Laisvi ir šnekūs

Jei ne vadinamoji koloratkė, juosianti tamsiaplaukio Peterio kaklą, net nebūčiau pagalvojusi, kad plačiai besišypsantys jauni vyrai – Dievo ir Bažnyčios tarnai. Rūstus kunigo veidas, kurį dar vaikystėje per išpažintį išvydau pro klausyklos groteles, ilgą laiką dvasininkus privertė tapatinti su piktais matematikos mokytojais, kuriuos varžo milijonai taisyklių.

Prahos provincijos redemptoristų kunigas Rastislavas Dluhý ir Gailestingumo misionierius kunigas Peteris Hertelis atrodė visiškai laisvi, o po kvietimo puodelio kavos ir deserto, supratau, kad dar ir labai vaišingi.

"Kaune turiu bent kelias mėgstamas vietas. Vienose jų taisausi su knygele ir kompiuteriu, į kitas einu žiūrėti krepšinį. Taip, kol esu Lietuvoje, jis man pakeitė ledo ritulį. Jame slovakai tokie pat kieti, kaip jūs krepšinio aikštelėje. Na, o trečiose kavinėse, reprezentuojančiose lietuvišką virtuvę, atvedu savo svečius. Turbūt visi Kaune viešėję slovakai jau išragavo jūsų tradicinius patiekalus", – R.Dluhý darsyk pasiteiravo, ar tikrai nenorėčiau kavos.

Kadangi lauke plieskė kaitri saulė, į dvasininkų kvietimą atsakiau klestelėjimu ant suolelio šalia Arkikatedros bazilikos.

"Karšta", – braukdama prakaitą atsidusau.

Tuo metu Rastislavas su Peteriu tik šyptelėjo. Slovakijoje, kur jiedu gimė ir augo, toks oras įprastas. Žmonių esą jau nebetrikdo ir 40 laipsnių karštis. Visgi, kelias priekines marškinių sagas Rastislavas atsisegė, o tada ėmė kalbėti. Apie savo pašaukimą, apie pažintį su Kaunu ir lietuvių kalba, kurią tiesiog įsimylėjo.

Apie kunigystę negalvojo

Gimęs ir augęs Kežmaroko miestelyje, Slovakijoje, po vidurinės baigimo Rastislavas išvažiavo į Krokuvą. Ten jis studijavo filosofiją. Dubline, Airijoje – teologiją. Vyro gyvenimo aprašyme dar ir žurnalistikos studijos. Jis – vieno žurnalo redaktorius. Paklaustas, kaip ir kodėl pasirinko dvasininko kelią, Rastislavas tikino apie kunigystę niekada negalvojęs. Kas mėnesį įsimylėdavęs vis kitą merginą, jis svajojo apie žmoną, vaikus ir normalų darbą. Lūžis, anot redemptoristų kunigo, įvyko tada, kai jam buvo šešiolika metų. Bent kartą per mėnesį mamos varomas į bažnyčią išpažinties, po vieno tokio priverstinio apsilankymo šventovėje, jis pajuto neapsakomą lengvumą.

"Jaučiausi lyg žuvis, papuolusi į vandenį", – tąkart aplankiusius jausmus kuo tiksliau bandė apibūdinti dvasininkas.

Ilgą laiką mintis apie kunigystę jaunuolis slopino, tačiau jos niekur nedingo. Priešingai, kas vakarą vis įkyriau lįsdavo į galvą ir neleisdavo užmigti.

"Pasakiau sau, kad reikia pabandyti. Po pirmų ir antrų metų vis dar nebuvau tikras tuo, ką darau, tačiau būti seminarijoje man patiko. Netrukus aš supratau, kad tai yra pašaukimas, o Dievas man paruošė planą", – kunigo kelias, anot R.Dluhý, iš jo neatėmė laisvės, priešingai, – apipylė dovanomis, kuriomis jis dalijasi su pasauliečiais. – Laisvė būna dvejopa. Šiandien ji mums asocijuojasi su galimybe daryti, ką nori. Aš manau, kad laisvė yra daryti gera. Todėl, kai prieš šventinimą man reikėjo rinktis būti kunigu ar turėti kitokį gyvenimą, aš rinkausi ne tarp blogo ir gero, aš rinkausi tarp gero ir labai gero."

Dvasininko kelias, pasak Rastislavo, nėra lengvas. Kunigystę, kaip ir šeiminį gyvenimą, lydi iššūkiai, tik ne prie vaikų ar žmonos reikia taikytis.

