Viešasis intelektualas
Gavusi užduotį parengti pasakojimą apie asmenybę, savo darbais garsinusią ar tebegarsinančią Lietuvą pasaulyje, dukra nustebino pasirinkimu.
„L. Donskis? Tu rimtai?“ – pasitikslinau, nors puikiai girdėjau, ką sako vyresnėlė. Tą akmirką prasidėjo mūsų bendras darbas – laidų peržiūros, interviu paieškos, pokalbiai. Todėl pirmiausia apie šviesuolį pasakos mano aštuntokė.
L. Donskis, jos įsitikinimu, nebuvo iš tų filosofų, kurie kalba taip sudėtingai, kad niekas nesupranta. Atvirkščiai – jam buvo svarbu ne tik būti išgirstam, bet ir įtraukti kitus į pokalbį.
„Man labiausiai įstrigo mintis, kad svarbiausia – ne teisingas atsakymas, o pats mąstymo procesas. Beje, mokykloje neretai pasigendu tokio požiūrio. Galvoju, jis galėjo sakyti, kad svarbiausia – ne laimėti ginčą, o suprasti kitą žmogų. Iš pradžių tai atrodė keista, nes dažniausiai žmonės nori įrodyti, kad jie teisūs. Tačiau L. Donskiui, panašu, labiau rūpėjo pats pokalbis ir gebėjimas išklausyti kitą. Supratau, kad tai gal net svarbiau nei būti teisiam“, – savo pasakojimą tęsė aštuntokė.
L. Donskis buvo ne tik mąstytojas, bet ir žmogus, kuris savo idėjas pavertė veikla. Jo kelias neapsiribojo universitetų auditorijomis, nes jam visada rūpėjo platesnė visuomenė. Jis buvo vienas tų žmonių, kurie negalėjo tylėti, kai buvo kalbama apie svarbius dalykus. L. Donskio akademinis kelias jungė filosofiją, politiką ir kultūrą, todėl jo mintys niekada nebuvo vienos srities. Gal dėl to jis gebėjo taip aiškiai kalbėti ir apie banalius, ir apie sudėtingus dalykus. Vėliau jo veikla persikėlė ir į politinį lygmenį. Dirbdamas Europos Parlamente (EP) jis daug dėmesio skyrė žmogaus teisėms, laisvei ir demokratijai.
L. Donskis daug rašė, bet svarbiausia buvo ne tekstų skaičius, o ryšys su skaitytoju. Kartais atrodo, jog jis specialiai palikdavo vietos abejonei, kad skaitytojas pats tęstų mintį. Gal todėl šiandien jo idėjos vis dar aktualios. Jos nepaseno, nes kalba ne apie vieną laikotarpį, o apie žmogų – jo gebėjimą mąstyti, kalbėtis ir išlikti oriam net sudėtingomis aplinkybėmis.
Gyvas knygose
Visa tai, ką savo darbe apie L. Donskį išdėstė aštuntokė, toliau gyvena žmonėse ir knygose. Keturios jų praėjusią savaitę apžvelgtos Ąžuolyno bibliotekos „Žvaigždžių“ salėje.
„Susirinkome pratęsti L. Donskio sugrįžimą į kiekvieno mūsų gyvenimą“, – į susirinkusiuosius kreipėsi leidyklos „Tyto alba“ savininkė ir direktorė, renginio „Leonidas tarp mūsų“ moderatorė Lolita Varanavičienė. Prožektoriams pabaidžius į salėje įsitaisiusius svečius nukreiptą žvilgsnį, jos akys krypo į ant stalo išrikiuotas knygas. Pirmoji, parašyta žurnalistės Birutės Garbaravičienės, pavadinta „Leonidas Donskis: Man skauda“, gimė iš noro ir pareigos surinkti šiandien aktualius, galbūt net pranašiškus filosofo tekstus, mokančius išminties ir tolerancijos. Leidinyje – visuomenės diagnozės, politologinės įžvalgos, kultūros ir švietimo problemos, svarstymai apie universitetų būklę ir tai, kas visada rūpėjo L. Donskiui, – žmogiškumo, apšvietos, garbingo žaidimo, orumo, tolerancijos, visuomenės atvirumo refleksijos, bandymas suprasti ir išgirsti kitą ir kitokį, dalytis savo ir kitų išmintimi. Knyga „Blogis yra laikinas“, kurią sudarė eseistas, literatūros kritikas ir vertėjas Laimantas Jonušys, išryškino jo tikėjimą, kad net sudėtingiausiais laikais moralinis jautrumas gali būti išsaugotas. Šioje knygoje kalbama apie etinę laikyseną istorijos akivaizdoje. Tai savotiškas priminimas, kad blogis – ne galutinis taškas, o tik laikina būsena, kurią galima reflektuoti ir įveikti.
