"Argi galima tiek klausinėti?! "Jolki palki!" – priekaištauja  vyriškis, bet greitosios pagalbos medikai neturi teisės nei diskutuoti, nei teisintis. Įtampa, operatyvumas, nepaisant pretenzijų ir kliūčių kelyje, amžinas skubėjimas pas ligonį – taip šiame darbe kasdien, 24 valandas per parą.

Medikai jau važiuoja

"Medikai važiuoja. Nuraminkite pacientę. Prieikite, pakalbinkite, paklauskite, ar jai skauda", – į mikrofoną ramiu diktoriaus balsu kalba Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties (GPMS) dispečerė Egidija Cholstauskienė.

Ausinėse pakankamai ramus moters balsas: "Sakė, neskauda. Garsu davė suprasti, kad neskauda."

Dispečerė tęsia: "Dabar nuraminkite ją. Nieko neleiskite gerti, ramiai, atidžiai ją stebėkite..."

Ausinėse pasigirsta vyriškas balsas. Susijaudinęs ir piktokas. "Ar galima tiek klausinėti!? Jolki palki!" – beveik nusikeikia vyriškis. Skambinanti greitajai moteris ramina sutuoktinį: "Taigi išsiuntė jau gydytojus, išsiuntė..."

E.Cholstauskienė, akimis sekdama tekstą kompiuterio ekrane, toliau pusiau skaito, pusiau kalba iš atminties: "Taip, medikai važiuoja. Nepadėkite ragelio, stebėkite pokyčius, jei pacientė taps vangesnė ar jai staiga pablogės, nedelsiant informuokite. Kai atvyks medikai, nepalikite jos vienos ir pasakykite man, kai atvyks pagalba. Ar supratote?"

Netrukus skambinanti moteris kartu su dispečere tikrina pacientės kvėpavimą. Skambinančioji po kiekvieno įkvėpimo ištaria "dabar", tuo metu dispečerė spustelėja virtualų mygtuką ekrane. Po keturių įkvėpimų kompiuteris apskaičiuoja, ar kvėpavimas normalus, o duomenys keliauja sistema į įvykio vieton skubančio ekipažo mobiliojo ryšio stotelę.

"4.23" tokią pokalbio trukmę minutėmis rodo monitorius, kai ausinėse pasigirsta artėjančio greitosios medicinos pagalbos automobilio sirenos garsas. Medikus kvietusi moteris praneša dispečerei, kad pagalba atvyko. Pokalbis baigiasi.

Įdiegta prieš trejus metus

Egidija šiek tiek pailsi, tuo metu netoliese netyla dirbančių kolegų balsai. Patalpoje, atskirti stiklo pertvaromis, dirba dar penki, priimantys skambučius, ir du koordinuojantys medikų brigadų judėjimą dispečeriai. Pertrauka Egidijai tenka neilga, netrukus ji vėl klausinėja skambinančiojo: "Gal galite pakartoti telefono numerį, iš kurio skambinate?"

"Numerį mes matome, bet turime turėti to, kuris yra prie ligonio, nes gali tekti perskambinti", – vėliau paaiškina įkyrių klausimų būtinumą dispečerė.

Prieš trejus metus Kauno miesto GMPS įdiegta Greitosios medicinos pagalbos dispečerių protokolų sistema. Ji veikia klausimų-atsakymų algoritmų generavimo principu. Nors ypatingiems atvejams ant kiekvieno dispečerio stalo yra spausdintas protokolų variantas,  pagrindinis talkininkas – kompiuteris.

Uždavęs kviečiančiajam pagalbą pirmuosius klausimus, dispečeris iš jo atsakymų apie simptomus renkasi vieną iš 37 protokolų. Toliau kompiuteris pateikia klausimus ir patarimus pagalbos kvietėjui. Vos nustačius protokolą, kompiuteris sprendžia, kas turi važiuoti – pradinio ar pažangaus gyvybės palaikymo brigada. Iškvietimo vieta, duomenys apie pacientą, simptomai ir kita informacija perduodama medikų brigadas koordinuojančiam dispečeriui, o, parinkus ekipažą, informacija iškart keliauja ir į nešiojamąją radijo stotelę bei informacinį monitorių tame automobilyje, kurio komanda vyksta į pagalbą. Tuo metu dispečeris toliau bendrauja su skambinančiuoju.

Nuo pirmos minutės

"Šie protokolai suteikė galimybę pagalbą teikti nuo pirmos minutės. Kai informacija pradedama rinkti, mes jau patariame kvietėjui, ką daryti, kad pagelbėtų pacientui", – įdiegtos sistemos naudą dėsto Kauno GMPS Slaugos padalinio vadovė Irena Dabulskienė.

