, kad ne visi dokumentai tvarkingi, bet jie sakė: tik parduok, o mes viską susitvarkysime", – dar vieną išvadą, kad yra būdų "susitvarkyti", daro Vytautas.

Sprendimas: teismas įpareigojo V.Kaminską nugriauti savo rankomis protėvių žemėje šeimai pastatytą namą. Vilmanto Raupelio nuotr.

Dalybos ir statybos

Vytautas veda gilyn į sodybą. Vizualiai ši vieta labiau panaši į pamiškę nei į mišką. Šeimininkas sako, kad per visą vajų niekas nesiteikė atvažiuoti ir įvertinti situacijos vietoje. Panašiai toks sodybos vaizdas vyro atmintyje išlikęs ir iš vaikystės. "Aš puikiai pamenu, kaip su seneliu čia kviečius sėjome. Čia buvo kviečių laukas, tolėliau buvo bulvių laukas, – vyras rodo į dalį sklypo tarp miško ir namo. – Dabar jau bulvių nebesodiname, sveikatos nebėra."

Vytautas neslepia, kad visos bėdos prasidėjo po skundo, kurį parašė ne šiaip koks prašalaitis, o giminaitis. Nors mama prašė vaikų pasidalyti po lygiai, kai kurie lygias dalis matė savaip. Vytautas pasakoja, kad paveldėtojams grąžinta nuosavybė į beveik 2 ha žemės ir miško buvo padalyta į keturias dalis. Vytautui šiuo metu priklauso 80 a žemės ir miško.

Anksčiau Vytautas su mama gyveno kitoje vietoje Kulautuvoje, Tulpių gatvėje. Senoji vieta matoma ir iš dabartinės Vytauto sodybos. Namas buvo prastos būklės. Anot Vytauto, jau nebuvo prasmės jo remontuoti. Ne ką geresnė buvo situacija ir prosenelio sklype, atitekusiame Vytautui. Šeimininkas prisimena, kad Kulautuvos ambulatorija ten buvo padariusi šiukšlyną. Mažučių buteliukų nuo penicilino buvo pilna Vytauto prosenelio sodyba.

Niekam nekliudau, parašų pririnkau, kad niekas neprieštarauja, iš seniūnės jokių priekaištų, kaimynai pasišovė eiti kartu ir raštu paliudyti.

Vytauto brolis ėmė rūpintis prosenelių žemės reikalais, o Vytautas, išvalęs sodyboje šiukšlyną, 2005 m. ėmėsi statyti pastatą ant prosenelio namo pamatų. Kaip pats sako – gyventi kažkur jam su žmona ir senyva mama juk reikėjo.

Parengtus sklypo ir jame esančių statinių dokumentus Vytautas nusiuntė į Registrų centrą. Savivaldybėje vyrą informavo, kad reikės atlikti taksaciją – miško apskaitą ir įvertinimą. Parašė pareiškimą, o jį priėmęs valdininkas liepė sumokėti 300 litų. Buvo 2014 m. "Neturėjau tiek pinigų, todėl paprašiau koridoriuje laukusios žmonos. Tačiau žmona pasakė, kai pasirašys, tada ir sumokėsime. Žmona pasakė – turiu klausyti. Laukiame laukiame – jokio atsakymo. Jau ir terminas praėjo, o jų vis dar nėra", – pasakojo V.Kaminskas.

Teko dar kartą rašyti prašymą dėl taksacijos. Tada ir paaiškėjo, kad už šią paslaugą nereikia mokėti. Dėl valdininkų delsimo Vytautas negalėjo išsiimti statybos leidimo. Meškos paslaugą padarė Vytautui talkinęs architektas, pasakęs, kad ramiai statytų namą, o jis suderins visus reikiamus leidimus ir dokumentus.

Sakoma, pažadėjo – patiešijo, netesėjo – negriešijo. Architekto gyvenimo vingiai nubloškė jį į Didžiąją Britaniją, o Vytautas liko su netesėtu pažadu ir be statybos leidimo.

Istorija: V.Kaminskas mena, kad miško pakraštyje visada buvusi ariama žemė, kur su seneliu sėjo kviečius. Vilmanto Raupelio nuotr.

Valstybei ant galvos?

Jau įsisukus teismams ir su Valstybine statybos inspekcija dėl pastatyto namo, ir su Valstybine miškų tarnyba dėl miško ir sklypo apskaitos, sodybos šeimininkas rinko ne tik istorinius liudijimus, senas nuotraukas apie šią vietą, o ir aplinkinių sklypų savininkų parašus.

"Niekam nekliudau, parašų pririnkau, kad niekas neprieštarauja, iš seniūnės jokių priekaištų, kaimynai pasišovė eiti kartu ir raštu paliudyti. Rinkau senas nuotraukas, kuriose aiškiai matyti, kad čia ne joks miškas, o tokia pati vieta, kaip ir daugelio Kulautuvos sklypų. Atrodo, kad valstybinės institucijos užsisėdo ir demonstruoja jėgą", – svarstė Vytautas.