"Taip, aš negaliu turėti moters ir tai yra auka. Tačiau aš neatsisakiau kažko blogo, aš atsisakiau kažko labai gero ir gražaus, kas man duoda vidinę ramybę", – kalbėjo redemptoristų kunigas.

Per visus penkerius metus nė karto sau neuždaviau klausimo: ką aš čia veikiu? Vadinamąją krizę pajutau tik prieš pat įšventinimą, kai įsimylėjau.

Buvo įsimylėjęs

Gailestingumo misionieriaus kunigo Peterio šeimoje visuomet buvo skiepijamos dvasinės vertybės, todėl bažnyčioje jis lankydavosi gana dažnai. Sulaukęs maždaug keturiolikos, paauglys buvo pakviestas į penkiolikos dienų rekolekcijas – laikiną atsitraukimą iš įprastinės veiklos ir susitelkimą tik į dvasinį gyvenimą.

"Pagalvojau, kad tuo atveju, jei nepatiks, grįšiu pėstute namo, nes rekolekcijos vyko vos už kelių kilometrų nuo namų", – išankstinis scenarijus, P.Hertelio nuostabai, nepasitvirtino, mat jis jau po kelių dienų pajuto Dievo meilę ir vidinį lengvumą.

Tai esą pastebėjo ir vietos kunigas, todėl, kai po dvylikos klasių reikėjo apsispręsti, ką veikti gyvenime, jis jaunuolį pakvietė į seminariją. Joje Peteris jautėsi puikiai, kai jo bendramokslius vieną po kito ėmė kankinti abejonės. Kaip sako kunigas – krizės.

"Per visus penkerius metus nė karto sau neuždaviau klausimo: ką aš čia veikiu? Vadinamąją krizę pajutau tik prieš pat įšventinimą, kai įsimylėjau", – Gailestingumo misionierius tikino, kad pasirinkimas nebuvo lengvas.

Visgi, po ilgų apmąstymų ir maldų, jis liko su Dievu ir Bažnyčia, o ne moterimi. Savo sprendimo Peteris tikino niekada nesigailėjo.

Platus veiklos spektras

Pasirinkę tarnystę Bažnyčiai, Rastislavas su Peteriu įtarė, kad jų gyvenimo būdas nebus visiškai sėslus. Antai, jau beveik dveji metai, kai slovakai gyvena Kaune. Šį Peteris išvydo pirmą kartą, o Rastislavas Kaune lankėsi jau anksčiau, ir netgi dalyvavo pokalbių cikle "Kunigai kavinėse". Ryšys su Lietuva, anot dvasininkų, itin glaudus, o partnerystės istorija tarp Slovakijos redemptoristų ir jų bendradarbių pasauliečių bendruomenės "Gyvenimo upė" su Lietuvos bendruomenėmis prasidėjo dar 1990-aisiais.

Veikiausiai dėl to, daugiau nei prieš dvejus metus sulaukę kvietimo atvykti į Latviją, dvasininkai dvejojo. Sužinoję, kad yra laukiami Lietuvoje, jie taip pat neskubėjo krauti lagaminų, tačiau jautė, kaip kažkas kutena širdį. Galiausiai, po maldų ir svarstymų Bratislavos–Prahos provincijoje, gavę Generalinio vyresniojo kunigo Michaelo Brehlio leidimą, R.Dluhý ir P.Hertelis atvyko į Kauną. Be ilgalaikės naujosios redemptoristų bendruomenės vizijos pradėti misijas Lietuvos parapijose dvasininkai iš bendradarbių pasauliečių sukūrė misijos komandą. Dvasininkai veda atsinaujinimo dienas, bendrauju su jaunimu, Sutvirtinimo sakramento grupėmis. Prisideda prie įvairių renginių organizavimo. Negana to, Rastislavas ir Peteris reguliariai važinėja į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos trečiąjį sektorių, kur bendrauja su įkalintaisiais, aukoja šv.Mišias.

"Dirbome ir karantino metu. Turėjome ne vieną susitikimą per "Zoom" platformą. Nusiuntėme kelis įrašus į Pravieniškes", – apie savo užimtumą pasakojo bičiuliai.

Graži ir sunki kalba

Atvykę į Kauną, dvasininkai nemokėjo lietuvių kalbos, todėl pirmąjį mėnesį koplyčioje šalia Kauno Arkivyskupijos kurijos šv.Mišias aukojo slovakų kalba. Antrą mėnesį jiedu jau skaitė lietuviškai, tačiau nesuprato, kas parašyta baltuose lapuose.