Labai daug priklauso nuo to, koks žmogus yra šalia paciento, kiek jis geranoriškas, kiek sugeba nepanikuoti. E.Cholstauskienė, greitojoje dirbanti 34-erius metus, pripažįsta, kad skambinantieji dažnai panikuoja ar būna pikti, tad kalbantis telefonu tenka visa tai suvaldyti. Dispečerė džiaugiasi, kad juntami teigiami pokyčiai.

"Kauno mieste jaučiasi, kad su šia sistema daugelis gyventojų jau susipažinę, tad vis dažniau jie priima užduodamus klausimus pozityviai, atsakinėja noriai, netgi padėkoja", – pastebi E.Cholstauskienė.

Pasak jos, staiga užklupus ligai, labai svarbios tampa tos minutės iki medikų atvykimo. Jeigu žmonės dėmesingi, klausosi, daro, kas jiems patariama, dažnai rezultatai būna labai geri. Tačiau dalis skambinančiųjų būna streso būsenos ir tiesiog negirdi, kas jiems sakoma.

Nors dispečeriai ir džiaugiasi teigiamomis permainomis, vis dėlto pripažįsta, kad nestinga ir piktų žmonių.

"Kokių tik įrašų neturime. Pašiurptumėte išgirdę, kaip žmonės keikiasi, kokiais žodžiais iškoneveikia dispečerį. Mūsų visuomenėje tapo įprasta reikalauti iš kitų pagarbos sau, tačiau nepagarbiai elgtis kitų atžvilgiu", – sako Kauno GMPS pamainos vyresnioji gydytoja Virginija Barankevičienė.

Viena dispečerė diktuoja instrukcijas rusų kalba. Dispečerė Asta Bubnienė paaiškina, kad su pacientais bendraujama jiems patogia kalba, nors monitoriuje instrukcijos ir klausimai – tik lietuviškai.

"Tiesiogiai verčiame. Yra tekę kalbėti angliškai. Jeigu mane sujungia su rusiškai kalbančiu žmogumi, kviečiu kolegas, kurie perima ausines ir mikrofoną, nes nemoku šios kalbos", – priduria A.Bubnienė.

Slaugos padalinio vadovė I.Dabulskienė pastebi, kad įdiegtoji protokolų sistema apsaugo nuo piktų žmonių nepagrįstų skundų: "Jeigu dispečeris viską vykdė pagal protokolą, jis negali būti apkaltintas netinkamai atlikęs savo darbą. Visi įrašai yra saugomi trejus metus ir tai apdraudžia nuo neteisingų kaltinimų."

033 – greičiau

Pagrindinė GMDP protokolų funkcija – kiek įmanoma greičiau ir efektyviau suteikti pagalbą pacientui. Tokia tarnybos misija, todėl ir į iškvietimo vietą važiuoja ta laisva brigada, kuri yra arčiausiai vietos.

Kauno mieste, be Pramonės prospekte esančios GMPS, yra ir keturios pastotės: Šilainiuose, Šančiuose, Aleksote ir prie Geležinkelio stoties.

Dėl pagalbos efektyvumo GMPS darbuotojai pataria atsirinkti, kada skambinti bendruoju pagalbos numeriu 112, o kada tiesiai medikams – 033.

"Skambindami 033 – tiesiai į greitąją medicinos pagalbą – žmonės sutaupo maždaug vieną, kartais labai brangią minutę, nes tiek užtrunka pirmas registravimas ir skambučio peradresavimas", – aiškina I.Dabulskienė.

Pasak jos, telefonu 112 skambinti reikia gaisro, didelės avarijos atvejais, kai reikia kelių specialiųjų tarnybų pajėgų, o priešgaisrinės tarnybos gelbėtojų ar policininkų – skubiau nei medikų. Vien dėl sveikatos sutrikimo problemų efektyviau skambinti 033.

Mokosi nuolat

Iškvietimas į gaisrą. V.Krėvės prospekte dega patalpos – buvęs viešasis tualetas, kuriame įsikūrę benamiai.

Į įvykio vietą skuba šeimos ekipažas: brigadai vadovaujanti skubios medicinos pagalbos slaugos specialistė Irena Malašauskienė ir jos sutuoktinis vairuotojas paramedikas Rytis Malašauskas. Komandoje tądien – ir savanorė Viktorija, Kauno kolegijos bendrosios praktikos slaugos ketvirtakursė.

Gaisrininkai, atvykę pirmi, pervažiavę pievelę, tempia vandens tiekimo žarnas. Medikų automobiliui iki vietos tenka apsukti dalį kvartalo. Vos atvykus vieton I.Malašauskienė nuskuba prie gelbėtojo, ant kurio striukės nugaros užrašas "Pamainos vadas".

Išsiaiškinus, kad dar niekam nereikia medicinos pagalbos, komanda susėda atgal į automobilį. Išnaudodama šį laiką I.Malašauskienė studentei rodo, kaip naudoti gelbėjimo diržą, traukiant sužeistąjį iš automobilio.

