Atlieka bausmę
Lietuvos kalėjimų tarnybos (LKT) vadovo Mindaugo Kairio duomenimis, per metus vidutiniškai iš kalėjimų išeina apie 1,6 tūkst. bausmes atlikusių nuteistųjų. 2024-aisiais įkalinimo įstaigų vartai į laisvę atsivėrė 1 656, 749 iš jų kalėjimuose išbuvo visą teismo nuosprendžiu paskirtą bausmės laiką. 2025-aisiais tokių buvo 1 571.
„Šiemet tikslaus skaičiaus dar neturime, bet nuteistųjų, kurie atliko bausmę, skaičius kasmet būna panašus“, – „Kauno dienai“ sakė jis.
Šiuo metu šalies kalėjimuose yra apie 4 tūkst. nuteistųjų. Maždaug pusė laisvės atėmimo bausmes atlieka pakartotinai. Tarp įvykdytų nusikaltimų dominuoja nužudymai, disponavimas narkotikais, sukčiavimai, plėšimai, sveikatos sutrikdymai ir seksualiniai nusikaltimai.
Griežta disciplina
Pasak LKT direktoriaus, kalėjime atsidūręs nuteistasis patenka į aplinką, kurioje privaloma laikytis disciplinos ir vidaus tvarkos taisyklių.
„Kai asmuo patenka pas mus, įvertinama jam paskirtos bausmės trukmė ir padaryto nusikaltimo pobūdis. Sudaromas planas, kaip jis turės gyventi kalėjime. Bausmės atlikimo pradžioje nustatomas adaptacijos laikotarpis. Suprantame, kad atsidūręs kalėjime asmuo patiria šoką, todėl mūsų darbuotojai – psichologai, socialiniai darbuotojai, medikai ir kontaktiniai pareigūnai – bendrauja su juo jam atvykus“, – akcentavo M. Kairys.
LKT vadovo teigimu, nuteistasis, kuris kalėjime atsiduria pirmą kartą trumpalaikei laisvės atėmimo bausmei atlikti, nepajaučia viso griežtumo. Jam suteikiamas įstatyme numatytas šansas, kad kalėdamas lengvesnėmis sąlygomis pasimokytų ir daugiau į įkalinimo įstaigą negrįžtų.
Įvardijo prioritetą
Pasak pašnekovo, visas laisvės atėmimo bausmės atlikimo procesas yra orientuotas į resocializaciją, t. y. pagalbą nuteistiesiems integruotis į visuomenę, skatinant juos nenusikalsti. Vis dėlto Lietuvos bausmių vykdymo sistemoje pokyčiai – būtini.
„Kad galėtume tinkamai vykdyti saugumo ir resocializacijos priemones, turime turėti įrankius. Kalėjimų infrastruktūra – vienas jų. Tiek uždaro, tiek pusiau atviro tipo laisvės atėmimo vietose trūksta kamerinio tipo patalpų, kur nuteistieji atliktų bausmes po vieną ar du. Dabar, kai kartu sėdi dešimt, penkiolika, 20 ar daugiau, resocializacija, jų elgesio keitimas yra sunkiai įmanomas“, – pastebėjo LKT direktorius.
Jis akcentavo, kad šiuo metu Lietuvoje didelis indėlis dedamas į dinaminį apsaugos modelį, kuriuo vadovaujamasi ir Norvegijos bausmių vykdymo sistemoje.
„Toks modelis nukreiptas į kasdienį bendravimą su nuteistuoju, jo asmeninių, socialinių problemų pastebėjimą, gilinimąsi į jas ir sprendimą. Turime aprašą, kuriame iškeltas tikslas, kad vienas resocializacijos specialistas, kontaktinis pareigūnas dirbtų ne daugiau kaip su 20–30 nuteistųjų. Dabar kai kuriems tenka 50–60. Tokiu atveju žymiai sunkiau įsijausti į kiekvieno problemas ir jas spręsti“, – pastebėjo M. Kairys.
Resocializacijos specialistai su nuteistaisiais kalėjimuose dirba ne tik individualiai – vertėjauja, braižo projektus, veria karoliukus ar lieja žvakes, bet ir su jų grupėmis. Taip pat vykdo kalinčiųjų elgesio pataisos programas, teikia jiems psichologinę pagalbą.