"Žodis – mūsų, kaip ir jūsų – žurnalistų, priemonė", – supratę, kad be lietuvių kalbos Kaune neįsitvirtins, jiedu nutarė kibti į mokslus.

Lietuviai ir slovakai labai panašūs. Kaip aš sakau, ir vieni, ir kiti turi mažos šalies mentalitetą bei yra labai nuolankūs.

Du semestrus Rastislavas ir Peteris lietuvių kalbos mokėsi Vytauto Didžiojo universitete. Dėstytojos, anot pašnekovų, buvo puikios, tačiau jiedu suprato, kad poros valandų užsiėmimų per savaitę jiems neužtenka.

"Lietuvių kalba yra nuostabiai graži, tačiau labai sunki – dalyviai, padalyviai, pusdalyviai ir kitos kalbos dalys", – panorę dar geriau įvaldyti kalbą, kuri skamba vietinių gyventojų lūpose, misionieriai pasisamdė dar vieną pedagogę.

Kartu su ja dvasininkai dirba jau pusantrų metų ir susitinka du kartus per savaitę. Rezultatas? Rastislavas kalba beveik nepriekaištingai. Sunkiau tik Peteriui. Visgi, jis yra laimingas, kad prieš dvejus metus lietuviškai negalėjęs pasakyti net "ačiū", dabar be pagalbos gali nukeliauti iš taško A į tašką B ir tarkim, papasakoti, ką galvoja apie Lietuvos žmones. Tiesa, šįkart už jį tai padarė šnekusis Rastislavas.

"Lietuviai ir slovakai labai panašūs. Kaip aš sakau, ir vieni, ir kiti turi mažos šalies mentalitetą bei yra labai nuolankūs. Iš vienos pusės tai yra gerai, iš kitos – ne, nes jaučiamas nepilnavertiškumas, – pavyzdžiais kalbėjo dvasininkas. – Na, tarkim, aš pažįstu ne vieną amerikietį, tai jie man sako: jei per mėnesį lieptume pastatyti tiltą, jūs, slovakai, sugalvotumėte šimtą priežasčių, kodėl to nedaryti, o mes tiek pat priežasčių, kodėl tai padaryti. Būtent tokie yra lietuviai."

Ruošia mamai staigmeną

Per dvejus metus Rastislavas ir Peteris spėjo prisijaukinti Kauną, kuris jų manymu kur kas jaukesnis nei sostinė. Čia dvi upės, Santakoje puolančios viena kitai į glėbį, čia – nuostabus, nors ir nedidelis Senamiestis, su visa gausybe puikių kavinių ir siaurų skersgatvių. Čia – žmonės patriotai, daug ką galintys padaryti dėl savo miesto.

"Iš jūsų žmonių išmokome džiaugtis smulkmenomis. Tarkim, gintarais Šventojoje, kuriuos po audros išmetė jūra. Arba grybais, kurių turtinga jūsų šalis. Gaila, kad praėjusiais metais vasara buvo labai sausa, tai negalėjome grybauti", – P.Hertelis prasitarė, kad jis ne tik mėgsta rinkti miško gėrybes, bet ir jas valgyti.

Bičiuliui antrino Rastislavas – grybų sriubai, kurią verdą Peteris, esą neprilygsta net aukščiausio lygio restoranų virtuvės. Paklausti, ar šiemet su pintinėmis nežada keliauti į Lietuvos miškus, dvasininkai truktelėjo pečiais. Viskas priklauso nuo to, ar rugpjūčio pabaigoje bus pratęsta jų sutartis. Tiesa, dabar labiau nei apie tai, dvasininkai galvoja apie mažąsias atostogas gimtinėje, kai galės išvysti savo artimuosius, juos apkabinti, išbučiuoti ir paskanauti mamų ruoštų tradicinių slovakiškų patiekalų. Galvodamas apie liepos mėnesį, labiausiai spirgėjo Rastislavas. Apie jo grįžimą namo žino keturi broliai ir viena sesuo, o tėvai tik įtaria apie vyresnėlio kėslus.

"Mamai tai bus didelė staigmena", – nekantrumu degė R.Dluhý.

Tada atsisveikino ir drauge su Peteriu lėtai nužingsniavo iki artimiausios Senamiesčio kavinės, atsigaivinti šalta kava.