Valstybinė miškų tarnyba teismuose aiškina, kad "sklypas, kuriame yra neteisėtai pastatytas gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu, priskiriamas miško žemei pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir dėl to ginčo nėra". Tačiau Valstybinis miškotvarkos institutas šį teiginį yra paneigęs dar 2014 m.

Jei namo statymo metu 2005–2006 m. būtų naikinamas miškas, valstybinės tarnybos, tikėtina, būtų sureagavusios, tačiau to neatsitiko. Nebuvo pažeisti nei seniūnijos, nei Kauno rajono savivaldybės interesai. Priešingai – pastarosios išreiškė valią – sutinka, kad statiniai būtų įteisinti.

Iš esmės kalbama apie 10 a, traktuojamo kaip miško žemė, paverčiant ją kitomis naudmenomis. Nereikėtų pamiršti, kad Vytauto nuosavybė lieka dar 70 a miško. Taip pat akivaizdu, kad Vytauto savo rankomis pastatytas namas stovi atokiau nuo miško maždaug 2 a plote. Ar tikrai valstybei geriau benamiais palikti du pensininkus ir pasirūpinti jų apgyvendinimu valstybiniame būste?

"Mes rašome, verkdami prašome teisingumo, bet jo nėra. Turiu gerti brangius vaistus dėl širdies ir kraujospūdžio, dėl trombų. Žmona serga onkologine liga. Kur mums dėtis? Čia kaip Lukašenkos režimas – nesumokėjai duoklės, tai prieš tave demonstruoja jėgą. Bet juk čia mano žemė, mano protėvių žemė", – emocijų dėl pastangų iš taksacinio sklypo išbraukti 10 a žemės, kuri niekada nebuvo mišku, neslėpė Vytautas.

Čia kaip Lukašenkos režimas – nesumokėjai duoklės, tai prieš tave demonstruoja jėgą. Bet juk čia mano žemė, mano protėvių žemė.

Kraštutinis prašymas

Iš didelės dokumentų krūvos vyras traukia du teritorijos planus. Vienas išduotas 2003, kitas – 2013 m. "Pasižiūrėkite, per dešimt metų miško teritorija pasistūmėjo į, mano manymu, ne miško teritoriją. Neatmesčiau, kad tai įvyko dėl to, kad kitose vietose buvo suformuoti sklypai", – vyras baksnoja į nubraižytas ir aprašytas ribas.

Tačiau Valstybinė miškų tarnyba dėl Vytauto sodybos pasisako kategoriškai: "Atkuriant nuosavybės teises 2005 m., buvo suformuotas miškų ūkio paskirties sklypas." Ir taškas. Tarnyba remiasi Vyriausybės nutarimu, kuris nenumato atvejų, kad Lietuvos miškų valstybės kadastro duomenys galėtų būti koreguojami, siekiant pakeisti pagrindinę tikslinę žemės sklypo naudojimo paskirtį.

"Sklypas atitinka miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus, išbraukti šio sklypo iš miškų plotų tarnyba neturi teisinio pagrindo", – nurodo Valstybinė miškų tarnyba. Vytautas neslepia apmaudo, kaip kadaise buvusi ariama žemė tapo mišku, kaip niekas nelygina ankstesnių ir dabartinių teritorijų planų neatitikimo.

Vis dėlto Vytautas ryžosi dar vienam žingsniui – kreipėsi į teismą prašydamas pakeisti Kauno apylinkės teismo sprendimo vykdymo tvarką – sustabdyti minėto sprendimo vykdymą iki jo mirties.

"Kaip ir mano miškas, ir sodyba, taip visi Kulautuvos gyventojai gyvename miške. Aš čia gimiau ir užaugau. Šitos pušys, – Vytautas mosteli į sodyboje augančius aukštus medžius. – Aš buvau mažas ir jos buvo mažytės."

Situacija: liudininkai patvirtino, kad dabar Vytauto pastatytas namas yra toje vietoje, kur miško nebuvo, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Vilmanto Raupelio nuotr.

Niekam netrukdo

Kulautuvos seniūnė Dalia Šiušienė taip pat užstojo vietos gyventoją. "Mes teisme pasisakėme, kad neprieštaraujame, jog viskas liktų taip, kaip yra. Jo sodyba pakraštyje, niekam netrukdo. Aplinkiniai kaimynai taip pat neprieštarauja. Tačiau vėliau mūsų į teismus jau nebekvietė", – pasakojo D.Šiušienė.

Seniūnė patvirtino visokeriopas kulautuviškio pastangas pasiekti, kad jam priklausanti prosenelio sodyba būtų įteisinta, pagalbos kreipėsi ir į Seimo narius, Prezidentą, tačiau Vytauto prašymai taip ir liko neišgirsti.

"Jis iš pat pradžių padarė klaidą. Patikėjo architektais, dar kažkuo, o dabar situacija sudėtinga. Juk ne paslaptis, kad metų metais žmonės gyvena nesusitvarkę statybos leidimų, ir nieko", – užuojautos neslėpė seniūnė.

