Demaskavo: Vilkijos centre pagerbti partizanų žudikai

Ant paminklo – melas

Dabar pats tinkamiausias laikas atsikratyti sovietiniais paminklais. Įvairios savivaldybės skelbia apie nukeltus su sovietmečiu siejamus reliktus. Tačiau vienas tokių užsistovėjo Vilkijoje, jis slepia ne tai, kas ant jo parašyta.

Vilkijos centre esančiame skvere, ties Vydūno alėja ir Kauno gatve, pastatytas paminklas sovietiniams kariams atminti. 2006-aisiais Rusijos ambasada prisidėjo prie paminklo atnaujinimo ir sutvarkymo, tačiau vietiniai tikina, kad istorinė tiesa ant paminklo taip ir nebuvo parašyta. Dabar skelbiama esą čia palaidoti 1941–1945 m. kare žuvę kariai, bet iš tiesų miestelio cente laidoti pradėta vėliau ir pagarbioje vietoje guli stribai, žudę Lietuvos partizanus. Ar tikrai mūsų tautos didvyrius naikinusiems niekšams turi būti skirta tokia garbė?

„Toje vietoje palaidoti du stribai ir NKVD karys. Ši kapavietė buvo sovietų valdžios paskirta vėliau, nei vyko pats karas. Jau fronto Lietuvoje nebuvo, jis buvo gerokai pasistūmėjęs Vokietijos link, o čia dar vyko partizaninės kovos. Rusijos ambasada, prisidengdama karu, uždėjo lentelę, nors ten palaidoti tie, kurie žuvo ne kovose, o priešindamiesi mūsų partizanams“, – melą demaskavo vietos gyventojas Kęstutis Markevičius.

Netiesa: ant paminklo užrašyta esą čia palaidoti Antrojo pasaulinio karo kariai, bet iš tiesų čia atgulė stribai ir NKVD pareigūnai, mirę jau po karo. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Jis tikino, kad surinktus duomenis apie tai, jog miestelio centre palaidoti stribai, buvo perdavęs tiek Kauno rajono savivaldybei, tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos muziejui. Taip pat konsultavosi su kitais istorikais ir paveldosaugininkais. Šie neturėjo priekaištų, kodėl paminklas negalėtų būti nukeltas, o ten palaidoti žmonės perkelti į įprastas kapines.

„Prieš kelerius metus vienos valdininkės paklausiau, gal jau laikas nuimti? Ji man pasakė, kad negalima, nes tai mūsų išvaduotojai. Supratau, kad dar buvo sovietų gerbėjų. Dabar gal tokių sumažėjo ir atėjo laikas tą melagingą paminklą nukelti ir nebegarbinti stribų. Savo žmones sugebėjome iš įvairių vietų perlaidoti, o stribų niekaip negalime į kapines perkelti, būtina miestelio centre jiems paminklą laikyti. Anksčiau bijojo, kad Rusijos ambasada priešinsis, bet jos nėra. Dabar proga apsivalyti ir iš miestelio centro iškelti prievartos naudotojų kapus“, – įsitikinęs K.Markevičius.

Amžininkų liudijimai

Siekdamas įrodyti, kad Vilkijoje palaidoti ne kariai, vyras ilgai nagrinėjo įvairius istorinius šaltinius. Taip pat rinko amžininkų prisiminimus, jais pasidalijo ir su „Kauno dienos“ skaitytojais.

Senieji Vilijos gyventojai mena, kad miestelio centre iš tiesų amžinojo poilsio atgulė stribai, o ne Antrojo pasaulinio karo kariai. Štai vilkijietis Jonas Grinevičiaus pasakojo, kad sankryžos rytinėje dalyje, prieš kitoje Vydūno alėjos pusėje buvusią kooperatyvo parduotuvę, vėliau pertvarkytą į kultūros namus, buvo didelis senovinis namas, išlikęs ir 1938 m. gaisro, ir karo metu. Kaip ir kai kurie kiti seniausi miestelio namai, jo kambariai buvo žemi, o po aukštu stogu – didžiulė talpi palėpė. Po karo namas apdegė dėl jo gyventojų kaltės. Nutarta jį visai nugriauti.

