Jau daugiau nei 20 metų sovietų armijai palikus Lietuvą, įvairiuose miestuose sprendžiama, ką daryti su karinių miestelių teritorijomis. Neretai apleistos teritorijos tampa vaikų ir paauglių traukos centru, tačiau atliekami aplinkos taršos tyrimai rodo, kad ypač tose teritorijose, kur buvo vykdoma industrinė arba karinė veikla, yra padidėjęs kenksmingų elementų kiekis. Viena iš tokių vietų yra ir Kaune, Žemuosiuose Šančiuose.

Vaikai žaidžia viešame šiukšlyne

Jau nuo 19 a. Žemųjų Šančių teritorija Kaune buvo žinoma kaip karinis miestelis. Tarpukario laikotarpiu Šančiuose sparčiai atsidarinėjo pramonės įmonės. Čia veikė aliejaus, muilo, kojinių bei saldainių gamyklos. Pasak dailininkės Vitos Gelūnienės, Šančiai yra savo istoriniu palikimu yra tokia turtinga vieta, kad sunku ją apibūdinti trumpai.

„Tačiau yra rekreacinė zona prie Nemuno. Tai yra gyvenamoji teritorija, kuri šliejasi šalia rekreacinės zonos. Toliau yra labai aiškiai matoma zona – tai būtent kariuomenės, carinės rusų kariuomenės, pastatyti pastatai ir didelė teritorija, kurią vėliau perėmė sovietų armija. Dabar ši teritorija turi daug ir įvairių šeimininkų. Toliau – Juozapavičiaus prospektas, toliau – jau maža dalis Žemųjų Šančių ir Aukštieji Šančiai“, – dėsto pašnekovė. Ji pastebi, kad Šančiai, nors, atrodytų, vienas rajonas, tačiau turįs labai įdomias, skirtingas zonas.

Viena iš minėtų zonų, kurioje ilgą laiką armija sandėliavo ir raugintus kopūstus, jau daugiau nei 20 metų neatranda nuolatinio savo šeimininko. Čia dažnai vaikšto apylinkių gyventojai, nes taip yra patogiau iš šalutinių gatvelių pasiekti pagrindinį kelią – Juozapavičiaus prospektą. Šią vietą itin mėgsta vaikai. Čia jie ateina žaisti, laipioti buvusių sandėlių stogais, o taip pat – „padaikteliauti“, kaip tai darydavo pasakos „Pepė Ilgakojinė“ veikėjai.

Šančiuose gyvenančios dalininkės V. Gelūnienės manymu, žmonių lankoma vieta yra labai užteršta. „Ši vieta iš tikrųjų yra viešas šiukšlynas. Ir tas šiukšlynas yra ne tik buitinių atliekų, bet taip pat ir cheminių atliekų. Tikrai sunku pasakyti, neatlikus tikslių tyrimų, bet šios vietos užterštumas yra didelis“, – pažymi menininkė.

Pasak jos, žinoma, kad šioje vietoje buvo planuota statyti namą, bet jo statybos sustojo dėl dirvos užterštumo. „Kadangi pati šia vieta dažnai vaikštau, tai matau, kad toje vietoje, kur nebuvo pastatytas namas dėl taršos, šiandien žaidžia vaikai. Tai yra vaikų žaidimų aikštelė. Tai yra tokia neapšviesta teritorija, kuria vakarais pavojinga vaikščioti. Žmonės bijos šios vietos“, – sako V. Gelūnienė.

Norėdami atkreipti gyventojų ir savivaldybės dėmesį į problemišką teritoriją, dailininkė kartu su vyru iniciavo socialinį projektą, pavadinimu „Draugiškoji zona“. Iš pradžių jie siekė užmegzti ryšius su vietos gyventojais, kelias dienas iš eilės Juozapavičiaus prospekte stovėjo baltas pripučiamas namas.

