Nepaleidžia fotoaparato
Nors Kaunas atsisveikino su Europos kultūros sostinės titulu, bučiuokliai žmones iki šiol lydi greitkelyje, Laisvės alėjoje, Kauno autobusų stoties laukimo salėje ir viename prekybos centrų.
„Vieną dieną užsukęs į prekybos centrą stebėjau, kaip žmonės reaguoja į šias nuotraukas. Atrodė taip, lyg reikėtų juos paimti už rankos, nuvesti. Galbūt kažkas iki šiol galvoja, kad šie bučiniai – tai dar viena reklama, todėl norėjosi daugiau apie juos papasakoti“, – porai valandų sustojęs prie kelių dešimčių nuotraukų ekspozicijos antrame „Akropolio“ aukšte, R. Ščerbauskas buvo pasiruošęs atsakyti į visus praeivių klausimus.
Bučinys – labai intymus gestas. Jis yra saugumo, pasitikėjimo simbolis, todėl negali būti dalijamas bet kam.
Vieniems rūpėjo garsiosios fotosesijos užkulisiai, kitiems buvo smalsu sužinoti, kodėl kaunietis ėmėsi fotografuoti Kauną ir kauniečius.
Ne sykį pramintas miesto metraštininku, fotomenininkas pasakojo fotoaparatą į rankas paėmęs daugiau kaip prieš 30 metų. Norėdamas perprasti žmones, pirmiausia jis fotografavo portretus ir darė tai juostiniu fotoaparatu. Gatvės fotografija buvo šiek tiek vėliau. Išmaišęs pasaulį, laikui bėgant R. Ščerbauskas nusibrėžė maršrutą, kuris aiškiai driekiasi Kauno centre. Į jo objektyvą papuolė į ledų pardavėją žvelgiantis ir seilę varvinantis vaikas, nebylus prasilenkiančių jaunuolių flirtas, balandžio skrydis virš garbaus amžiaus miestietės, išnyrančios iš požeminės perėjos.
Kantrybė: fotosesijos rezultatų kai kuriems žmonėms teko laukti maždaug dvejus metus. / Regimanto Zakšensko nuotr.
„Iš portretinės į gatvės fotografiją perėjau ieškodamas natūralumo. Gatvėje žmonės dažnai net nesuvokia, kad yra fotografuojami, todėl gali užfiksuoti ką nors nepakartojamo ir ypatingo. Tai atveria platesnių galimybių, nes fotografas yra nematomas. Būdamas gatvės fotografu tampi savotišku situacijos režisieriumi, nes nusprendi, kada paspausti mygtuką. Tinkamas momentas taip lengvai neateina, tad tenka jo ieškoti“, – kalbėjo garsiosios bučinių fotosesijos sumanytojas ir įgyvendintojas R. Ščerbauskas.
Pandemija jaukė planus
Bučinių idėja, anot menininko, prieš kelerius metus gimė Nyderlanduose, vieno plenero metu. Atsisveikinimą su griaunamu pastatu, kuriame anuomet gyveno olandų tapytojo, grafiko ir postmodernisto Vincento van Gogho giminaitė, lietuvis nusprendė palydėti vietinių žmonių bučiniais. Rezultatas R. Ščerbauskui patiko. Beje, kaip ir pats procesas. Tąsyk kaunietis nufotografavo gal kelias dešimtis vietinių žmonių ir tik keli kalbinti atsisakė stoti prieš jo fotoaparatą.
„Kaunui tapus Europos kultūros sostine, šį projektą pasiūlau „Kaunas 2022“ komandai. Esu kaunietis, todėl man pasirodė įdomu įtraukti žmones ne tik į meninį, bet ir socialinį vyksmą. Džiaugiuosi, kad mano siūlymas sulaukė susidomėjimo“, – R. Ščerbauskas pasakojo, pirmąjį portretą įamžino 2019-ųjų viduryje, dar iki pandemijos.
Lietuvą ir pasaulį 2020-ųjų pavasarį sukausčiusi pandemija įnešė labai daug sumaišties ir dvejonių, ar projektui bus lemta virsti kūnu. Nors susirgimų atvejų skaičius nuolat kito, žmonės buvo sukaustyti prisilietimų ir bučinių baimės. Nesvarbu, kad projekto „Kaunas 2022“ biuro langas Laisvės alėjoje, prie kurio vyko fotosesija, po kiekvieno bučinio buvo valomas bent keliomis dezinfekcinėmis priemonėmis.