„Liko niekam nepriklausantis plotas, nemaža tuščia erdvė. Pagal to meto mums neįprastą sovietinę madą šioje labai judrioje vietoje imta laidoti stribus, kareivius. Žuvusiesiems laidoti paskirtas plotas vėliau įrėmintas neaukšta mūrine sienele. Laidojant susidūrusius kaimuose su ginkluotu pasipriešinimu stribus ir kareivius privalėjo dalyvauti visi gimnazijos mokiniai, paprastai pamokų metu. Kalbos, trys šautuvų salvės.

Vienas paskutinių, gal paskutinis tada ten palaidotas – elektrikas Pranas Girdauskas. Kiti nevietiniai, jų pavardės nelietuviškos. Vėliau tos kapinės paženklintos bendra sienele su rusišku užrašu, ženklinančiu, kad ten palaidoti žuvę kare 1941–1945 m. Kas tose laidotuvėse nedalyvavo, gal vėliau ir patikės, kad tai karo aukos. Suprantama, kad, esant tokiam melagingam užrašui, negražu prie kiekvienos pavardės nurodyti tikslios žuvimo datos. Jeigu būtų nurodyta tiksli žuvimo data, bent metai, matytųsi, kad žuvo pasibaigus karui, po 1945 m. Šis nutylėjimas – viena sovietinio melo formų“, – savo prisiminimais su K.Markevičiumi dalijosi vietos gyventojas J.Grinevičius.

Istorija: K.Markevičius istoriniuose šaltiniuose atrado stribų Girdausko ir Pužausko laidotuvių akimirką. (istorinių archyvų, Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pasakojama, kad kiti žuvę vietiniai išdavikai buvo laidojami kapinėse (dabar – senosios kapinės), nes giminės nesutiko jų laidoti nešventintoje žemėje. Amžininkai mena, kad kartais ir kapinėse laidojant stribus reikėjo dalyvauti mokiniams.

„Prisimenu Pleseckių – tėvo ir sūnaus – laidotuves. Kai pradėjau lankyti pradžios mokyklą, Pleseckio sūnus buvo kiek vyresnėje klasėje – stipresnis, piktas. Kartą, susimušęs su kitu mokiniu, dūrė jam į veidą plunksnakočiu su rašaluota plunksna, pataikė prie pat akies, subėgo keli mokytojai, buvo daug triukšmo. Žmonės kalbėjo, kad tėvą Pleseckį į Vilkiją atvežė dar gyvą, peršautais plaučiais ir šaukiantį: „Gyventi noriu“, – toliau priminimais dalijosi Vilkijos gyventojas.

Ant sovietinio paminklo užrašyta ir Girdausko pavardė. Amžininkai byloja, kad Pranas Girdauskas anuomet buvo miestelio elektrikas, vėliau dėl nežinomų priežasčių, tapo vietiniu stribu.

„Kiek nuo mažens prisimenu, elektra Vilkijoje vakarais visada būdavo, išskyrus šviesų metų laiką ir vasaros vakarus. Elektra būdavo ir prieškario, ir karo, ir pokario metais, ja rūpinosi vienas Pranas Girdauskas. Jis tik gatvėje stulpų statyti pasikviesdavo talkininkų, visus kitus darbus nudirbdavo pats: ir pačią elektros mašiną prižiūrėjo, ir visus įvadus stulpuose ir namuose įrengė. Buvo labai reiklus. Labai supyko, kai mano klasiokas Romas Pranevičius pamėgino elektros saugiklį savaip patvarkyti, manydamas, kad niekas nepastebės. Reikalaudavo, kad namuose niekas nenaudotų stipresnės negu 25 W lemputės. Paprastai elektra būdavo iki vidurnakčio. Likus pusvalandžiui iki išjungimo, kelioms sekundėms elektra prigesdavo, visi buvo pripratę prie tokio signalo“, – pasakojo J.Grinevičius.

