Chemikas Juozas Vidas Gražulevičius džiaugiasi gavęs pirmąją Kauno miesto mokslininko premiją, tačiau vienas iškiliausių ir aktyviausių šalies inžinerijos sričių mokslininkų pasakoja, kad vietos aukštojoje mokykloje jam teko gerokai palaukti.

Beje, gautą 5 tūkst. litų premiją jis greičiausiai išleis sendaikčių turguje. Tai yra viena Kauno technologijos universiteto profesoriaus aistrų.

– Ar mokslininkams sudarytos geros sąlygos dirbti Kaune? – paklausė portalas kaunodiena.lt

– Šiuo metu sąlygos mokslininkams dirbti Lietuvoje, Kaune, yra geros. O tarp 1990 ir 2000 metų buvo sunku. Tie, kurie tuo metu norėjo aktyviai dirbti, važinėjo į Vakarus. Tuomet mūsų universitetuose nebuvo nei pinigų, nei įrengimų. O dabar darbo sąlygos pas mus niekuo nesiskiria nuo Vakarų Europos universitetų, o kai kuriuose jų net prasčiau nei pas mus.

Turime ir gerą įrangą, ir priėjimas prie mokslinės literatūros geras – nupirkti leidimai naudotis reikiamomis duomenų bazėmis. Tiesa, pas mus, KTU Cheminės inžinerijos fakultete, šiuo metu trūksta laboratorinės erdvės. Bet tai išsispręs, kai bus priduotas Slėnio „Santaka" technologijų perdavimo ir verslumo ugdymo centras.

Kalbant apie Kauną Lietuvos kontekste, jis yra antras ne tik pagal dydį, bet ir pagal mokslo žmonių skaičių, jų finansavimo apimtis. Ir nuo Vilniaus jos skiriasi ne taip jau daug.

– Tad mokslininkui, norinčiam Lietuvoje patenkinti savo mokslines ambicijas, reikia tik noro?

– Ne, ne tik. Reikia ir gabių studentų. Deja, dalis gabių mokinių, baigusių vidurinę mokyklą, išvyksta studijuoti į užsienį. Bet išvyksta ne visi gabiausieji. Dėl jų vyksta gana aštri dėstytojų konkurencija. Kiekvienas stengiasi pritraukti gabius studentus į savo mokslo grupę.

– Ar daug jaunų žmonių nori siekti mokslininko karjeros?

– Norinčiųjų mokytis doktorantūroje taip pat yra pakankamai. Tačiau ir doktorantų būna visokių. Pavyzdžiui, pas mus yra vienas gabus doktorantas, kuris yra apsigimęs verslininkas. Matosi, kad jis apsigins disertaciją ir maus į verslą. Yra ir tokių, kuriems universitete labai įdomu, ir jie niekur kitur eiti nenori. Mūsų mokslo grupėje kartu su studentais, mokslo darbuotojais yra apie 30 žmonių, tarp jų ir 7 užsieniečiai, atvykę iš Ukrainos, Baltarusijos, Prancūzijos, Indijos. Kitą savaitę laukiame atvykstant studentės iš Ispanijos, kuri panoro pas mus parengti savo bakalauro darbą.

Kai yra daug gerai apmokamų darbo vietų pramonėje, jaunus žmones prisikalbinti į doktorantūrą būna kiek sunkiau. Kai darbų sumažėja, prisikalbinti būna lengviau. Viskas vyksta tokia sinusoide, ir tai būdinga daugelio šalių universitetams.

– Koks studentų vaidmuo jūsų katedros moksliniuose tyrimuose?

– Šiuo metu mūsų mokslo grupė vykdo 7 įvairaus rango mokslo projektus. Du iš jų yra finansuojami Europos Komisijos lėšomis. Vieno jų – „Organinių puslaidininkių ekselencijos centro“ vertė – siekia beveik 10 mln. litų. Dauguma projektų susiję su organine elektronika, kuri yra labai sparčiai besivystanti mokslo ir technologijų sritis. 

Mūsų mokslo grupės studentai aktyviai dalyvauja vykdant mokslo projektus. Dauguma jų vienokiu ar kitokiu būdu skatinami materialiai. Jie sintezuoja ir tyrinėja organinius puslaidininkius.

– Kaip vyksta organinių puslaidininkių sintezė?

– Kuriant naują medžiagą reikia pradėti nuo to, kokiomis savybėmis ji turėtų pasižymėti. Tuomet reikia sugalvoti galimą naują stuktūrą ir duomenų bazėje pasitikrinti, ar ji tikrai nauja, ar tokios dar niekas pasaulyje nėra susintetinęs. Turint unikalią struktūrą reikia pasukti galvą, kaip ją susintetinti. Prieš tai teorinės chemijos metodais dar pageidautina apskaičiuoti jų tam tikras charakteristikas.