Knyga „Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija“ išskirtinė liudijimų gausa. Tai ne tik draugų, bičiulių ar bendraminčių atsiminimų rinkinys, bet ir bendruomeninis portretas. Kiekvienas tekstas čia papildo kitą, kurdamas daugiasluoksnį vaizdą. Ši knyga parodo, kaip L. Donskis veikė žmones. Jo idėjos nebuvo abstrakčios – jos keitė santykius ir mąstymą. Veikiausiai dėl to ši knyga tapo ir socialiniu dokumentu.
Šiame prisiminimų lauke nuolat atsikartojo ir artimiausio žmogaus, knygos autorės Jolantos Donskienės, vaidmuo. Ji buvo nuolatinė jo kasdienybės ir darbo palydovė. Jos buvimas atsiminimuose atsiskleidžia kaip stabilumo ir artumo linija. Ji lydėjo ne tik gyvenimo buitį, bet ir intelektinį procesą.
„Jolanta jam buvo ne tik žmona. Ji buvo guodėja, virėja, vairuotoja ir dar daug kas“, – įterpusi nedidelį pastebėjimą apie J. Donskienę, L. Varanavičienė į rankas paėmė knygą, dėl kurios tą vakarą visi ir susirinko į biblioteką.
Tai – „Drąsa ir orumas šiandien“. Knyga nedidelė apimtimi, tačiau ypatinga savo turiniu. Ji sugrąžino L. Donskio tekstus į dabartį, leido juos skaityti ne kaip istoriją, o kaip dabarties diagnozę. Tai knyga, kuri užbaigė, bet kartu ir pratęsė ankstesnius leidinius. Ji tapo tiltu tarp praeities ir šiandienos.
Buvo lemta gimti
Knygos „Drąsa ir orumas šiandien“ ištakos siekia 2011-uosius, kai L. Donskis, dar dirbdamas EP, ėmėsi rengti pilietinio ugdymo vadovėlį mokykloms. Jis turėjo tapti priemone diskusijoms, bet ne vien tik atsakymų erdve. Deja, ne viskas ėjosi sklandžiai. Nemažai kas abejojo leidinio tinkamumu mokyklai. Anot J. Donskienės, ji pati ne kartą girdėjo, esą tekstai per sudėtingi tiek mokiniams, tiek mokytojams. Dėl to leidinys nebuvo visiškai įgyvendintas. Pastebėjimo, kad L. Donskis ir jo asmenybė per sudėtingi, sulaukė ir mano dukra. Tiesa, tai jai nesutrukdė gauti aukščiausią įvertinimą už L. Donskio pristatymą.
„Per sudėtingas... ar tikrai?“ – retoriškai klustelėjusi susirinkusiųjų, J. Donskienė mintimis grįžo atgal į praeitį.
Nors L. Donskio vadovėlis buvo užmirštas, idėja niekur nedingo. Po filosofo mirties atsirado nauja skaitytojų karta, J. Donskienę užvertusi prašymais atgaivinti tekstą.
„Bandėme net kelis kartus. Nesisekė. Tačiau visą laiką girdėjau ir jaučiau, kad tai yra darbas, kurį turiu atlikti, bet nežinau kaip. Galiausiai supratau, jei nevyksta – reikia nedaryti“, – lemiamas postūmis, anot J. Donskienės, įvyko, kai jos namuose Šeteniuose apsilankė Lietuvos kultūros atašė JAV Gražina Michnevičiūtė. – Ji paėmė vadovėlį į rankas, pervertė ir tarė: „Tai neįtikėtina.“ Tada paklausė, ar gali vadovėlį pasiimti su savimi. Už poros dienų skambina: „Jolanta, tu matei? Edmundo Jakilaičio laidoje Karolis Kaupinis cituoja Leonidą. Dagnė Vildžiūnaitė irgi cituoja. Darome ką nors.“
Kai J. Donskienė susisiekė su leidykla „Tyto alba“, sprendimas leisti knygą buvo priimtas žaibiškai. Anot L. Varanavičienės, šiuo, kaip ir ankstesniais atvejais, stipriai veikė raktažodis „Leonidas Donskis“. Tai buvo greitas, bet reikšmingas žingsnis. Įžangą knygai parašė režisierius K. Kaupinis. Jo tekstas suteikė leidiniui šiuolaikinį kontekstą. Taip knyga įgavo naują formą – ji tapo ne vadovėliu, o refleksijos tekstų rinkiniu.