„Kai Pranas tapo stribu, elektra ėmė strigti, vėliau gal dvi ar tris žiemas visai jos nebuvo. Kalbėta, kad elektros stotį mėgino tvarkyti kažkokie atvykę studentai, bet patikimai sutvarkyti nesugebėjo. Žmonės spėliojo, kas ir kodėl paskatino Praną tapti stribu, gal didesnis atlyginimas. Tada stribai jau gaudavo daug, po 800 tuometinių rublių, kaip ir mokytojai, daugiau negu gydytojai. Kaip stribas jis niekuo nepasireiškė, netrukus žuvo“, – vietos gyventojo atsiminimais su dienraščiu pasidalijo K.Markevičius.

Kas tose laidotuvėse nedalyvavo, gal vėliau ir patikės, kad tai karo aukos.

Pritaria pašalinimui

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos muziejus pateikė istorinę- archyvinę pažymą, kurioje paaiškino, kas palaidota Vilkijoje. Istoriniai tyrinėjimai patvirtina, kad miestelio centre iš tiesų yra palaidota ir stribų, ir NKVD karių.

Skirtingi istoriniai šaltiniai nurodo ir nevienodą karių skaičių, tad iki šiol nėra tiksliai žinoma, kiek palaikų slepia sovietinis paminklas. Vieni šaltiniai nurodo, kad čia amžinojo poilsio atgulę devyni, kiti šaltiniai – kad keturiolika asmenų.

„Pagal 1963 m. paminklo su pavardėmis fotofiksaciją matyti, kad palaidoti žuvę 1944 m. vasarą ir rudenį. Pužausko ir Girdausko pavardžių 1963 m. fotofiksacijoje nėra. Beje, žuvusiųjų pavardės iškaltos su vardais ir tėvavardžiais, skirtingai nei vėliau atsiradusiame paminkle. Kuriais metais buvo pastatytas naujas paminklas su pavardėmis ir inicialais, Pužausko ir Girdausko pavardėmis, nustatyti nepavyko“, – Kultūros paveldo centro apskaitos dokumentais rėmėsi muziejaus istorikai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos muziejaus išvadoje nurodoma, kad Lietuvos ypatingajame archyve saugomuose dokumentuose „LSSR NKVD – MVD apskričių skyrių kova prieš partizanus“, viename iš spec. pranešimų ministrui generolui majorui Bartašiūnui, rašoma, kad „stribų būryje 1946 10 23 Vilkijos valsčiuje septynių partizanų grupės nušauti stribas Pužauskas Jonas ir milicininkas Girdauskas Pranas.“

„Aprašomos tokios jų žūties aplinkybės: jie savavališkai išvažiavo paimti grūdų į Pagirių kaimą, pas vietos gyventojus girtuokliavo, grįždami į Vilkiją pateko į partizanų pasalą ir susišaudymo metu žuvo. Žuvusiųjų kūnai buvo nuvežti laidoti į Vilkiją. Kur žuvusieji palaidoti, dokumente nenurodyta. Reikia pažymėti, kad sovietinės karinės vadovybės 1947 10 30 įsakymu, žuvusių karo metais karių kapinės turėjo išskirtinį statusą, pokariniai laidojimai karių kapinėse buvo draudžiami“, – dėstoma muziejaus istorikų pateiktoje išvadoje apie palaidojimus Vilkijos centre.

Istorikai pažymi, kad tyrimo metu nustatyta, jog paminklinėje lentoje iškaltų devynių karių žūties datos yra 1944 m. vasara ir ruduo. Žūties datos taip pat užfiksuotos žuvusiųjų asmenų kortelėse, kurias sudarė kariniai komisariatai 1965 m. Kortelėse nurodomas vardas, pavardė, tėvavardis, gimimo ir mirties datos, palaidojimo vieta, artimųjų kontaktai. Jos saugomos Vytauto Didžiojo karo muziejaus fonduose.

