"Malonu išgirsti nuoširdų paciento "ačiū" ir labai sunku galynėtis, kai bando ką nors įgrūsti į kišenę", – jau patyrė  Kauno kolegijos bendrosios praktikos slaugos studentė Rasa Gustainytė. Jaunimas griauna blogas tradicijas.

– Rasa, dar neturi slaugytojos diplomo, o jau kalbi apie santykius su pacientais. Iš kur visa tai?

– Esu vieną vasarą dirbusi Vilkaviškio ligoninėje, Chirurgijos-traumatologijos skyriuje, slaugytojos padėjėja. Studijuojant atliekama praktika gydymo įstaigose, todėl daug mačiau iš arti. Ligonių požiūrį į medikus, jų tarpusavio santykius – taip pat.

– Kodėl pasirinkai būtent šią specialybę?

– Dar mokydamasi septintoje klasėje supratau, kad noriu būti medike, dirbti ligoninėje. Mokykloje veikė medicinos būrelis,  dalyvavau jo veikloje ir man labai patiko. Galbūt įtakos turėjo ir tai, kad būdama 12 metų padėjau slaugyti močiutę, patyrusią sunkią kojos traumą. Vėliau slauga man atrodė labai svarbi, įdomi  medicinos sritis. Galbūt įtakos turėjo smalsumas, galbūt viliojo ligoninės aplinka, noras padėti žmogui, pamatyti jį laimingą, sveikstantį.

– Studijuodama nenusivylei? Ar sunku buvo mokytis?

– Mokytis tikrai sunku: gausybė teorinės medžiagos, reikia įsiminti tikrai daug svarbios informacijos, kad gebėtum slaugyti įvairaus amžiaus pacientus ir tikslingai atliktum slaugos paskyrimus. Per mokymosi procesą daug dėmesio skiriama ne tik medicinos procedūroms, bet ir bendravimui su pacientais. Dirbant bet kurioje medicinos srityje reikia žinoti tikrai labai daug, juk gydysime žmones, tad klysti negalima.

Slaugytojas negali apsiriboti vien slaugos žiniomis, jis bent minimaliai turi žinoti gydytojo pareigas, išmanyti ligas, jų klinikinius simptomus, žinoti apie vaistų veikimo principą, dozes, šalutinį poveikį. Slaugytojas dirba medikų komandoje ir nežinia, kokios pagalbos gali prireikti dažnai besikeičiant klinikinėms situacijoms.

Labai daug žinių ir naudos davė praktika: išmokau ne tik atlikti medicinos procedūras, bet ir bendrauti su pacientais, dirbti komandoje. Tik praktika įrodo, koks tas išsvajotas darbas.

– Ir koks jis? Nenusivylei?

– Supratau, kad tikrai noriu sieti savo ateitį su šia specialybe. Jaučiu smalsumą visiems naujiems dalykams, kiekviena nauja procedūra man lyg iššūkis, atliekant ją pirmą kartą dažnai per kūną eina virpulys, bet, manau, tai natūralu. Stebiuosi savimi, savo drąsa. Didžiausią silpnybę jaučiu chirurgijai, ateityje svajoju būti anesteziste. Džiaugiuosi, kad mūsų ugdymo įstaigoje yra tiek daug laiko skiriama studentų praktikai, nes jos mums labai reikia.

– Ar jau švenčiate gegužės 12-ąją, Tarptautinę slaugytojų dieną?

– Nešvenčiame, bet tikiuosi, kad ateityje ją tikrai minėsime. Žinau,  kad ankščiau ji buvo linksmai švenčiama. Tiesa, ligoninėje kiekvienais metais gydytojai sveikina slaugytojas gėlės žiedu – tai labai gražu.

– O ligoniai? Ar jie deramai vertina slaugytojus, pasitiki jais?

– Pacientai elgiasi su slaugytoju taip, kaip šis elgiasi su jais. Atvykus į ligoninę naujam pacientui su juo susipažįsti ir jau nuo pirmų žodžių matai, kaip jis į tave žiūri, kaip priima. Visi nori dėmesio, gero žodžio, o tai pajutusio ir išgirdusio paciento veide pamatai šypseną. Viskas prasideda nuo trupučio ir perauga į abipusę pagarbą, pasitikėjimą. Viena dėstytoja dar pirmame kurse nuolat kartojo labai svarbius man iki šiol įsiminusius žodžius: "Nereikia žiūrėti, kaip elgiasi kiti, reikia pradėti keistis nuo savęs, tada keisis ir kiti."

– Kaip vertini visuomenėje vyraujančius stereotipus, kad ne tik gydytojai, bet ir slaugytojai nebus su pacientu nuoširdūs, kol negaus kyšio?

– Manau, kad pirmiausia visiems medikams reikia mokėti jų darbą atitinkančius atlyginimus. Kai taip bus, apie jokius kyšius niekam nekils minčių. Mano nuomone, visiems daug smagiau pamatyti didesnius skaičiukus atlyginimo lapelyje nei bandomą įkišti į kišenę tariamą padėką. Gerai atliktas darbas – štai kas man pačiai yra pati didžiausia padėka. Malonu išgirsti nuoširdų paciento "ačiū" ir labai sunku galynėtis, kai bando ką nors įgrūsti į kišenę.

– Ar teko su tuo susidurti, ar dažnai ligoniai taip elgiasi?

– Teko susidurti, ir visuomet apimdavo labai nemalonus jausmas. Ypač kai daugeliui tai yra normalu, o tu juk naujai iškepta specialistė. Bandai maloniai atsisakyti, nenori įžeisti, o įgrūdę į kišenę "padėką" ligoniai tarsi įpareigoja elgtis su jais kažkaip kitaip. Bet aš su visais noriu elgtis vienodai! Buvo ir juokingų replikų, kad mano chalato kišenės labai mažos, kodėl negaliu pasisiūti didesnių...

– Sakoma, kad slaugytojo profesija vertinama nepakankamai. Ar tai pajutai?

– Man slaugytojos profesija yra viena garbingiausių ir labiausiai pasiaukojančių specialybių. Prisimenu, kai stojau į kolegiją,  sulaukiau komentarų, kad dirbsiu juodą darbą. Atsakydavau, kad tokių patarėjų mąstymas labai siauras.

Visuomenėje slaugytojos profesija gal ir nuvertinta, bet, manau, yra viena reikalingiausių. Didžiuojuosi ją pasirinkusi, tik iš visuomenės galbūt norėtųsi didesnės pagarbos darbui, atliekamam slaugytojo. Jaučiu didelį norą padėti žmonėms, turiu entuziazmo stiprinti slaugytojo įvaizdį ir manau, kad mums tai pavyks.

– O gal gavusi diplomą gavusi bėgsi iš Lietuvos, kaip padarė ne vienas slaugytojas?

– Nenoriu emigruoti, tikiuosi, kad ekonominė situacija pagerės ir visi slaugytojai liks čia, Lietuvoje. Baigusi Kauno kolegiją planuoju studijas tęsti Lietuvos sveikatos mokslų universitete, neatmetu galimybės studijuoti magistrantūroje. Dar daug tikiuosi pasiekti ateityje savo tėvynėje.