Sintezę pradedame nuo palyginti mažų molekulių. Po to jas „lipdome“ į vis didesnes, kol pagaliau gaunamę norimą junginį. Paprastai sintezė apima kelias stadijas, kurių kiekviena reikalauja daug pastangų ir meistriškumo. Susintetinus norimą junginį dar reikia įrodyti, kad gavome tikrai tai ko norėjame. Po to tyrinėjame savybes. Tai atliekame dažniausiai kartu su kolegomis, atstovaujančiais gretimoms mokslo sritims, pirmiausia su fizikais bei optoelektroninių prietaisų kūrėjais iš įvairių pasaulio šalių. Galiausiai ruošiame straipsnių rankraščius ir bandome juos įsiūlyti kuo aukštesnio rango tarptautiniams mokslo žurnalams.

– Kur naudojami jūsų mokslo grupės darbai?

– Organiniai puslaidininkiai daugiausiai yra skirti organinės elektronikos bei optoelektroniniams prietaisams: šviesos diodams, organiniams saulės elementams, organiniams plonasluoksniams tranzistoriams.

Turime partnerius Vakarų Europoje, Ukrainoje, Taivane, kurie naudoja mūsų medžiagas ir tobulina šviesos diodus bei saulės elementus. Šie labai ploni, padedantys išgauti gerą vaizdo kontrastą diodai, pavyzdžiui, naudojami televizoriuose.

Kita jų pritaikymo sritis – apšvietimas. Pavyzdžiui, kuriami didelio ploto šviesos šaltiniai – šviečiantys langai, šviečiantys tapetai.

– Tiesa, kad jūsų sąskaitoje – 50 užsienio patentų?

– Kartu su prof. V. Getaučio mokslo grupe iš KTU ir partneriais iš Vilniaus universiteto (VU) turėjome kontraktą su „Samsung Elektronics“. Jų tikslas buvo kuo daugiau užpatentuoti junginių. Patentai buvo registruojami „Samsung Elektronics“ vardu, mes gaudavome nustatytą atlyginimą. Kurdavome junginius, partneriai VU tyrinėjo jų fotoelektrines savybes, tai yra, tinkamumą organinės elektronikos prietaisams. Beveik kas mėnesį JAV patentų tarnybai buvo teikiama naujo patento paraiška.

– Kodėl užsienio partneriai renkasi kauniečius?

– Aukštesnio lygio mokslas šiais laikais be tarptautinio ir tarpdisciplininio bendradarbiavimo neįsivaizduojamas. Ypač gyvenant mažesnėse šalyse. Viena mokslo grupė stipri vienoje, kita – kitoje srityje. Pavyzdžiui, teorinių tyrimų srityje mūsų partneriai yra prancūzai, latviai. Sintezę atliekame patys, o susintetinę junginius ieškome partnerių, kurie juos galėtų išbandyti plonasluoksniuose tranzistoriuose, šviesos dioduose ar saulės elementuose. Tie partneriai dažniausia gyvena ir dirba toli nuo Lietuvos, t.y. kur nors Durhame (Didžioji Britanija), Ture ar Grenoblyje (Prancūzija), Lvove (Ukraina) ar Taipėjuje (Taivanas).

Vykdant tokius projektus kai kuriems doktorantams tenka kelis mėnesius praleisti užsienyje dirbant puikiomis sąlygomis tenykštėse laboratorijose.

– Ar ten padirbėję jaunieji mokslininkai noriai grįžta?

– Jau baigia praeiti tas periodas, kai buvo norima bet kokia kaina atsidurti užsienyje. Kiek pastebiu, dabar šito jau beveik nėra, net būna atvirkščiai. Kai kurie studentai sutinka dirbti mūsų mokslo grupėje tik su sąlyga, kad nebus įtraukti į programą, pagal kurią jiems reikėtų dirbti ir ne Lietuvoje.

– Kai baigėte vidurinę mokyklą ir rinkotės studijų sritį, chemija juk nebuvo labai populiarus pasirinkimas.

– Turėjau labai gerus chemijos mokytojus. Iš pradžių Liudvinave, vėliau Babtuose. Vyresnėse klasėse važinėjau Vilniun į chemijos olimpiadas. Aišku, būdamas kaimo vaikas nieko ten nelaimėdavau, bet chemija man buvo labai įdomi, norėjau siekti mokslinės karjeros, šio to pasiekti.

Tačiau ta karjera iš karto nesusiklostė. Aspirantūroje man neatsirado vietos, teko palikti institutą ir dirbti popieriaus fabrike. Vieta atsirado po dvejų metų ir grįžau.

Cheminių, ypač polimerinių produktų reikšmė kasdieniame gyvenime vis didėja.

– Esate vienas produktyviausių mokslininkų. Ar lieka laiko kitiems širdžiai mieliems užsiėmimams?

– Dažnai grįžtu namo pavargęs ir jau nieko nebenoriu. Savaitgaliais mėgstu lankytis sendaikčių turguose. Perku ten visokį šlamštą, žmona pyksta, bet vis tiek jį tempiu namo. Dabar jau stengiuosi pirkti kuo mažiau, dažnai tik pasidairau. Viešėdamas užsienyje visuomet stengiuosi patekti į sendaikčių turgus. Ypač Kinijoje ar Vakarų Europoje. Ten jų masteliai – didžiuliai. Vasarą dar mėgstu padirbėti darže.

– Ar kasdieniame gyvenime jums padeda darbe įgyta chemiko patirtis?

– Padeda. Žmona redaguodama straipsnius turi su kuo pasikonsultuoti.