Pasitelkiamos ir atkuriamojo teisingumo priemonės, kai siekiama sutaikyti nuteistąjį su nukentėjusiuoju ir atlyginti nusikalstama veika jam padarytą žalą. Tenkinami kalinių dvasiniai poreikiai – į šalies kalėjimus kviečiami kapelionai, kunigai ir kitų tikėjimų dvasininkai.
Nuteistųjų kaimynystė
Pusiaukelės namai taip pat yra vienas iš nuteistųjų resocializacijos etapų. Lietuvoje įkurti devyni pusiaukelės namų padaliniai. Tarp jų – ir nuo 2023-iųjų gruodžio veikiantis Kauno rajone, Domeikavoje. Bendruomenė tada aktyviai priešinosi šių pusiaukelės namų atsiradimui.
Išankstinę gyventojų nuostatą, pasak LKT direktoriaus, galima pateikti kaip vieną iš stigmos pavyzdžių. „Buvo sakoma, jei čia įsikurs nuteistieji, prasidės vagystės, prievartavimai, žudymai“, – prisiminė jis.
„Pusiaukelės namų modelis grįstas tuo, kad nebūtų atokioje vietovėje. Čia patenka nuteistieji iš to paties regiono, kuriame gyveno. Visa tai tam, kad namai, artimieji ir darbo vieta būtų jų artimoje aplinkoje. Tokių sąlygų sudarymas yra vienas iš motyvų, kad atlikdami bausmę kalėjimuose jie stengtųsi pasikeisti, kad baigiantis nuosprendyje numatytam įkalinimo terminui, galėtų patekti į pusiaukelės namus“, – akcentavo LKT vadovas.
Tendencija rodo, kad tik 8 proc. nuteistųjų, atlikusių bausmes pagal pusiaukelės namų modelį, grįžta į kalėjimus.
Pretenduoti į pusiaukelės namus gali tik 3–4 proc. griežtus kriterijus atitinkančių nuteistųjų, kuriems iki lygtinio paleidimo arba laisvės atėmimo bausmės pabaigos liko dveji metai. „Tendencija rodo, kad tik 8 proc. nuteistųjų, atlikusių bausmes pagal pusiaukelės namų modelį, grįžta į kalėjimus“, – pabrėžė pašnekovas.
Paklaustas, kaip sekasi jau veikiantiems pusiaukelės namams Domeikavoje, jis tvirtino, kad kriminogeninė situacija nepablogėjo: „Bendruomenė tik išlošė – savivalda įsipareigojo įrengti vaizdo stebėjimo kameras, gatvių apšvietimą. LKT užtikrino, kad pusiaukelės namų pastatas bus apšviestas ir stebimas. Visi į Domeikavą atvykę nuteistieji pusę metų dėvi apykojes. Jų priežiūra ir saugumas su pareigūnų pagalba užtikrinamas 24/7. Jei nuteistasis padaro pažeidimą, jis grįžta į pusiau atvirą režimą ir metus negali pretenduoti į pusiaukelės namus.“
„Nuteistuosius taip pat instruktavome, kad turime aiškius įsipareigojimus bendruomenei ir visi esame atsakingi, kad pusiaukelės namų modelis veiktų sėkmingai – negalime nieko nuvilti“, – pridūrė M. Kairys.
Susitarė su bendruomene
Jo teigimu, Kumpių–Šakių kaimų, esančių tarp Domeikavos ir Sargėnų, seniūnaitei LKT teikia informaciją, kiek nuteistųjų yra šiuose pusiaukelės namuose, kiek iš jų dėvi apykojes, dirba ar mokosi.
„Su bendruomene sutarėme, kad į pusiaukelės namus Domeikavoje nepateks nuteistieji už smurtinius, seksualinius nusikaltimus. Čia laisvės atėmimo bausmę atlieka žmonės, nuteisti už sukčiavimus, vagystes, narkotines medžiagas, netyčines veikas ar eismo įvykius“, – vardijo LKT direktorius.
Nuteistieji, esantys pusiaukelės namuose, gali išeiti į gydymo įstaigą, paštą, banką, darbą ar mokyklą. Jiems sudaroma dienotvarkė, kurioje įrašoma, pavyzdžiui, kur jie dirba, kokia transporto priemone ir maršrutu išvyksta, kada atvyksta į darbo vietą, kiek valandų užtruks ir kada privalo sugrįžti.
