Taikiajam tarpininkavimui perduodama vis daugiau bylų, tačiau mediacija skamba vis dar miglotai. Tokia galimybė Lietuvoje egzistuoja jau nuo 2005 m., tačiau realiai šis ginčų sprendimo kelias įsisiūbuoti ėmė prieš šešerius metus.

Teisminė mediacija – tai visuose bendrosios kompetencijos teismuose taikoma ginčų sprendimo procedūra, kurios paskirtis – padėti šalims civilinėse bylose išspręsti ginčą taikiai tarpininkaujant vienam ar keliems mediatoriams.

Kodėl žmonės taikos ieško tokiu būdu, pokalbis su teisėja-mediatore G.Jakštiene.

– Kaip paprastais žodžiais pasakyti – kas gi ta mediacija?

– Kartais žmogui reikia nuoširdžiai išsikalbėti, kad jis suprastų, kur yra ginčo esmė, o to jis negali padaryti teisminiame procese. Mediacijos procesas leidžia laisvą, atvirą ir nuoširdžią bendravimo formą, kurios tikslas – taikus susitarimas.

– Ar mediatoriumi gali būti tik teisėjas?

– Nebūtinai. Yra reikalavimai – turėti aukštąjį išsilavinimą, būti nepriekaištingos reputacijos, išklausyti 36 valandų kursą. Tarkime, jei ginčas yra statybų srityje, tai inžinierius, statybininkas gali labai gerai išspręsti ginčą. Susiginčiję asmenys paprastai turi advokatus. Jie padeda teisiškai surašyti taikiai pasiektą susitarimą. Vis daugiau advokatų, vaiko teisių tarnybos darbuotojų siekia būti mediatoriais.

– Kokie yra mediacijos pranašumai prieš teismo procesą?

– Kiekviena ginčo pusė į teismą ar pas mediatorių ateina įsitikinusi savo tiesa. Kai ginčas pasiekia teismą, jis būna jau galutinis, ginčo pradžia būna gerokai anksčiau. Sprendžiame daugybę šeimos, paveldėjimo ginčų tarp brolių ir seserų. Sprendimą mediacijoje pasiekia patys žmonės, o ne teismo nutartis įpareigoja, kad šeštadienį 11 val. vaikas su maišiuku stovėtų prie durų ir drebėdamas lauktų tėčio ar mamos.

Mediacija neprasideda kaip teismo posėdis. Vienas teisėjas sakė, kad atėjęs į mediacijos patalpą nusimeta mantiją, nusijuosia kaklaryšį, atsiraito marškinių rankoves ir tik tada imasi mediacijos.

Labai svarbi neutrali aplinka, kad atėjęs žmogus pasijustų saugiai, kitaip jis negalės būti atviras. Aš sakau, kad mediacijoje nėra ieškovo ir atsakovo, yra Petras ir Jonas. Mes sprendžiame juos užgriuvusią bėdą. Mano pareiga sukurti atmosferą, kad žmonės pasijustų laisvai, tačiau kartu ir atsakingai – vis dėlto mes sprendžiame ginčą.

– Papasakokite, koks kelias iki mediacijos.

– Pradžia įprasta: žmonės teismui pateikia savo civilinį ieškinį. Paskiriamas teisėjas. Kviečiamas posėdis. Teisėjas peržiūri bylą ir jei mato, kad galima, siūlo mediaciją. Tai teisėjas gali padaryti ir iki pradėdamas nagrinėti bylą.

Žmonės ir patys gali paprašyti jų civilinę bylą nagrinėjančio teisėjo. Patys pasirenka mediatorių. Teismų administravimo puslapyje yra visi teisėjai-mediatoriai. Aprašyta, kokios srities jie profesionalai. Mediaciją galima pradėti esant bet kuriai bylos nagrinėjimo stadijai. Būna, kad mediacijos paprašo prieš pat baigiamąsias kalbas.

– Kokia prasmė šitiek nuėjus prašyti mediacijos?

– Yra prasmė, juk dar neaišku, kokį sprendimą priims teismas, ar po jo nereikės skųsti aukštesnės instancijos teismui. Tačiau svarbiausia mediacijoje – to turi norėti abi šalys. Tada sutaupo ir laiko, ir pinigų.

– Mediacija vyksta teismo salėje ar teisėjo kabinete?

– Nei ten, nei ten. Mediacija suteikia galimybę elgtis laisvai. Nebūtinai taikus ginčo sprendimas turi vykti teismo skirtoje patalpoje, galima kur tik nori – bažnyčioje, savivaldybėje, nėra jokių apribojimų. Tačiau tik ne įprastoje teismo salėje. Žmonės irgi gali elgtis taip, kaip jiems norisi, – būti su advokatais arba be jų. Kai matau, kad procesas baigsis taikiai, patariu atsivesti atstovus taikos susitarimui parašyti, jei ne – padedu, o teisėjas tvirtina.