„Pabandėme suburti labai skirtingų interesų, skirtingų amžiaus grupių, skirtingų socialinių grupių žmones, kurie galėtų pasidalinti labai paprastu dalyku – t. y. savo kultūra, – pasakoja renginio iniciatorė. – Vyko pokalbiai, kuriuose buvo kalbama apie Šančių istoriją, apie asmenines istorijas, vyko įvairių Šančių kolektyvų prisistatymai, Šančių bažnyčios choro spektaklis, dainos, šokiai. Na ir, žinoma, vyko pokalbiai apie tai, kaip kurti viešąsias erdves, apie tai, kaip įtraukti bendruomenę į savo erdvės formavimą, apie tai, kokios Šančiuose yra problemos ir kaip jas būtų galima spręsti.“

Pasak V. Gelūnienės, atsirado nemažai susidomėjusių Šančiais, tad šįmet menininkai nusprendė atkreipti visų dėmesį į apleistą raugintų kopūstų sandėlių teritoriją. Liepą, rugpjūtį ir rugsėjį baltas draugiškos zonos namukas kvietė gyventojus diskutuoti apie vietos perspektyvas ir užsiimti kūrybine veikla.

„Programoje turėjome ir kūrybines dirbtuves, kurios vadinosi „Monumentas šiukšlėms“, ir stalo žaidimą apie Šančius, ir ekskursiją po šią apleistą teritoriją, ir garsinę instaliaciją, kuri sukurta kartu su vietiniais žmonėmis, ir pokalbį apie šios vietos potencialą, perspektyvą, ir praėjusių metų filmų apžvalgą. Žodžiu, veikla yra gana plati“, – teigia dailininkė.

Tyrė prieš daugiau nei dešimtmetį

Pasidomėjus, kokia yra dirvožemio tarša buvusiame batalione, paaiškėjo, kad Kauno savivaldybė paskutinius tyrimus atliko prieš 12 metų. Pasak Aplinkos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės Giedrės Rondamanskienės, kareivinių teritorijoje buvo nustatytas padidėjęs sunkiųjų metalų, chromo ir kadmio, kiekis.

„Matau, kad buvo padidintas chromo kiekis gana stipriai. Chromo aptinkama anksčiau statytuose gyvenamųjų ūkinių pastatų, garažų kvartaluose. Taršos šaltinis gali būti sintetinės trąšos, kuriomis tręšiami dirbamųjų laukų dirvožemiai miesto pakraščiuose, taip pat – dažai, degintos akmens anglys, metalo apdirbimo įmonių atliekos, skalbimo priemonės, fosfatinės trąšos. Buvo dar aptikta kadmio. Jo buvo rasta maždaug 8,6 mg/kg. Vidutiniškai dirvožemyje jo aptinkama 0,45 mg/kg. Matote, koks galėtų būti skirtumas“, – teigia G. Rondamanskienė.

Kadmis yra laikomas vienu pavojingiausių kancerogenų, darančiu žalą augalams ir žmonėms. Todėl didelėje vietoje, kur yra didelis sunkiųjų metalų kiekis, turi būti ribojama ūkinė ir kasdienė žmonių veikla. Anot Kauno klinikų toksikologo Jono Šurkaus, prieš daugiau nei dešimtmetį nustatytas kadmio kiekis didelio pavojaus žmogaus sveikatai nekelia, nes reglamentuota kritinė riba yra didesnė. Tačiau, norint tiksliai įvertinti pavojų, reikėtų atnaujinti tyrimus.

„2000 m. normos reglamentavo, kad, jei kadmio kiekis yra 12 mg/kg ir daugiau, tada riekia jau bandyti išvalyti užterštą vietovę. 2009 m. normos buvo peržiūrėtos, ir dabar ta norma yra 13 mg/kg sausos žemės. Jei ten buvo 8 mg/kg 2002 m. atliktame tyrime, tikrai tuo metu daryti nieko nereikėjo, nes ta žemė yra nenaudojama, nėra žemės ūkio paskirties, taigi didelio pavojaus neturėtų kelti. Bet, žinoma, nėra gerai, kad ta vietovė užteršta“, – sako J. Šurkus.

Jo teigimu, sunkiųjų metalų kiekis žemėje, bėgant laikui, kinta. Tai priklauso nuo to, ar dirvožemis yra šarminis, ar rūgštusis. Be to, dauguma kadmio druskų yra tirpios. „Tai tikrai ta vietovė turėtų būti praplauta, ir tam, kad būtų įvertintas jos pavojingumas dabar, reikėtų pakartoti tyrimus“, – mano klinikinės toksikologijos gydytojas J. Šurkus.

Draugiškosios zonos projekto dalyviai sako, kad Šančių gyventojai turi idėjų, kaip būtų galima panaudoti apleista teritoriją. Viena iš minčių – turgavietės, kurios žmonės labai pasigenda, atidarymas.