„Jeigu nuteistasis dėvi apykoję, jo maršrutą kontroliuojame. Jei apykojės jis nedėvi, atliekame netikėtus patikrinimus. Tarkime, nuvykstame į darbo vietą neįspėję nei darbdavio, nei jo. Per patikrinimus nustatėme daug pažeidimų ir įmonių, kurios nuteistuosius buvo įdarbinusios fiktyviai. Nutraukėme su jomis sutartis, kad veikla nebūtų imituojama“, – neslėpė LKT vadovas.
Dirba ir kalėjime
„Jei nuteistasis patenka į atvirą režimą – kalėjimų prieigose arba pusiaukelės namuose, jis turi dirbti arba mokytis. Nuteistieji dirba įmonėse, su kuriomis esame sudarę sutartis, arba susiranda darbą patys. Tais atvejais, kai jie yra uždaro ar pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietose ir negali išeiti už įkalinimo įstaigų ribų, įdarbiname juos kalėjimų viduje, taip pat sudarydami sutartis su įmonėmis“, – detalizavo M. Kairys.
Pavyzdžiui, Alytaus kalėjime nuteistieji gamina baldus. Kalėjime yra įranga, o medžiagas pristato tiekėjai. Kiti pina krepšius iš vytelių, lanksto dėžutes, sveria, pakuoja varžtus, atlieka metalo suvirinimo ar kitokius darbus. Už tai jiems mokama pagal Vyriausybės nustatytą valandinį įkainį.
„Nuteistieji taip uždirba pakankamai pinigų, kad galėtų tenkinti asmenines reikmes, sumokėti baudas, skolas antstoliams, atlyginti ieškinius“, – teigė LKT direktorius.
Išsaugoti įgūdžius
Didelis dėmesys, pasak pašnekovo, skiriamas ir tam, kad kalėjimuose nuteistieji prarastų kuo mažiau socialinių įgūdžių. Todėl laisvės atėmimo vietose Lietuvoje įgyvendinamos pozityvaus užimtumo programos, kurioms organizuoti LKT pasitelkia ir nevyriausybines organizacijas (NVO), tarp jų – „Caritą“, Raudonąjį Kryžių, „Prirašytas rankas“.
Į programas įsitraukia tik tie kaliniai, kurie to nori. „Prievartos nėra. Į tai atsižvelgiama tik vėliau, kai atliekamas nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos mažėjimo vertinimas. Todėl kai kurie stengiasi dalyvauti programose, nes jei laisvės atėmimo vietoje esantis žmogus nevykdo jokių plane numatytų priemonių, nedaro pažangos, jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika nemažėja“, – paaiškino M. Kairys.
Paklaustas, ar tarp nuteistųjų, galinčių dalyvauti užimtumo veiklose, yra išimčių, LKT direktorius teigė, kad pavojų keliantys ar linkę užpulti užimtumo veiklų turi mažiau. Pasitaiko ir tokių, kurie šių programų atsisako. Dažniausiai tai – vyresnieji, kurių atmintyje dar gajos kalėjimų subkultūros tradicijos.
Tačiau pašnekovas pastebėjo pokytį: anksčiau kai kurie subkultūros besilaikantys nuteistieji nenorėdavo būti vienoje patalpoje su priklausančiais kitai kastai, o dabar būna, kad jie sėdi viename suole. „Matydami, kad dirbtinai negalės pasiekti tų priemonių, kurios lengvintų įkalinimo sąlygas ar atvertų galimybes išeiti į pasimatymus su artimaisiais, patekti į pusiau atvirą ar atvirą režimą, jie įsitraukia į užimtumus ar kitas programas, nors po truputį“, – aiškino LKT vadovas.
Mažins stigmą
„Etiketė „kalinys“ nuteistajam nėra tik laikinas reiškinys, nes požiūris į jį mūsų visuomenėje dar yra toks, kad stigma turbūt lydės tol, kol žmonės atsimins jo nusikaltimus. Iš aplinkos, į kurią jie grįžta, pastebime, kad kai žmonės pamato įrašą apie teistumą arba išgirsta žodį „kalėjimas“, kartais tai būna vienas iš motyvų neįdarbinti, nepalaikyti“, – pabrėžė pašnekovas.
Praėjusiais metais LKT ir ne vienus metus šalies kalėjimuose savanoriaujančios VšĮ „Prirašytos rankos“ įkūrėja Ieva Mackutė pasirašė bendradarbiavimo sutartis. Jose – ne tik resocializacija, bet ir stigmos nuteistųjų atžvilgiu mažinimas visuomenėje.