– Nebūna ir paliepimo: "Visiems atsistoti, teismas eina"?

– Ne. Net ir apie reikalą nepuolu kalbėti. Žmogiška, paprasta įžanga, apie nuotaikas, pasidomiu, ar turėjo kur pasistatyti automobilį, jei poros skyrybos, tai klausiu, kaip vaikučiai, ar sveiki.

– Ar atėję žmonės žino, kas yra mediacija, kaip elgtis?

– Dažnu atveju ne. Daugelis ateina nieko nežinodami, įsivaizduoja, kad susirinksime ir aš pasakysiu, kaip daryti. Jei patiks, bus taika, o jei ne – nebus. Nieko panašaus. Mediacija yra skirta žmonėms, kurie turi problemą ir nori ją išspręsti taikiai padedami tarpininko. Mediacija yra žingsnis į priekį. Nepaisant, sėkmingai ar ne baigiasi mediacija, ji yra tam, kad žmonės ateityje galėtų bendrauti.

– Visi staiga tampa nuoširdūs ir atviri, nors visai neseniai teismui pateikė vienas kitą juodinančius ieškinius?

– Būna, kad žmonės pasitraukia nenorėdami patys spręsti savo problemų. Kiti negrįžta į teismą. Jie supranta, kad yra visos sąlygos spręsti problemas patiems. Mediacijos principas – atvirumas, nuoširdumas ir geranoriškumas. Jei žmogus pasieks šitą lygį – jam nereikės jokių teismų nutarčių.

– Ar nebūna žmonėms baugu, kad atvirumas ir nuoširdumas atsisuks prieš juos?

– Visa informacija, gauta per mediaciją, yra konfidenciali. Jei nepavyksta susitarti, nuėję į teismo posėdį žmonės negali naudotis mediacijos metu išgirsta informacija. Siekdami, kad žmonės įsisąmonintų mediacijos gerumą, neduodame pasirašyti konfidencialumo sutarties, tačiau taisyklėse numatyta, kad mediatorius gali pats nuspręsti, kaip jam elgtis.

Tiesa, buvo atvejis, kai po mediacijos moteris kreipėsi į policiją ir parašė pareiškimą, kad vyras mediacijos metu jai grasino. Tyrėjai turėtų žinoti, kad dėl mediacijos metu įvykusių dalykų jie negali pradėti ikiteisminio tyrimo. Nereikėtų pamiršti, kad sprendžiamas ginčas. Siekiant laisvesnės atmosferos leidžiama žmonėms kažkiek atsipalaiduoti ir tikrai būna, kad emocijos pakyla. Kai imama kalbėti šiurkščiau, imi gesinti.

– Tai mediacija iš esmės lyg pokalbis?

– Mediacijoje nėra dokumentų. Kai žmonės ima sakyti, kad viskas surašyta ieškinyje, vėl aiškinu iš naujo – yra tuščias popieriaus lapas ir ginčas dėl to, kad jūs nenorite kartu gyventi. Daugiausia medijuojamos šeimos bylos. Pas mus svarbiausia yra turtas, o ne vaikai. Per mediaciją kalbame, kad iš tikrųjų didžiausias turtas yra vaikai, o ne turtai. Po mediacijos pasiekiamas susitarimas, kuris ir surašomas.

– Susitarimas – šventas reikalas. Kas būna tuo atveju, jei viena iš pusių jo nesilaiko?

– Per mediaciją pasirašoma taikos sutartis. Byla grąžinama teisėjui ir jis ją patvirtina. Jei sutarties nesilaikoma, tai lieka priverstinis vykdymas. Neteko girdėti, kad po mediacijos byla vėl grįžtų į teismą. Manau, jog mediacijos metu žmonės ir patys supranta, kad pavykęs susitarimas jiems palengvina gyvenimą ir geriau to susitarimo laikytis.

– Ar nebūna atvirkščiai, kad per mediaciją santykiai paaštrėja?

– Per antrą, trečią susitikimą jau matai, ar žmonės nori ramybės ir susitarti. Kartais jauti, kad jiems nepavyks susitarti. Tokiu atveju aš, kaip mediatorius, procesą nutraukiu, turiu tokią teisę. Kartais atrodo, kad žmonės mediaciją pasirenka kaip terpę perduoti neigiamas emocijas vienas kitam. Tada kyla klausimas: koks gi jų tikslas, ko mes sėdime trečią dieną po tris valandas ir pykstamės, nors turėtume taikytis ir susitarti? Išsakyti gali per teismo posėdį, o per mediaciją gali tik draugiškai susitarti.

