– Esate meilės emigrantas – į Kauną atsikraustėte dėl savo žmonos dailininkės Miglės Kosinskaitės. Kaip judu susipažinote ir kiek metų jau gyvenate Kaune?

– Taip, Miglė yra priežastis, kodėl aš atsidūriau Kaune ir čia gyvenu jau šešerius metus. Pirmą kartą mes susitikome Vilniuje vykusiame plenere, o vėliau gyvenimas mus ir vėl suvedė. Jei kas prieš dešimt metų man būtų pasakęs, kad sutiksiu lietuvę ir išsikraustysiu į Kauną, nebūčiau patikėjęs (juokiasi).

Man rodos, kad tas pleneras buvo vienas pirmųjų kartų, kai Vilniuje lankiausi apskritai. Prieš sutikdamas Miglę gal kokį vieną kartą buvau lankęsis ir Kaune, bet nieko nebeatsimenu. Man, žmogui iš Tartu, visada atrodė, kad Lietuva yra labai toli, tarsi karalystė už jūrų marių, kaip pasakose. Tačiau pradėjęs čia dažniau lankytis, supratau, kad ji ne taip jau ir toli – tik devynios valandos autobusu.

Dabar ir kitiems estams sakau, kad Lietuva nėra taip toli, kaip atrodo, ir raginu juos čia apsilankyti. Manau, sovietmečiu ryšiai tarp Lietuvos ir Estijos – tiek menininkų, tiek kituose socialiniuose ratuose buvo stipresni. Šiandien visi daugiau dėmesio kreipia į Vakarus, kurie sovietiniais laikais buvo tarsi uždraustas vaisius. Lietuvą estai šiek tiek pamiršo, tad norisi vėl ją priminti.

Regimanto Zakšensko nuotr. 

– Su žmona Migle dalijatės bendra studija, esate turėję ir bendrų parodų. Tai, kad abu esate menininkai, labiau padeda ar trukdo santykiams?

– Tai turi ir privalumų, ir trūkumų, tačiau gerų aspektų suskaičiuoju kur kas daugiau. Kartais man arba Miglei norisi daugiau erdvės, tad dirbame vienumoje. Daug kas priklauso ir nuo to, su kokiu kūriniu tuo metu dirbi. Vis dėlto dažniausiai būna smagu šalia savęs studijoje turėti ne tik žmoną, bet ir kolegę, su kuria galima aptarti savo paveikslus, idėjas.

Manau, vienoje studijoje dirbančių dviejų menininkų santykis turi daug panašumų su žmonos ir vyro santykiais. Kaip ir santuokoje, dirbdamas studijoje su kitu menininku turi ieškoti kompromisų, susitarti, kartais jo buvimas šalia netgi erzina. Tačiau, apskritai, man patinka, kad dirbame drauge. Man būtų labai sudėtinga studijoje visą laiką leisti vienam, nes tapymas yra gana vienišas darbas.

– Esate kilęs iš Tartu, kuris dažnai vadinamas Kauno broliu dėl miestų panašumo – abu jie yra antri pagal dydį šalies miestai, taip pat juose yra daug universitetų ir gausu studentų. Ar jūs įžvelgiate sąsajų?

– Nors gimiau Pernu, nuo vaikystės gyvenau Tartu, kuris ilgus dešimtmečius buvo mano namai. Išties, Kaunas turi panašumų su šiuo miestu, tad čia atsikraustęs nepatyriau didelio kultūrinio šoko.

Kaunas yra tris kartus didesnis už Tartu, tačiau atmosfera čia panaši. Pirmiausia, abiejuose miestuose jaučiama konkurencija su sostinėmis – kauniečiai mėgsta patraukti per dantį Vilnių ir jo gyventojus ir Tartu žmonės kreivai žvelgia į Taliną (šypsosi). Abiejuose miestuose taip pat gausu parkų, teka upė, kuri yra svarbi miesto gyvenimo dalis. Kaip ir Kaune, Tartu gausu universitetų ir studentų, kurie nuolat keičiasi – vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja. Tad kiekvieną rugsėjį gatvės prisipildo gausybės naujų veidų. Studentai miestui padeda išlikti jaunatviškam ir gyvybingam, be jų jis būtų kur kas konservatyvesnis ir labiau sustabarėjęs.