Nurodoma, kas Vilkijos centre palaidota ir kieno pavardės iškaltos ant paminklinės lentos: 711-ojo šaulių pulko einis, vyr seržantas, karinio dalinio eilinis, seržantas, du 331-ojo pasienio pulko eiliniai ir dar vieno nežinomo pulko eilinis. Vieno kario kortelė nerasta, kito karinis laipsnis nežinomas.

Išvadoje tyrinėtojai pažymėjo, kad 331-asis pasienio pulkas priklausė NKVD kariuomenei. Pulkas dalyvavo veiksmuose prieš Lietuvos partizanus.

„Vėlesniais metais atsiradusiame paminkle iškaltos dar dvi pavardės rusų kalba Pužauskas ir Girdauskas, tačiau abejojama, kad jie tikrai palaidoti šioje vietoje, nes duomenų apie tai nerasta“, – nurodoma išvadoje.

„Kauno dienai“ muziejaus atstovai pažymėjo pritariantys, kad Vilkijos centre palaidoti asmenys būtų ekshumuoti ir perlaidoti.

„Atlikome istorinį-archyvinį tyrimą. Paaiškėjo, kad šioje vietoje galimai iš ankstesnių pirminio palaidojimo vietų perkelti sovietų kariai (keli iš jų priklausė NKVD pasienio kariuomenei) ir palaidoti du stribai (liaudies gynėjai). Surinkti archyviniai duomenys prieštaringi, tikslaus palaikų skaičiaus nežinoma.

Artimiausiomis dienomis tyrimo išvados bus perduotos Kauno rajono savivaldybės administracijai. Pritartume archeologiniams šios vietos tyrimams, rastų palaikų perkėlimui ir paminklo demontavimui“, – pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus darbuotojų informaciją komentarą „Kauno dienai“ perteikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos muziejaus atstovė Aldona Jakovienė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Savivaldybės pozicija

„Kauno diena“ jau buvo rašiusi apie sovietinius paminklus mieste ir rajone. Tuomet Kauno rajono savivaldybė aiškino, kad ne kartą buvo kreipusis į paveldosaugininkus ir prašiusi leidimo nuo Vilkijoje esančio paminklo nuimti sovietines penkiakampes žvaigždes, tačiau bendro sutarimo nerasta.

Dabar, kai ir Kultūros ministerija, ir Kultūros paveldo departamentas (KPD) laisviau žiūri į sovietinių paminklų nukėlimą, savivaldybė vėl kreipiasi į įvairias institucijas ir siekia gauti išvadas, kad tai nėra vertybė. Gavus išvadas, bus sprendžiamas paminklo likimo ir palaikų perlaidojimo klausimas.

„Kauno rajono savivaldybė nuo 2015 m. kėlė klausimą dėl Vilkijoje pastatyto paminklo sovietų kariams ir siūlė sprendimus. Tada KPD rekomendavo paminklo nekelti. Dabar situacija pasikeitė, todėl Kauno rajono savivaldybė dar kartą kreipėsi į atsakingas institucijas, prašydama metodinės pagalbos, kaip geriausiai pasielgti. Sulaukusi šių institucijų atsakymo, savivaldybė priims sprendimą“, – komentavo Kauno rajono mero patarėjas Edmundas Mališauskas.

Kaunas jau valosi

Praėjusio mėnesio pabaigoje Kauno miesto savivaldybė iš Aukštųjų Šančių karių kapinių iškėlė skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurtą „Kario“ paminklą. Jis laikinai išgabentas į „Kauno švaros“ aikštelę, tačiau svarstoma paminklą atiduoti į Grūto parką.

Šančiuose neliko paminklo „Karys“

K.Baršausko gatvėje neliko paminklinio akmens ir keturiems komunarams. „Šiuo metu istorikai ir specialistai vertina tekstus ant stelų karo belaisvių palaidojimo vietose Aleksote, Aukštuosiuose Šančiuose ir VI forto teritorijoje. Nuo jų išvadų priklausys ir šių objektų likimas – demontavimas, teksto patikslinimas ar nušlifavimas“, – kokį dar sovietinį palikimą Kaunas sieks ištrinti, komentavo miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.