„Galvoju, kad projekto „Kaunas 2022“ biuro langą šiandien galime vadinti ne tik labiausiai išbučiuotu, bet ir daugiausia kartų valytu vitrininiu langu“, – apie fotosesiją, kuri iš sutikimo virto atsisveikinimo, kalbėjo R. Ščerbauskas.
Kilo daug klausimų
Bučinių įamžinimo procesas, Nyderlanduose žmones vertęs šypsotis, kauniečiams kėlė skirtingų reakcijų. Vieni jų paprasčiausiai nesustojo, kiti, išgirdę pasiūlymą, mojo ranka, o štai garbaus amžiaus praeiviai žėrė daugybę klausimų. Palyginti su kitomis amžiaus kategorijomis, žilagalvių nuotraukų bučinių galerijoje yra mažiausiai.
„Pradėkime nuo to, kad vieša erdvė ribojo siųsti bučinį. Žmonės suprato, kad procesą stebės aplinkiniai, galbūt komentuos. Kitas dalykas – veiksmas vyko miesto centre, kur apstu skubančių žmonių. Realiai tai daugiausia laiko turėjo vyresni žmonės, bet jie turėjo ir daugiausia klausimų, po kurių dažnu atveju atsakydavo neigiamai“, – R. Ščerbauskas pasakojo potencialius bučinių modelius medžiojęs kartu su savanoriais.
Vienu metu miesto centre šalia projekto „Kaunas 2022“ biuro stovėjo ir išskirtinei fotosesijai žmones kvietė net šešių žmonių komanda. Jos nariai, anot R. Ščerbausko, kiekvienam praeiviui pasakojo apie fotomenininko sumanymą, kvietė tapti akcijos dalimi ir atliko dar vieną ypač svarbų tarpininkų vaidmenį.
„Buvo sunku valdyti procesą ne tik dėl laiko stokos, bet ir dėl techninių niuansų. Aš juk stovėjau vienoje vitrininio stiklo pusėje, o fotografuojamas žmogus – kitoje. Todėl savanoriams teko įgarsinti mano mintis ir perduoti jas“, – R. Ščerbauskas džiaugėsi turėjęs pačius šauniausius pagalbininkus, kurie viso proceso metu buvo ne tik jo balsas, bet ir rankos, žaibišku greičiu valiusios išbučiuotą ar apgaravusį biuro stiklą.
Nesureikšmina skaičiaus
Įgyvendinęs projektą, kuris greičiausiai turės tęstinumą kituose Europos miestuose, fotografas neslėpė, kad daugiau kaip dvejus metus trukęs kūrybos procesas nebuvo lengvas. Jam ir visai komandai teko derintis ne tik prie pandemijos diktuojamų iššūkių, oro sąlygų, bet ir žmonių.
„Procesas įdomus, bet tikrai nebuvo lengvas. Žmonės keistai reaguodavo, kai prie jų prieidavo savanoriai. Išgirdę „laba diena“, praeiviai galvodavo, kad mes jiems siūlysime kažkokią prekę, todėl žiūrėjo gana įtariai“, – R. Ščerbauskas skaičiavo, kad centrinėje pėsčiųjų gatvėje įamžino daugiau kaip 2 tūkst. bučinių.
Tiesa, nors ne po vieną, o visi kartu bučiniai atrodo įspūdingiausiai, labiau nei skaičių fotografas akcentavo patį procesą, kuris vienam tikslui suvienijo tiek daug skirtingų žmonių.
„Bučinys – labai intymus gestas. Jis yra saugumo, pasitikėjimo simbolis, todėl negali būti dalijamas bet kam. Maniau, kad per trumpą laiką prikalbinti žmones jį padovanoti bus labai sunki užduotis ir neklydau. Vis dėlto šiandien, kai žiūriu į fotosesiją, ji turi visai kitą prasmę, nes žmonės joje įveikė labai daug baimių. Ne tik pandeminę, – paklaustas, kodėl galerijoje nėra jo bučinio, R. Ščerbauskas juokavo, kad toks ir buvo sumanymas. – Čia tas klasikinis batsiuvo be batų pavyzdys. Manau, kad taip įdomiau.“
Naujausi komentarai