Bendra: pasak P. Krosmanno, Estijos miestas Tartu, kuriame gyveno ilgus metus, turi daug panašumų su Kaunu. / P. Krosmanno asmeninio archyvo nuotr.

– Dalyje savo tapybos darbų vaizduojate Kauno miesto vaizdus – M. K. Čiurlionio muziejų, Aleksoto peizažą, į Vytauto parką vedančius laiptus. Ar galima sakyti, kad su šiuo miestu jau turite stiprų ryšį?

– Pasakykime taip, kad su Kaunu jau turiu gana stiprų ryšį, kad galėčiau jį tapyti. Vos tik čia atvykęs, tokio ryšio neturėjau, tad pirmuosius pusantrų metų Kauno netapiau. Lankydamasis naujose vietose tu viską matai labai intensyviomis spalvomis, viskas tau nauja ir įdomu, tačiau dar neturi reikiamo tos vietos pajautimo. Į tą pačią vietą turi ateiti ne vieną kartą, kad galiausiai suprastum, ką nori perteikti paveiksle. Be abejonės, anksčiau tapydavau daug Tartu miesto peizažų ir vis dar tai darau. Persikraustęs į Kauną, pradėjau tapyti dar daugiau Tartu vaizdų, nes jie man tapo dar svarbesni.

Su Kaunu jau turiu gana stiprų ryšį, kad galėčiau jį tapyti. Vos tik čia atvykęs, tokio ryšio neturėjau, tad pirmuosius pusantrų metų Kauno netapiau.

Būna akimirkų, kai stoviu tam tikroje vietoje ir jaučiuosi labai ramus, atsipalaidavęs, atrodo, tarsi ta vieta laukė. Viskas rodosi taip pažįstama, tarsi jau daugybę kartų būčiau čia buvęs. Būtent šį jausmą stengiuosi perteikti tapydamas miesto vaizdus. Lankydamasis tam tikroje vietoje, kurią noriu nutapyti, ją nufotografuoju ir vėliau tapau iš atminties ir remdamasis turima nuotrauka. Fotografija man padeda prisiminti akimirką, kai buvau toje vietoje ir pamačiau kažką, kas mane įkvėpė. Tai gali būti tam tikras šešėlis ar graži spalvų harmonija. Tačiau nuotraukos aklai nekopijuoju, daug ką tapau iš atminties ar šiek tiek improvizuoju.

Kai buvau jaunesnis, tapydavau ir gatvėje, iš natūros. Tačiau dabar jaučiuosi pernelyg tingus, kad tai daryčiau (juokiasi). Studijoje dirbti yra kur kas paprasčiau, čia turi daugiau kontrolės. Tapant gatvėje, kiekvieną kartą sugrįžus į tą vietą, ji bus vis kitokia – šviesa kris kitaip, spalvos atrodys kitokios. Tad studijoje, remiantis turima nuotrauka, yra lengviau kontroliuoti situaciją ir atrasti reikiamų spalvinių niuansų.

Man sudėtinga tapyti vietas, kuriose pats nebuvau, tad tapau tik tas, kuriose lankiausi. Turiu tūkstančius tokių vietų nuotraukų, laukiančių, kada man patikę gatvių vaizdai bus nutapyti. Kartais, tvarkydamas šias nuotraukas, surandu kokią nors, darytą prieš dešimt metų, pažvelgiu į ją nauju žvilgsniu ir pagaliau suprantu, koks turi būti šis paveikslas.