Apie ką kalbama leidinyje
Knygą „Drąsa ir orumas šiandien“ galima skaityti kaip tekstų rinkinį. Tačiau pristatyme leidinys nuskambėjo visai kitaip – kaip iššūkis.
„Ši knyga yra banali ir be galo pavojinga. Tai yra jos vertingiausia savybė“, – istorikas Domas Boguševičius pastebėjo, kad jo minimas banalumas yra ne silpnybė, o tikslumas. Knygoje kalbama apie dalykus, kurie atrodo savaime suprantami – laisvė, demokratija, moralė, santykis su kitu žmogumi.
Ši knyga yra banali ir be galo pavojinga.
„Tačiau būtent todėl tampa nejauku – jei tai taip akivaizdu, kodėl vis dar neveikia?“ – mintį tęsė D. Boguševičius.
Pasak istoriko, šių tekstų aktualumas nėra atsitiktinumas. Jei po penkiolikos metų jie vis dar tinka, vadinasi, problema yra ne patys tekstai, ne jų autorius, o mūsų kasdienė laikysena. Šiame kontekste, anot istoriko, kitaip suskamba ir pagrindinės L. Donskio temos. Pilietinė visuomenė čia nėra abstrakti schema, o gyvas audinys, priklausantis nuo žmonių tarpusavio ryšių. Demokratija nėra savaime veikianti sistema – ji laikosi tiek, kiek ją palaiko mūsų kasdieniai pasirinkimai. Laisvė nėra duotybė – ji reikalauja pastangos ir drąsos.
D. Boguševičius atkreipė dėmesį ir į knygos formą. Ji nedidelė, fragmentiška, primenanti savotišką mąstymo maldyną, prie kurio grįžtama ne kartą. Tai nėra linijinis pasakojimas. Greičiau jau – nuolatinis dialogas su mintimis, kurios verčia tikrinti savo pačių nuostatas.
„Knyga negyvena gyvenimo, jei yra tik perskaityta. Apie ją turi būti kalbama“, – todėl „Drąsa ir orumas šiandien, anot jo, negali būti tik perversta ir padėta į lentyną.
Lėtam skaitymui
Apie knygą kaip gyvą dialogą kalbėjo ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorė, Lietuvių kalbos katedros profesorė Ineta Dabašinskienė. Jos žvilgsnis krypo ne tik į tekstus, bet ir į patį L. Donskį – kaip žmogų, pedagogą.
„Šiandien kalbu ne kaip rektorė, o kaip bičiulė, Leonidą pažinojusi, artimai tam tikrus darbus dirbusi, tikėjusi juo. Kaip pedagogas Leonidas augino ne tik studentus, bet ir kolegas šalia. Todėl šalia jo aš jaučiausi pagilėjusi, sustiprėjusi“, – I. Dabašinskienė pabrėžė, kad šviesuolio poveikis neapsiribojo auditorija – jis formavo mąstymą, laikyseną ir santykį su pasauliu. Ši patirtis jai leido kitaip skaityti ir pačią knygą. Tekstai joje, VDU rektorės tikinimu, yra nepaprastai talpūs, nes juose susitinka skirtingi laikotarpiai, literatūros personažai, istorinės patirtys. Vis dėlto, svarbiausia, kad visa tai nuolat grįžta prie žmogaus. Ne prie abstrakčių teorijų, o prie konkretaus klausimo, kaip gyventi, kaip rinktis, kaip išlikti oriam.
Ji pabrėžė, kad tokios sąvokos kaip tolerancija ar patriotizmas L. Donskio tekstuose niekada nėra paprastos. Jos nėra „patinka – nepatinka“ lygmenyje. Priešingai – jos išskleidžiamos visu sudėtingumu, reikalaujančiu gebėjimo matyti platesnį kontekstą, suvokti istoriją ir jos sluoksnius.
„Knyga neskirta skubiam skaitymui. Ji reikalauja sustojimo. Pauzės prieš priimant sprendimą. Ši pauzė tampa esmine, nes joje atsiranda galimybė ne tik įvertinti, bet ir išgirsti kitą žmogų. Būtent čia atsiranda ryšys su orumo tema“, – I. Dabašinskienės įsitikinimu, ši sąvoka nėra atsieta. Orumas pasireiškia santykyje. Tame, kaip kalbame, kaip klausomės, kaip vertiname ne tik save, bet ir kitą žmogų. Todėl L. Donskio tekstai ne tiek moko, kiek kviečia – mąstyti, abejoti, kalbėtis ir neskubėti.
Naujausi komentarai