Vytauto akys kiek prašviesėja kalbant apie vaikus, šešis anūkus, vieną proanūkį. "Kai šeima suvažiuoja, tai vietos ir mažoka", – sako Vytautas. – Tokia neteisybė – užsimanė, nupiešė 380-ą kvartalą ir esi sunaikintas."

Remiantis liudininkų ir Kulautuvos istoriją rašiusio gyventojo pasakojimu, Vytauto prosenelio sodyba buvo Jučionių kaime. Plečiantis Kulautuvai kaimas buvo prijungtas. Anot liudininkų, sodybą valdant Vytauto seneliui minėtoje vietoje miško nebuvo, buvo ariama žemės ūkio paskirties žemė. Sodybą sudarė daug pastatų: trys kluonai, rūsys, tvartas, du namai. Liudininkai tvirtino, kad dabar Vytauto pastatytas namas yra toje vietoje, kur miško nebuvo.


Komentaras

Algimantas Antanas Palijanskas

Advokatas

Situacija neeilinė. Labai gaila, kad jauni teisėjai gal nesupranta, kaip senovėje atrodė ūkiai, kad šalia namo per saugų atstumą dėl gaisro būdavo kiti ūkiniai pastatai. Mes negalėjome pateikti juridinio fakto apie tai, kur stovėjo Vytauto Kaminsko senelio namas, nes nėra išlikusių dokumentų. Anuomet ir pamatai buvo kitokie – kelios eilės akmenų, ant kurių statydavo namą. Tačiau šį faktą apie gyvenamojo namo vietą liudijo ne vienas liudininkas. Deja, teismas į liudininkų parodymus neatsižvelgė. Byloje taip pat liko prieštaravimas dėl miško paskirties žemės. Valstybinė miškų tarnyba nurodė, kad ginčo vieta yra miškas, galimai išnykęs dėl žmogaus veiklos. Galimai. Tai reiškia, kad jie patys nėra tikri. Valstybinis miškų institutas pritarė, kad turėtų būti skirta ekspertizė, kuri panaikintų šį prieštaravimą. Tačiau teismas atsisakė skirti ekspertizę. Civilinio proceso kodeksas ir Civilinis kodeksas įpareigoja teismą laikytis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principo. Tai šiuo atveju teisingumo ir protingumo principai pažeisti. O rezultatas labai liūdnas. Juk V.Kaminskas savo lėšomis, savo paties darbu pastatė namą, kuriame garbios senatvės sulaukė jo mama. Jis su žmona yra pensininkai, turintys negalią. Ta žemė juk buvo nacionalizuota esant socialistiniam režimui, vėliau atkurta nuosavybės teisė, o dabartiniai veiksmai ir vėl labai panašūs į siekį nacionalizuoti. Galų gale, juk namas buvo pastatytas 2006 m., o ginčas kilo 2012 m. Tai šešerius metus nei statybos inspekcijai, nei miškų tarnybai nekliuvo tas namas. Teismas neatsižvelgė ir į Kulautuvos seniūnijos, Kauno rajono savivaldybės poziciją, kad V.Kaminsko namas niekam netrukdo ir nėra prieštaravimo jį įteisinti. Kada įsigilini į situaciją, imi galvoti apie tai, kaip mūsų teisingumo vykdytojai nenori įsigilinti į kieno nors žemės likimo istoriją.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ag

ag portretas
Šiuo metu vyksta dideli tarptautinės bankinės sistemos pokyčiai pritaikant XRP sistemą, kuriuos vykdo IMF ir WEF. Tad yra didžiulis potencialas. Dalinuosi, nes noriu pagelbėti kitiems, pats labai tikiu potencialu, norisi, kad ir kiti bent jau žinotų apie tai ir turėtų pasirinkimą, ką daryti. Rekomenduoju pasiskaityt: drive(.)google(.)com/drive/u/1/folders/1YpIKrYhP-lOHcn23L-rfS5tsG_Qk0-Ox (ištrinti skliaustelius).

patarlės

patarlės portretas
NEIMANČIŲ NĖRA, - YRA NEDUODANČIŲ, ale tiems paskui viskas keleriopai brangiau kainuoja.o dar, kaip daugiau prieš 100 metų užrašė V. Krėvė, "TEISME, KAS NEPAKIŠO, TAS PRAKIŠO"...

Anonimas

Anonimas portretas
Gaila žmogaus, bet nereikia lyginti su Lukašenka. Baltarusijoje jis už kritiką valdžiai sėdėtų kalėjime, dar būtų kaip reikiant bananais apdaužytas, pakankintas. O jei kažkokiu stebuklingu būdu pavyktų išvažiuoti į užsienį, belangėje atsidurtų jo artimieji, kaip Šiaurės Korėjoje. Pavyzdžių matėme šimtus, tūkstančius. Todėl nereikia nei tokių pareiškimų, nei pavadinimų.
VISI KOMENTARAI 66
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių