– Ties Kaunu jau sutvarkyta „Via Baltica“, dabar tvarkoma arčiau Lenkijos esanti atkarpa, statomas Kauno pietrytinis aplinkkelis, A1 kelyje – tiltas per Nerį. Jūsų nuomone, kiek tokie objektai svarbūs Kaunui ir Lietuvai? Kaip tai prisidės prie karinio mobilumo?

– „Via Baltica“ traktuočiau gerokai plačiau. Niekas neginčija – Kaunas tampa labai svarbiu mazgu. Pirmiausia dėl puikios geografinės padėties. „Via Baltica“ darbai, kurie įsibėgėjo kaip reikiant, pirmiausia skirti mūsų ekonomikos gyvybingumui. Juo eis logistikos srovės ir prekių srautai. Tie keliai padės sumažinti avarijų skaičių, sumažins transporto srautą senamiestyje ir visame mieste. Didžiagabaritė sunkiasvorė karinė technika nepaliaujamu srautu važiuos tuo metu, kai dislokuosime papildomą karinę įrangą, rengdamiesi priimti Vokietijos brigadą. Visa tai tikrai turės reikšmingos įtakos tam, kad būtų kuo mažiau trukdoma žmonėms. Labai tikiuosi, kad darbai, kurie yra numatyti, judės pagal planą ir „Via Baltica“ taps labai reikšmingu mūsų projektu.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Kaunas taps „Rail Baltica“ centru ir pagrindiniu europinės vėžės mazgu. Kuo svarbu šis objektas? Ar jis galės prisidėti pritraukiant į Lietuvą daugiau turistų, investicijų?

– Tai viskas kompleksas. „Rail Baltica“ ir „Via Baltica“ papildys vienas kitą. „Rail Baltica“ bus galima gabenti dalį jau minėtos karinės technikos, kad nebūtų apkrauti mūsų keliai. „Rail Baltica“ padidins mūsų šalies patrauklumą turistams. Geras susisiekimas bus ne tik su kaimyninių valstybių sostinėmis Varšuva, Ryga, Talinu, bet ir su mūsų pačių miestais, pavyzdžiui, Panevėžiu. Geležinkeliai svarbūs ir tuo, kad skatina atitinkamas investicijas į šalia esančius logistikos centrus, į regionus. Kaunui „Rail Baltica“ atveria dar daugiau galimybių. Politinė valia įgyvendinti šį projektą yra, ES finansai tam irgi yra. Viskas – mūsų rankose.

Tikriausiai Vyriausybė yra labai geros nuomonės apie Kauno gebėjimus pačiam įgyvendinti šiuos projektus.

– Kitas kelias, kuriuo galima pasiekti Kauną – Nemunas. Jau sutvarkytas Nemuno žemupio kelias, tvarkomas aukštupys, tačiau tebėra rimta kliūtis – Kauno hidroelektrinė. Jūsų nuomone, ar turėtų būti įrengtas šliuzas?

– Pirmiausia pakalbėkime apie patį Nemuną. Anksčiau nebuvo labai realistiška kalbėti apie laivybą visoje Nemuno upėje. Šiandien atrodo jau kitaip. Matome, kad esame pajėgūs užtikrinti laivybą žemupyje. Pats tai išbandžiau plaukdamas kateriu į Nidą. Ir aukštupyje vyksta darbai. Kai kurie ruožai ir ten atveriami laivybai, bet kai kur gylis dar nepakankamas, kad būtų galima organizuoti laivybą platesniu mastu. Reikia sujungti valstybės ir savivaldybių išteklius. Kartą atlikus gilinimo darbus, negalima ramiai miegoti, būtina nuolatinė priežiūra.

Apie šliuzus kalbėti reikėtų atskirai. Šliuzų projektas yra įdomus, bet jis įgyvendinamas Kauno HES’e, kuris savaime kaip energetinis projektas yra strateginis. Be to, per jį eis ir „Rail Baltica“ linija. Šioje vietoje geriausia taikyti naudos ir kaštų analizę. Laivybos požiūriu tai būtų įdomu, patrauklu, bet turime išanalizuoti, koks būtų šio projekto atsiperkamumas.