Vienas iš tokių nuotraukų rinkinių – mažos Graikijos Samo salos fotografijų kolekcija. Šioje saloje su Migle buvome pandemijos metu įstrigę tris mėnesius. Kol kas nutapiau tik alyvmedžius, o kitos fotografijos dar laukia savo eilės kada nors ateityje.

– Lietuviai neretai lygiuojasi į estus, kartais šiek tiek pavydi, o kartais traukia jus per dantį. Ar yra Estijoje stereotipų ir juokelių apie lietuvius? Kaip mūsų šalį mato estai?

– Iš tikrųjų estai apie lietuvius daug negalvoja, nes ši šalis jiems atrodo gana tolima. Tikiuosi, kad vienas iš pozityvių šiuo metu vykstančio baisaus karo aspektų, jei kare tik gali būti pozityvumo, bus sustiprėjusi Baltijos šalių draugystė. Norėčiau, kad Baltijos šalys prisimintų, kaip svarbu turėti stiprius tarpusavio ryšius, laikytis išvien ir vienai kitą geriau pažinti.

Kol kas estams Lietuva atrodo gana nutolusi šalis, tad ir estiškų juokelių apie lietuvius nežinau, nors gal tokių ir yra. Dažniausiai estai juokauja apie savo artimiausius kaimynus. Gyvenant Lietuvoje, man patinka lietuvių juokeliai apie estų lėtumą, jie man suteikia labai gerą pasiteisinimą. Jei kažko padaryti nespėju, visada galiu pasakyti: atsiprašau, aš juk estas, esu lėtas (juokiasi). Įdomu tai, kad mes, estai, apie suomius juokaujame lygiai taip pat – manome, kad jie yra labai lėti. Apie latvius sakoma, kad jie turi vieną papildomą kojos pirštą. Nežinau, iš kur kilo šis juokelis, bet manau, kad jo idėja yra pabrėžti kaimyninės šalies gyventojų kitoniškumą, keistumą.

Man tokie juokeliai atrodo labai juokingi, nes šalys iš tikrųjų turi tam tikrų skirtumų. Pavyzdžiui, man persikėlus į Kauną, buvo labai sunku suprasti lietuvišką „susitikime rytoj“ konceptą. Prireikė laiko suprasti, kad Lietuvoje pasakymas „susitikime rytoj, antrą valandą“ gali reikšti, kad mes susitiksime ketvirtą ar visai nesusitiksime. Estijoje susitarus susitikti kitą dieną antrą valandą, tu būsi ten antrą valandą. Lietuvoje prieš tai reikia žmogui paskambinti ar parašyti ir pasitikrinti, ar niekas nepasikeitė. Dabar, kai tai supratau, jaučiuosi tikras lietuvis (juokiasi).

– Ar daug ko pasiilgstate Estijoje? Ar dažnai grįžtate į Tartu?

– Didžiąją gyvenimo dalį pragyvenau Tartu, tad taip, kartais pasiilgstu draugų, savo vaikų. Kita vertus, šiais laikais turime telefonus, internetą, vaizdo skambučius, socialinius tinklus, tad bet kada galiu jiems paskambinti ir su jais pasikalbėti. Vis dar dėstau Tartu meno mokykloje, bet tai darau nuotoliniu būdu, nepalikdamas Kauno. Kartais svarstau, kad gal reikėtų nebedėstyti, bet tada suprantu, kad darbas su studentais man padeda išlaikyti jaunatviškumą, nesustabarėti.

Visą birželį praleidau Estijoje, tapiau, įgyvendinau užsakomuosius projektus, dešimt dienų dėsčiau studentams vasaros praktikoje, aplankiau savo vaikus. Į Tartu paprastai sugrįžtu tris kartus per metus. Kitais metais Tartu taps Europos kultūros sostine, tad tikiuosi, kad su Migle kitąmet čia lankysimės dažniau.

