Pasislėpė stotyje
Paskutinį kartą Charkivo operos teatro solistė-vokalistė, Charkivo menų universiteto dėstytoja Olena Slepcova darbe buvo vasario 23-iąją. Kaip įprastai, po paskaitų ji grįžo namo, pasiruošė skanią vakarienę ir, įsitaisiusi ant minkštasuolio, ramiai dėliojo rytojaus planus.
„Kaip ten sakoma? Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, – ukrainietės O.Slepcovos šypsena slėpė skaudžius išgyvenimus.
Naktį iš vasario 23-osios į 24-ąją prasidėjo masinis Charkivo miesto apšaudymas, todėl, vos tik sulaukusi ryto, moteris persikraustė į netoliese esančią metro stotį.
„Pasiėmiau vos kelis daiktus. Kaip į gastroles. Svarbiausia – kilimėlis, kad būtų kur atsigulti, ir virdulys. Žinoma, pasiėmiau ir savo keturkojus augintinius“, – įsikūrusi požeminėje stotelėje, O.Slepcova joje tądien suskaičiavo kelis šimtus likimo brolių ir sesių.
Maždaug po tiek pat jų buvo kiekvienoje metro stotelėje. Olena manė, kad požemyje teks spaustis, stovėti, tačiau su kiekviena diena spūstys mažėjo. Įvairios institucijos, savanoriai ir kiti geros valios žmonės gyventojus ragino kuo skubiau palikti miestą ir siūlė, kaip tai padaryti.
„Vieni paklausė ir paliko miestą, kiti dėl įvairių priežasčių negalėjo. Buvo tokių, kurie nenorėjo skirtis su savo senyvo amžiaus tėvais, kovoti išėjusiais vyrais, broliais, sūnumis ir kitais artimaisiais“, – O.Slepcova metro požemiuose praleido net 42 dienas.
Siųstuvai po autobusais
Pirmosios dienos metro požemiuose buvo sunkios – visi sėdėjo ant žemės ir laukė apšaudymų pabaigos. Supratę, kad ugnis greit nesiliaus, o įsibrovėliai artimiausiu metu nepaliks šalies, žmonės, anot pašnekovės, į situaciją ėmė reaguoti kitaip.
„Pradžioje buvo baimė, o paskui susigyvenome, todėl tos 42 dienos praėjo kaip viena“, – prisiminimais dalijosi pedagogė.
Ukrainiečius, laikiną prieglobstį radusius metro stotyje, kone kasdien lankė krišnaitai. Žmonėms jie dalijo įvairų maistą, bandeles, saldėsius. Neretai prie stoties atvykdavo ir savanorių autobusiukai su karštu maistu. Vienas jų metro stoties prieigose buvo susprogdintas. Žuvo septyni žmonės ir dar keliolika eilėje stovėjusių ukrainiečių buvo sužeisti. Po šio išpuolio kiekvienas atvykęs automobilis būdavo kruopščiai patikrinamas. Žmonės stebėdavo, ar prie transporto priemonės nepritvirtinta siųstuvų.
Nubėgi namo, nusiprausi, persirengi, greit pasigamini maisto ir bėgi atgal į metro.
„Rusai niokojo viską. Man dar būnant Charkive visiškai sugriautas buvo vienas gyvenamasis rajonas. Šalia mūsų namo raketa pataikė į daugiaaukščio penkioliktą aukštą. Neliko ir mūsų turgaus, kuris buvo vienas didžiausių Europoje, – moteris su nostalgija prisiminė savaitgalinius pasivaikščiojimus tarp prekystalių ir paskutinį kartą matytą tos vietos vaizdą. – Į turgavietę pataikė raketa. Gaisrininkai važiavo gesinti gaisro, o tuo metu į tą pačią vietą rusai antrą kartą paleido raketą. Pažįstu šeimą, kurios sūnus buvo gaisrininkas ir ten žuvo.“
Olena pasakojo, kad naktimis įeigos į metro stotį buvo uždaromos. Patekti vidun ir išeiti į lauką niekas negalėjo. 6 val. ryto atvėrus vartus, žmonės bėgdavo į namus, jei po nakties šie dar buvo nesugriauti.
„Nubėgi namo, nusiprausi, persirengi, greit pasigamini maisto ir bėgi atgal į metro. Labai gerai dirbo komunalininkai. Tarkim, dingo elektra ar dujos – per kelias valandas sutvarko, kad tik žmonės galėtų naudotis“, – moteris džiaugėsi ukrainiečių vienybe ir stiprybe.
Angelai sargai
Olena įsitikinusi, kad visą laiką ją lydėjo angelas sargas, todėl ir kelionė iš Charkivo į Kauną buvo neįtikėtinai sklandi. Palikusi Ukrainą, Olena Lietuvą, kurioje drauge su klasės bičiuliais lankėsi tik paauglystėje, pasiekė beveik per dvi dienas. Moteris girdėjo, kad kitų kelionės tęsiasi dvigubai tiek.