Pozicija: G. Nausėda mano, kad nauji mokesčiai turi būti paskutinis pasirinkimas, išnaudojus visas kitas galimybes. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Kaunas pradėjo visai Lietuvai strateginę reikšmę turinčio vadinamojo Kėdainių tilto statybą, ruošiasi startuoti su M. K. Čiurlionio koncertų centro statybomis, mieste kyla nauji baseinai, Lengvosios atletikos maniežas, įsibėgėja ir minėtos šliuzo per Kauno hidroelektrinę idėjos pirminis įgyvendinimo etapas. Prezidente, kaip vertinate, kad tokio masto ir svarbos objektai nesulaukia Vyriausybės susidomėjimo ir bent kiek apčiuopiamesnio prisidėjimo?

– Tikriausiai Vyriausybė yra labai geros nuomonės apie Kauno gebėjimus pačiam įgyvendinti šiuos projektus (juokiasi). Jeigu apie tai, ką Kaunas nuveikė pastaruoju metu, kiek įvairių dalykų įgyvendino, kalbėtume rimtai, – net galva šiek tiek svaigsta. Kaunui ypač svarbūs yra kultūriniai objektai, galintys paversti jį savotišku kultūrinio turizmo miestu. Pavyzdžiui, Kauno tarpukario modernizmo įtraukimas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą atveria miestui labai plačius horizontus. Ir visus kitus dalykus tikslinga daryti, jeigu tai didina Kauno kaip ekonomikos ir kultūrinio centro patrauklumą. Jeigu norime sulaikyti užsienio turistą valstybėje, nepakanka parodyti tik sostinę arba tik vieną kitą miestą. Tai pasakytina ir apie valstybių vadovus – štai netrukus Lietuvoje lankysis Maltos prezidentas. Žinau, kad jis yra numatęs vizitą ne tik Vilniuje, bet atvyks ir į Kauną. Karališkosios Belgijos poros vizito antroji diena taip pat buvo skirta Kaunui. Turime daug galimybių parodyti šalies grožį.

Matydamas, kaip sėkmingai Kaunas įgyvendino ankstesnius savo projektus, kaip sėkmingai vystosi Kauno laisvoji ekonominė zona, tikiu, kad visi projektai bus baigti per šios ar kitos Vyriausybės kadenciją. Tikiuosi sklandaus bendradarbiavimo. Beje, M. K. Čiurlionio koncertų centro atidarymas būtų puiki dovana kompozitoriui jo jubiliejaus proga. Visi laukiame 2025-ųjų, kai švęsime 150-ąsias šio genijaus gimimo metines.

– Viena šiandienos aktualijų – Vilniaus stadiono statybos. Kauno jau pastatytas. Gal teko lankytis Dariaus ir Girėno stadione? Kokie įspūdžiai?

– Lankiausi ir prisimenu, kokia proga. Mūsų futbolo rinktinė tąkart pralaimėjo Serbijai 1:3, bet įmušė labai gražų įvartį. Stadionas paliko gerą įspūdį. Vilniui tikrai reikėtų susiimti, nes šis klausimas jau tampa šiek tiek desperatiškas ir savotiška gėda. Matau pavojų, kad iš didelio noro gali būti padaryta didelių klaidų. Pastangos „baikime kiek galima greičiau“ gali virsti nauju pinigų švaistymu. To turime išvengti. Jau kalbėjau ir dar kalbėsiu su Viešųjų pirkimų tarnyba, finansinio saugumo tarnybomis. Nereikia auksinio stadiono. Tikiu, kad Vilnius pastatys savo stadioną, bet ne bet kokia kaina.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Gal laikas Kauno stadionui suteikti nacionalinio statusą?

– Svarbiausia, ne kaip pavadinsime, o koks stadionas bus de facto. Šiuo metu Kauno stadionas de facto yra nacionalinis.