Pasak LKT direktoriaus, numatyta, kad „Prirašytų rankų“ savanoriai, bendraudami su kalinčiaisiais, sukurs tinklalaidę, kurioje aptars resocializacijos, pasiruošimo laisvei, dvasingumo, maisto gamybos ir kasdienio gyvenimo kalėjime temas, surengs garso istorijų parodą. Ji „Lukiškių kalėjime 2.0“ bus eksponuojama nuo balandžio 30 d. iki birželio 30 d.
Idėja – iš JAV
I. Mackutė „Kauno dienai“ pasakojo, kad savanorystės kalėjimuose idėją atsivežė iš JAV, kur baigė vienuoliktą ir dvyliktą klases.
„Man tai buvo pirmoji savanorystė, kai pajutau prasmę ir tai, kad toje vietoje esu reikalinga. Supratau, kad žmogus, išgyvenęs patyčias, galbūt ir smurtą šeimoje arba tai matęs, o dabar esantis kalėjime, ir aš, visą gyvenimą jautusi palaikymą, keliame tuos pačius egzistencinius klausimus“, – mintimis į praeitį grįžo ji.
Moteris sakė nuo tada pradėjusi domėtis ir įkalinimo įstaigomis Lietuvoje, o netrukus susisiekė su tuomečiu Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriumi ir pasiūlė suorganizuoti nuteistiesiems užimtumo veiklų.
„Nepilnamečiams taikėme neformalaus ugdymo metodus – diskutuodami, žaisdami, užsiimdami kitomis kūrybinėmis veiklomis paliesdavome prasmingas temas. Laisvės atėmimo bausmes atliekantiems suaugusiesiems „Prirašytų rankų“ savanoriai veda jogos ir kvėpavimo pratimų užsiėmimus, paskaitas apie laimę, anglų kalbos, dainavimo pamokas, koučingo sesijas, pasineria į emocinį raštingumą ar organizuoja knygų klubus“, – vardijo pašnekovė.
Ne dėl egzotikos
„Prirašytų rankų“ komandą I. Mackutė pradėjo burti 2019-aisiais. Dabar jau yra 70 savanorių. Užimtumo veiklas nuteistiesiems jie neatlygintinai veda kalėjimuose Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir kituose miestuose darbo dienomis arba savaitgaliais. Taip pat į kalėjimus atvyksta kviestinių svečių, jie organizuoja vienkartines veiklas ar trumpus veiklų ciklus.
„Savanoriu tapti norintis žmogus turi užpildyti anketą, atvykti į pokalbį ir mokymus. Jei pajuntame, kad jo motyvas yra vien noras įeiti į kalėjimą dėl egzotikos, tokio žmogaus nepriimame. Tačiau dažniausiai ateina žmonės, ypač atviri gyvenimui ir naujoms patirtims“, – akcentavo moteris.
Pašnekovės teigimu, per užimtumo veiklas savanoriai kuria lygiavertį santykį su nuteistaisiais.
Brėžia ribas
„Ar buvo atvejų, kad nuteistasis manipuliuotų savanorių pagalba?“ – pasiteiravome.
„Žmonės, su kuriais susitinkame, dažnai linki gero ir nenori sukelti keblumų. Buvo situacija, kai po reguliariai vykusių užimtumo veiklų su nuteistuoju sulaukiau klausimo, gal norėčiau aplankyti jį kalėjime ne kaip savanorė, o kaip draugė. Nubrėžiau ribą – galiu ateiti tik kaip savanorė ir ribos neperžengsiu, nes daugiau niekada negalėčiau įeiti į jokį kalėjimą – iš manęs atimtų leidimą“, – pabrėžė pašnekovė.
Nubrėžti ribas bendraujant su nuteistaisiais mokomi visi „Prirašytų rankų“ savanoriai. Pavyzdžiui, jei kaliniai bando flirtuoti. „Pastebėjus reikia įgarsinti, tarkime, išgirstą juokelį ir leisti nuteistajam suprasti, kad: „Matau, ką tu darai, ir į šiuos žaidimus nesileisiu.“ Kartą aiškiai pasakiau – savanorio ir nuteistojo santykis yra panašus į brolio ir sesers – ryšys gali būti gilus, bet jame nėra jokios romantikos“, – akcentavo I. Mackutė.