„Iš Charkivo važiavau į Lvovą, o iš ten – jau į Lietuvą. Kai kirtau sieną ir galiausiai atsidūriau Kaune, pagalvojau, kad miriau ir prisikėliau rojuje. Lietuvoje gyvena nuostabūs žmonės. Čia jie mane lydėjo nuo pat pirmojo žingsnio. Pasitiko, apgyvendino, aprūpino būtiniausiais daiktais, – ukrainietė O.Slepcova dėkinga ją, jos bičiulę – universitero profesorę ir keturkojus augintinius priėmusioms kaunietėms, taip pat Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos vadovui Kęstučiui Bliujui, suteikusiam darbo vietą. – Apie poną Kęstutį galiu pasakyti tik pačius geriausius žodžius. Žinote, po visko, ką jis dėl manęs padarė, aš kartais savęs paklausiu, ar tikrai jo vardas Kęstutis, o ne šventasis Nikolas. Pas mus jis saugo keliautojus, aktorius, netekėjusias moteris.“
Netikėta istorija
Apie tai, kaip pateko, į Kauno J.Gruodžio konservatoriją, pedagogė iki šiol kalba kaip apie didžiausią stebuklą. Sužinoję apie jos profesiją, ukrainiečių registracijos centro darbuotojai karo pabėgėlei patarė pačiai užsukti į miesto muzikos mokyklas, universitetus. Bevaikščiodama Laisvės alėja kartu su bičiule ir pastogę suteikusiomis kaunietėmis Jurga ir Rima, Olena visiškai atsitiktinai atsidūrė prie konservatorijos slenksčio.
„Konservatorija buvo pakeliui, galvoju, pasidomėsiu, ar administracija neieško pedagogų“, – moteris spaudė kumščius už savo sėkmę, tačiau tokios istorijos baigties tikrai nesitikėjo.
Kaip pasakojo konservatorijos direktorius K.Bliujus, tos dienos rytą jis gavo laišką iš vienos Vytauto Didžiojo universiteto docentės. Ji rašė apie dvi ukrainietes – muzikę ir dailininkę, kurios ieško darbo. Tiesa, į laišką konservatorijos vadovas nespėjo atsakyti.
Ryšys: klausant, kaip tarpusavyje bendrauja Olena ir Kęstutis, atrodo, kad juodu pažįstami ne vieną dešimtį metų. / Vilmanto Raupelio nuotr.
„Einu pietauti, žiūriu, stovi kelios moterys ir teiraujasi manęs. Netrukus sužinojau, kad čia tos pačios ukrainietės, apie kurias man ryte rašė. Išsikalbėjome. Pasirodo, kad kelis kartus esame buvę tuose pačiuose renginiuose. Vieną kartą apie 2006-uosius – Kijeve, kitą kartą – Suomijoje. Ar atpažinau Oleną? Praėjo daug laiko. Žmonės keičiasi. Tada ji turbūt kitaip plaukus dažė. Aš buvau jaunas ir gražus, dabar – tik gražus“, – nusijuokė K.Bliujus.
Jaučia visų palaikymą
Nors konservatorijoje skaičiuoja tik antrą savaitę, ukrainietė čia jaučiasi kaip namuose ir kaskart dėkoja likimui, atvedusiam ją į ugdymo įstaigą pačiame Kauno centre.
„Jausmas panašus kaip tada, kai pradėjau mokytis muzikos. Atėjau ir supratau, kad ten mano vieta. Panašiai ir čia. Konservatorija – nuostabi, kolektyvas – auksinis“, – O.Slepcova pasakoja, kad ugdymo įstaigos bendruomenė ją priėmė labai šiltai.
Antai vienas kolega pavaišino pietumis, kitas pasisiūlė supažindinti su miesto įžymybėmis. Įstaigos vadovas jai taip pat labai dėmesingas, o sutikęs Oleną koridoriuje nepraleidžia progos pajuokauti.
„Turbūt pastebėjote, kad bendraudamas su Olena labai daug šmaikštauju. Perspėjau ją, kad neįsižeistų ir ko nors blogo nepagalvotų. Tiesiog noriu, kad ji bent šiek tiek mintimis atitrūktų nuo to, kas vyksta jos gimtinėje ir lengviau įsilietų į bendruomenę“, – kalbėjo K.Bliujus.
Itin šiltai pedagogę priėmė ir mokiniai. Mudviem kalbant, eidami pro šalį du paaugliai konservatorijos naujokei palinkėjo gero savaitgalio, o ši juos pagyrė už gerą muzikinį pasirodymą.
„Man ant pečių gula didelė atsakomybė. Kai toks priėmimas, turiu pateisinti savo vardą“, – ukrainietė pedagogė vylėsi, kad kolektyvo nenuvils savo darbais. Vesti pamokų, kaip kad Ukrainoje, ji negali – darbo krūviai paskirstyti dar rugsėjį. Todėl kol kas Olena dėlioja muzikinę fonoteką, vėliau užsiims edukacijomis.
„Vedu dar ir nuotolines pamokas ukrainiečiams studentams. Šiuos mokslo metus jie baigs taip, o kaip bus kitais metais, sunku pasakyti. Stojamųjų į universitetą juk nebus“, – O.Slepcova meldė Aukščiausiojo, kad pragaras jos gimtinėje baigtųsi kuo greičiau.
Svajoja apie namus
Ar greitai grįš atgal į savo namus, moteris atsakyti negalėjo. Nors labai to nori, Olena situaciją vertina realistiškai.
„Visų pirma, neaišku, ar rasime savo namus. Kitas dalykas – saugumas. Bent kol kas grįžti būtų pavojinga, nes labai daug vietovių užminuota. Kai viskas bent šiek tiek bus aptvarkyta, tada, žinoma, važiuosiu atgal“, – kalbėjo O.Slepcova.
Kol kas savo ateitį ji planuoja čia – mankština balso stygas, ruošiasi koncertui Kaune, kuris jai bus pirmas po ilgo laiko tarpo, ir galvoja apie lietuvių kalbos pamokas. Moteris nori kiek įmanoma geriau pažinti lietuvius ir jų kultūrą.
„Pakartosiu, kad lietuviai yra nuostabūs žmonės. Labai kultūringi. Man sako, kad sutiksiu visokių, tačiau kol kas sutikau tik gerus. Esu sužavėta, sunku net kalbėti“, – už svetingą priėmimą ir galimybę patirti gyvenimo džiaugsmą toli nuo namų dėkojo O.Slepcova.