– Ar būna atvejų, kai žmonės tikisi, kad mediatorius sutaikys juos tolesniam darniam gyvenimui?

– Visada klausiu poros, ar jie išnaudojo visus būdus susitaikyti. Dažniausiai sako, kad jau nebegyvena kartu. Imame kalbėti apie tai, kaip jie susipažino, kaip draugavo, susituokė, kaip atsirado vaikeliai, kas gražaus nutiko jų gyvenime. Paaiškėja, kad meilė buvo. Viena pora jau po pirmojo posėdžio nebegrįžo daugiau į mediaciją. Jie susitaikė ir sėkmingai gyvena.

– Susikaupusias nuoskaudas sunku nuslopinti.

– Pavyzdžiui, per mediaciją vyras dėsto, kad jis buvo linkęs tartis, tačiau paskaitęs moters ieškinį supyko, nes ji ten daug negražaus prirašė. Atsivertėme vyro priešieškinį. Kokia gera mano žmona, kokia ji nuostabi – to irgi nebuvo. Jo priešieškinyje dar baisesnis purvas. Ieškiniuose žmonės renka apie asmenį kuo blogesnę informaciją. Mediacijoje nėra ieškinių. Mediacijoje yra žmonės, kurie turi susitarti dėl gyvenimo, bendravimo su vaiku, paskolų ar kitų bendrų dalykų.

Mes, lietuviai, labai mėgstame įrodinėti savo tiesas teismuose. Aš kalbu ir kalbu, kad nereikia eiti į teismus. Teismuose pasiekiama sąlyginė tiesa. Nei teismuose, nei mediacijoje, ko gero, nebūna, kad abiem būtų gerai. Tačiau teismas nustato ribas, o per mediaciją žmonės patys sprendžia ir nustato ribas. Didžiulis psichologinis skirtumas. Pasirinkę mediaciją žmonės sprendimą randa patys.

– Toks įspūdis, kad mediatoriaus darbas mažai kuo skiriasi nuo psichologo darbo?

– Iš dalies taip. Tai yra psichologiniai dalykai ir teisinės žinios. Man tai yra pranašumas, nes aš teisininkė. Tas lūžis, kuris įvyksta per mediaciją, ir pasiekiama taika yra psichologija. Man labai patinka mediatoriaus darbas. Kaip teisėja aš negaliu nei patarti, nei užvesti ant kelio, nes būčiau nešališka vienos ar kitos pusės atžvilgiu. Kaip mediatorė aš galiu daugiau.

– Dažniausiai kaip pavyzdį imate šeimą. Ar tai reiškia, kad tokių mediacijų yra daugiausia?

– Daugiausia mediacijų yra šeimos ginčuose. Yra Civilinio proceso kodekso pakeitimas, pateiktas svarstyti Seimui. Planuojama nuo 2017 m. sausio 1 d. Lietuvoje startuotų ikiteisminė mediacija. Ta tarnyba bus prie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Visos šeimų bylos, kurių ginčas iki 1 500 eurų, privalomai turės pereiti ikiteisminę mediaciją. Nuoširdžiai tikiu, kad jei ikiteisminiai mediatoriai gerai atliks savo darbą, tai didžioji dalis šeimos bylų nepasieks teismų. Tai bus žmonių laiko, nervų ir pinigų taupymas. Ne kiekvienas gali pasisamdyti advokatą, o čia bus valstybės teikiama paslauga. Eidamas į ikiteisminę mediaciją žmogus sumokės 50 eurų. Jei pasieks taiką – tie pinigai bus grąžinami, o jei ne – bus įskaitomi kaip žyminis mokestis.

– Mediatorius, spręsdamas šeimines problemas, taip pat užsikrauna didžiulę psichologinę naštą. Kaip išsivalote?

– Gyvenu name. Auginu gėles, turiu labai daug rožių. Darbo prie jų, patikėkite, labai daug, bet aš mėgstu išsikrauti žemėje, esu kaimo vaikas. Sunkiau žiemą. Pakylu į antrą aukštą užsidarau ir tiesiog ilsiuosi, negaliu bendrauti. Būna, kad savęs nesuvaldau, išsilieju ant kitų šalia esančių žmonių, tačiau labiau išsilieju rožyne. Būna labai jautrių mediacijų. Kartais apsiverkiu kartu su pas mane sėdinčiais žmonėmis. O geriausias atpildas ir ramybė – taikiai pasibaigusi mediacija.