– Kaune praūžė Europos dailiojo čiuožimo čempionatas, kuriame Allison Reed ir Saulius Ambrulevičius iškovojo bronzos medalius. Kaip manote, ar yra galimybė suteikti A. Reed Lietuvos pilietybę?

– Situacija iš esmės pasikeitė. Ilgą laiką laukėme patvirtinimo apie A. Reed nuopelnus Lietuvai. Šiuos patvirtinimus gavome. Čempionatą žiūrėjau ne arenoje – per televizorių. Mačiau ir mūsų poros nuostabų pasirodymą. Padarė labai malonų įspūdį. Manau, kad netrukus turėsime galimybę priimti sprendimą šiuo klausimu.

– Ką apskritai manote apie pilietybės dalybas?

– Kalbant apie pilietybės dalybas – nepatinka šis žodis, geriau pilietybės suteikimą, – tikriausiai esu vienas labiausiai rezervuotų prezidentų. Išskirtinėmis progomis pilietybių esu suteikęs tik kelis kartus. Kiekvieną kartą labai nuodugniai įvertinu žmogaus nuopelnus, jo pasišventimą Lietuvai. Kaip vieną iš pavyzdžių galiu paminėti garsųjį aktorių ir režisierių Deksterį Flečerį. Kelias pilietybes man teks ir atimti. Viena jau yra atimta. Kitos atėmimas – poniai Ilzei Liepai – jau artėja prie finalo. Sprendimas, man atrodo, yra visiškai aiškus. Jeigu nuodugnus monitoringas parodys, kad yra ir daugiau žmonių, kurie nenusipelno Lietuvos pilietybės, mano ranka nesvyruos. Svarbiausia, kad pasimokytume iš praeities klaidų, kai pilietybės tarsi riestainiai buvo dalijamos į kairę ir į dešinę už kažkokius nuopelnus ne valstybei, o konkretiems asmenims.

– Šią kadenciją netrūko įtampų tarp Prezidentūros ir valdančiosios daugumos, ypač konservatorių. Šiandien (ketvirtadienį, aut. past.) ir praėjusią savaitę susitikote su užsienio reikalų ministru, konservatorių lyderiu Gabrieliu Landsbergiu. Ar tai leidžia tikėtis konstruktyvesnio bendradarbiavimo?

– Reikalai juda. Gal tik kai kam susidaro klaidingas įspūdis, kad mes nesutariame, kad turime tik vieną pavardę, kad pokalbiai vyksta tik dėl mūsų ambasadoriaus Lenkijoje. Iš tikrųjų svarstome praktiškai visą 2024-ųjų rotaciją – keliolikos žmonių sąrašą. Ne taip paprasta priimti sprendimą. Jeigu sutarsime dėl viso sąrašo, galėsime padėti tašką ir prie šio klausimo nebegrįžti iki dabartinio parlamento kadencijos pabaigos. Šiandien (ketvirtadienį, aut. past.) žengėme dar vieną žingsnį į priekį. Galbūt trečio susitikimo ir pakaks.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Jūsų ir G. Landsbergio pozicijos Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje Eitvydo Bajarūno atžvilgiu skiriasi, dėl to su G. Landsbergiu ne kartą buvote sukryžiavę žodines ietis. Kokią matote išeitį iš susidariusios situacijos?

– Tyrimas iš dalies atliktas, mūsų nuomone, ne iki galo. Tai yra rimtas kaltinimas mobingu. Išvados turi nekelti jokių abejonių. Ambasadorius E. Bajarūnas sako, kad mobingas buvo taikomas jo atžvilgiu. Nesinorėtų, kad viskas taip ir liktų, kai neaišku, kas kieno atžvilgiu vykdė mobingą. Šiuos kaltinimus priimu rimtai, tikiuosi, kad artimiausiu metu turėsime galutines išvadas.