„Per dvi užimtumo valandas puoselėjame nuoširdų ryšį, bet jį kuriame tik naudodami korteles, atlikdami refleksines užduotis, skaitydami ir analizuodami knygas, užsiimdami kūrybiniu rašymu“, – tęsė moteris.
Paklausta, ar jos įkurta NVO padeda nuteistiesiems ir tada, kai jie išeina iš šalies kalėjimų, ji teigė norinti, kad taip būtų, tačiau sisteminiam darbui dar nėra resursų. Todėl kol kas tai tėra pavieniai atvejai.
Ne vieni
„Darbingo amžiaus nuteistasis išeina iš kalėjimo po dešimt metų. Turi maišelį su daiktais, šiek tiek pinigų, artimųjų nėra arba jie nusigręžę, gyvenamosios vietos jis irgi neturi. Ką daryti išėjus už kalėjimo vartų?“ – paklausėme LKT vadovo.
„Plėtojame vadinamąjį palydėjimo modelį. Prie to, kad iš kalėjimo išėjęs žmogus galėtų kabintis į gyvenimą, prisideda ir NVO. Vilniuje yra įsikūręs „Carito“ biuras, kuriame buvusiems nuteistiesiems organizuojamas maitinimas. Čia susirinkę jie gali išsakyti savo problemas, dalyvauti diskusijose, kad vėl nenueitų tais keliais, dėl kurių pateko į kalėjimus“, – detalizavo M. Kairys.
Pastangų, pasak LKT direktoriaus, deda ir savivaldybės. Kartais bausmę atlikusį nuteistąjį iš laisvės atėmimo vietos atvažiuoja pasiimti regiono, į kurį jis grįžta, socialinis darbuotojas. Laisvės atėmimo bausmę atlikęs žmogus, neturintis pastogės, gali prisiglausti nakvynės namuose arba pretenduoti gauti socialinį būstą.
Etiketė visuomenėje
– Kodėl visuomenė turėtų mažinti su nuteistaisiais susijusią stigmą ir kas gali įvykti, jei problema nebus sprendžiama?
M. Kairys (M. K.): Jei nuteistasis jaučia palaikymą, kurį užsitarnavo savo elgesiu, jis turi motyvacijos pasikeisti. Jei visuomenė nuteistąjį atribos ir smerks toliau, nepriklausomai nuo jo įvykdyto nusikaltimo, jo pyktis tik didės ir kils rizika vėl sugrįžti į nusikaltimais grįstą kelią.
I. Mackutė (I. M.): Svarbu pamatyti gražiąsias žmogaus puses ir puoselėti jas, nes tada atsiranda šansas, kad žmogus ir savyje pamatys šviesą. Neretai pamirštame, kad kalintys žmonės turi artimųjų. Stigma dažnai paliečia ir jų aplinką, kuri turi gyventi jausdama gėdą. To būti neturėtų, juk klystame visi.
– Žiniasklaidoje anksčiau pasirodė informacija, kad bendraklasę 2011-aisiais nužudžiusios ir nuteistos vadinamosios Šiaulių kanibalės dirbo vienos bendrovės logistikos sandėliuose. Vieną jų pastebėjo aptarnaujančią klientus prekybos centro kasoje. Ją atpažinę piktinosi, kodėl niekas negalvoja, kaip jausis aukos artimieji, vėl pamatę žudikę. Kaip mažinant stigmą išlaikyti pagarbą nusikaltimų aukoms?
M. K.: Kol bus gyvas, neatleis nė vienas tėvas, nė viena mama. Gal vienas kitas priims atsiprašymą, bet ar atleis? Manau, ne. Tuo metu abi Šiaulių „kanibalės“ atliko laisvės atėmimo bausmes pusiaukelės namuose ir buvo įdarbintos laisvėje. Kai vieną jų atpažino, kilo skandalas. Pateikėme informaciją, kad viskas yra pagal teisės aktus. Jai buvo sudaryta dienotvarkė, po darbo ji grįždavo į pusiaukelės namus pernakvoti, o savaitgaliais galėdavo išvykti į namus. Tikrinome jos gyvenamąją vietą, dėmesį jai skyrėme ir dėl galimo apsvaigimo, alkoholio vartojimo. Šiaulių „kanibalės“ – pagrindinės vykdytojos – istorija žiauri: ji nusižudė.
– Ar žinote pavyzdžių, kai požiūris į nuteistąjį pasikeitė?