P. Krosmanno tapybos darbe „Balta“, kaip ir daugelyje pastaruoju metu nutapytų, – Kauno vaizdai./  P. Kros­man­no nuo­tr.

– Esate sakęs, kad dailininkas turi nuolat piešti, nuolat lavinti akį ir ranką. Ar taip ir yra – nuolat ką nors tapote?

– Taip, tai tiesa. Galvodami apie muzikantus, suprantame, kad, norint tapti profesionalu, reikia mokytis bent jau 10–15 metų. Vaikai jau septynerių atvedami į muzikos mokyklas, kur pradeda muzikanto kelią. Tačiau kažkodėl lygiai taip pat nemąstome apie dailininkus. Kažkodėl galvojama, kad dailėje viskas priklauso nuo talento. Aišku, jis padeda, bet be kasdienio darbo nieko nepasieksi. Darbas mokykloje mane daug ko išmokė – mačiau daug talentingų 16-mečių, kuriuos galiausiai pralenkė ne tokie talentingi mokiniai, nes jie daug dirbo, o talentingieji pasitikėjo vien talentu.

– Kasdien einate į studiją ir tobulinate įgūdžius?

– Taip, beveik kasdien. Tačiau, tiesą pasakius, menininko darbas nevyksta tik studijoje. Iš tikrųjų, nuolat dirbi net eidamas gatve. Net jei netapai miesto vaizdų, vis tiek dirbi, gatvėse ieškodamas tam tikros informacijos, kurią vėliau galėsi panaudoti savo darbuose. Tai gali būti tam tikras matytas spalvų derinys, šešėlių žaismas ar pan. Tad, iš tiesų, visą laiką, kol tavo akys atmerktos, vis renki tam tikrą informaciją, o smegenys ją analizuoja. Didžiąją laiko dalį tai vyksta tau to nė nesuprantant. Žinoma, gyvenimas neapsiriboja vien darbu. Reguliariai atostogaujame, keliaujame. Būtina tarp tapymo padaryti pertrauką ir kur nors išvažiuoti. Kitaip sakant, turėti laiko, reikalingo visai informacijai susirinkti, kurios vėliau prireiks tapant.

– Tapote miesto peizažus, abstrakcijas, piešiate komiksus. Kūryboje mėgstate įvairovę?

– Taip, pavyzdžiui, dabar po 30 metų pertraukos vėl dirbu su linoraižiniais. Manau, ateinantį pusmetį būsiu labiau susikoncentravęs į juos ir grafikos darbus, o ne į tapybą. Man patinka kurti skirtingus kūrinius, nes ne taip svarbu – ar tai tapybos darbas, ar grafika, kur kas svarbesnės spalvos ir jų kontrastai.

Sakoma, kad menininkas turi būti šiek tiek alkanas, kad galėtų sukurti įspūdingus kūrinius. Tačiau tai – netiesa. Iš tikrųjų, jei esi alkanas, tai ir galvosi apie maistą, o ne apie kūrybą. Tad menininkas tiesiog privalo parduoti savo kūrinius. Todėl bandau surasti pusiausvyrą tarp meno, kurį noriu kurti, ir kūrinių, kuriuos lengviau parduoti. Jei menininkui pasiseka, šie du dalykai sutampa.

Iš dalies sutampa ir man – tapyti Tartu ir Kauną man yra malonu, o šie paveikslai pritraukia daugiau pirkėjų nei, tarkime, abstrakcijos, nes žmonėms labiau patinka tai, kas jiems pažįstama ir suprantama. Man patinka tapyti miesto kraštovaizdžius, bet neseniai prisižadėjau, kad kurį laiką netapysiu Tartu. Šį miestą tapiau taip dažnai, kad pats sau ėmiau priminti fabriko konvejerį. Tad su Tartu kraštovaizdžiais kuriam laikui padarysiu pauzę, tačiau turiu daugybę eilėje laukiančių Kauno vaizdų, kuriuos norėčiau paversti paveikslais.