M. K. Čiurlionio koncertų centro atidarymas būtų puiki dovana jo jubiliejaus proga.

– Prezidente, kokiomis aplinkybėmis būtų galima svarstyti bankų solidarumo mokesčio pratęsimą ir kitąmet?

– Nenorėčiau, kad iš viso konteksto išpeštume vieną ar kitą mokestį. Mūsų gynybos reikalai tikrai nusipelno nuodugnaus ir kompleksiško dėmesio. Finansavimo klausimas, žinoma, yra vienas esminių. Greta jo klausimas, ar mes prasmingai šias išlaidas naudojame. Mano priesakas yra, kad valstybės išlaidas, kurios yra milžiniškos, ypač saugumui, būtina naudoti racionaliai. Tam turi būti skiriamas maksimalus dėmesys.

– Kuri priemonių kombinacija, siekiant surinkti papildomų lėšų gynybai finansuoti, Jums, kaip ekonomistui, atrodo tinkamiausia?

– Naujiems projektams, pavyzdžiui, Vokietijos brigados dislokavimo socialinės infrastruktūros reikmėms, kariuomenės modernizavimui, reikės naudoti mišrų finansavimo metodą. Pirmiausia išnaudoti skolinimosi galimybes, kurių dar turime nemažai. Skolinimasis yra tikslingas vienkartiniams projektams, kuriems nereikia nuolat veikiančio mokesčio, reguliariai papildančio valstybės biudžetą. Nauji mokesčiai turi būti paskutinis pasirinkimas, išnaudojus visas kitas galimybes. Net ir svarstant mokesčių alternatyvą esu prieš mokesčius visiems gyventojams. Pirmiausia turėtume kalbėti apie verslo mokesčius, bet tik išnaudoję kitas galimybes.

– Visoje ES verda diskusijos dėl gynybos pramonės stiprinimo. Lietuvos verslo atstovai teigia, kad yra pajėgūs įsijungti į šį procesą, tačiau norėtų didesnio šalies kariuomenės įsitraukimo, pavyzdžiui, perkant Lietuvos gamintojų produktus bandymams, o pagal jų rezultatus vėliau būtų galima formuoti didesnius užsakymus. Ar pritartumėte tokiai vizijai? Kokiomis dar priemonėmis būtų galima stiprinti pramonės ir krašto apsaugos sinergiją?

– Pirma, esame aiškiai sutarę, kad nacionalinės gynybos pramonės stiprinimas yra prioritetas. Šioje vietoje pageidaučiau glaudesnio  gynybos pramonės, įmonių, kurie tokius produktus gali gaminti, ir kariuomenės bendradarbiavimo. Tikrai neturėtume nekreipti dėmesio į lietuviškus gaminius ir pirkti tik tai, kas importuojama. Tai neprotinga. Visų pirma dėl to, kad mūsų kūrėjai gali sukurti, o gamintojai – pagaminti tokį pat gerą ar net geresnį produktą. Antra, turėdami savo gamintojus tampame saugesni ir atsparesni, nes jeigu atsitiktų kažkas nenumatyta, viską turėtume vietoje ir netrūkinėtų tiekimo grandinės. Esame pajėgūs pasigaminti tam tikrus dalykus ir tam turėtume teikti prioritetą. Pasikalbėjus su dronų gamintojais kilo minčių, kad į šį pokalbį reikia įtraukti kariuomenės vadą ir Krašto apsaugos ministrą. Tą ketinu netrukus padaryti.

Tikiuosi, kad gynybos pramonė stos į vėžes. Kol kas nesame pajėgūs įgyvendinti net ir savo pažadų Ukrainai. Iš pradžių mestelėjome pažadą, kad suteiksime milijoną vienetų amunicijos, ir tik tada pradėjome galvoti, kaip tai padarysime. Aiškiai matome, kad nespėjame. Kol kas įgyvendinome tik nedidelę dalį to, ką žadėjome. Ką tada kalbėti apie mūsų pačių reikmes? Tuo pačiu turime rūpintis ir savo reikmėmis. Turime padaryti proveržį, nes laikas mūsų nelauks.