M. K.: Turiu puikių pavyzdžių, kai nuteistieji, bausmės pabaigoje buvę pusiaukelės namuose, rašė ir dėkojo už suteiktą šansą, nes dabar jiems viskas pavykę – grįžo į šeimas, turi darbus, gauna pajamas ir apie grįžimą į kalėjimą nė negalvoja.
I. M.: Girdėjau istorijų iš kalinčių ir jau bausmes atlikusių žmonių, kad kai atėjęs socialinis darbuotojas, savanoriai ar žmonių bendruomenė juos išgirdo, pamatė stipriąsias puses ir suteikė vilties, atsirado noras keistis.
– Ką pasakytumėte bijančiam įdarbinti žmogų, turintį teistumą? Kurį rinktumėtės jūs, pavyzdžiui, savo versle – pateikusį nepriekaištingą CV ar teistą, bet motyvuotą?
M. K.: Dažniausiai darbdaviai bijo ne asmeninės rizikos, o rizikos dėl reputacijos: kas bus, jei apie teistą asmenį sužinos užsakovai, klientai. Pažinęs nuteistuosius ir žinodamas jų įdėtus indėlius į pokytį bausmių atlikimo metu, už kai kuriuos galėčiau garantuoti, bet ne už visus. Žvelgiant hipotetiškai, jei turėčiau verslą, kur pasaulinės organizacijos pirktų mano produkciją ar paslaugas, aišku, kad toks šešėlis keltų riziką. Tačiau jeigu mano įmonės veikla būtų susijusi su malkų skaldymu, jų rūšiavimu ir pakavimu, teistas žmogus ar ne, nieko nelemtų.
I. M.: Reikia vertinti žmogaus charakterį, stiprybes ir įgūdžius, o ne etiketę. Stigmos problema ta, kad matome žmogų ne kaip individą, bet grupę stereotipų. Bausmę atlikę žmonės turi skirtingus išsilavinimus, darbo patirtis, ateina iš skirtingų aplinkų. Žvilgantis CV nebūtinai pasako tiesą, kaip ir etiketė „nuteistasis“ dažnai nieko nereiškia, nes tik dirbant galima pamatyti žmogaus įgūdžius ir žinias. Jei rinkčiausi, kad žmogus dirbtų mano versle, norėčiau jį pažinti. O kurį pasirinkčiau, priklausytų nuo konteksto ir to, ko ieškau.
– Ką pasakytumėte nuteistajam, išeinančiam į laisvę, bet bijančiam pasmerkimo?
M. K.: Jeigu matome nuteistojo potencialą ir norą kabintis į gyvenimą, išnaudojame visus savo ryšius, kad jis gautų bent laikiną palaikymą. „Caritas“ ir Raudonasis Kryžius taip pat į tai orientuoja didelę dalį savo veiklos – domisi, kur nuteistasis, išėjęs į laisvę, apsigyveno, remia maistu, ieško įdarbinimo galimybių.
I. M.: Pasiūlyčiau apsilankyti „Carite“ arba pas „Prirašytų rankų“ savanorius, t. y. žmonių bendruomenėse, kurios priima, kad net susidūrus su atstūmimu būtų kur atsigręžti.
– Ar žiniasklaida daro pakankamai, kad su nuteistaisiais susijusi stigma mažėtų? Kur reikėtų pasistengti?
M. K.: Įkvepiančios istorijos apie nuteistojo pokytį, kitus pozityvius dalykus neturėtų gulėti stalčiuose. Jos turėtų atsidurti rubrikose, kad visuomenė pamatytų, jog yra ir tokių žmonių dalis. Visuomenė augs tada, kai turės įvairiapusę informaciją.
Įkvepiančios istorijos apie nuteistojo pokytį, kitus pozityvius dalykus neturėtų gulėti stalčiuose. Jos turėtų atsidurti rubrikose, kad visuomenė pamatytų, jog yra ir tokių žmonių dalis.
I. M.: Buvo atvejų, kai man nuėjus į kalėjimą, nuteistieji galvojo, kad žinau, ką jie padarė, nes mačiau juos per televiziją. Tie žmonės, apie kuriuos buvo parašyta publikacijų, gyvena tuo, nes žino, kad suvedus jų vardą ir pavardę internete, galima rasti, kokius nusikaltimus jie įvykdė. Dalijimasis jų sėkmės istorijomis leistų pamatyti ne tik nusikaltimus, bet ir pokytį.
Naujausi komentarai