"Ryte važiavome į eismo įvykį. Teko traukti iš sudaužyto automobilio stipriai kraujuojančią moterį. Mes su Ryčiu puikiai žinome, kaip tai daryti, tačiau mūsų studentei tai – nauja patirtis. Tuo metu nerodysi, kaip tai daroma, todėl tam išnaudojamos vėliau atsiradusios laisvos minutės", – neformalaus mokymo principus išdėsto I.Malašauskienė.

Smalsumu vyresniuosius kolegas džiuginanti Viktorija sako, kad nebijo klausti, ir vyresni kolegos niekada neatsisako jai paaiškinti, pamokyti. Mergina tikina, savanorystę pasirinkusi ne dėl studijų: "Praktikos man neįskaitys, šią veiklą pasirinkau todėl, kad noriu padėti žmonėms. Čia būdama galiu daugiau išmokti, tobulinti įgūdžius. Čia – mano svajonių darbovietė."

Jaunimas motyvuotas

Viktorija savanoriauja GMPS jau dešimtą mėnesį. Jos kurso draugas Mantas budėjimus greitojoje pradėjo rugsėjo pabaigoje, pasirinkęs šią vietą studijų praktikai atlikti.

"Nuo mažens norėjau dirbti jaudinančiomis situacijomis, įvykių sūkuryje. Vėliau atsirado ir svarbesnė motyvacija – noras padėti žmonėms", – pasirinkimo prasmę nurodo Kauno kolegijos ketvirtakursis.

Pasak Manto, budėjimai neišgąsdino, nors pirmasis iškvietimas buvo baisus. Viešoje vietoje ligonė patyrė epilepsijos priepuolį.

"Neaišku, ką daryti, ko griebtis. Po to paanalizuoji, pasiklausinėji, supranti, ką derėjo daryti kitaip", – pripažįsta Mantas.

Kitas praktikantas – Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centro antrakursis Audrius – prisipažįsta, kad rinkdamass paramediko specialybę ne visai suprato, kas tai yra: "Būčiau žinojęs, kas yra kas, būčiau iškart stojęs studijuoti medicinos kolegijoje."

Vaikinas nė neklaustas ima pasakoti apie patirtis dirbant paramediko darbą.

"Kraujas ir mirę žmonės nėra baisiausia. Teko vykti į iškvietimą, kur buvo pasikoręs vyras. Baisiausia buvo ne matyti mirusįjį, kuriam jau niekuo negali padėti, bet šalia klūpančią ir balsu raudančią jo žmoną. Tai tikras emocinis smūgis", – prisimena Audrius.

Mokosi ir moko

Kauno miesto GMP stotyje darbuojasi daugiau kaip 150 savanorių. Stoties darbuotojai dalyvauja mokymuose ir savo profesijos žaidynėse. Čią dirbantys specialistai rengia medicinos pagalbos kursus ir dėsto įvairiose mokymo institucijose. Tarp jų ir rengiant būsimus policijos pareigūnus.

Medikai teigia, kad policininkus, kurie pastaraisiais metais išklausė 40 valandų pirmosios medicinos pagalbos kursą, galima nesunkiai atpažinti.

"Mokome juos pažinti mūsų prietaisus, juos panaudoti, suteikti pagalbą ir nepakenkti pacientui", – sako I.Dabulskienė.

Paklausta, ar dabartinis Lietuvos policininkas gali ir gimdymą priimti, moteris atsako teigiamai: "Taip, jie to apmokyti."

"Turbūt paprasčiau priimti gimdymą, nei vežti dejuojančią gimdyvę su švyturėliais daug daug kilometrų", – nusijuokia R.Malašauskas.

Budėjimai būna lengvi ir labai sunkūs. Infarktai, šoko būsenos, sunkiai stabdomas kraujavimas – tokios situacijos, anot I.Malašauskienės, labai išvargina, nes jaučiama labai didelė  atsakomybė. Jos vyras Rytis sako, kad jeigu per dieną pasitaiko 20 iškvietimų, tai jau vien dėl didelio skaičiaus sunki diena.

"Gali ir vieno užtekti. Pavyzdžiui, jei tai kūdikio mirtis. Nesvarbu, kad padarei viską ir gerai, bet jei neišgelbėjai gyvybės, labai sunku", – papildo sutuoktinį Irena.

Būna, kad aplinkiniai rėkia, tampo medikus už liemenių, bando paaiškinti, kam pirmiau reikia pagalbą teikti. Tada reikia ypatingos kantrybės.

Dispečerė Greta Sipavičienė teigia, kad "linksmiausia" būna per pilnatį: "Tada pasunkėja depresijos priepuoliai, padaugėja savižudybių, žmonės tampa piktesni, daugėja iškvietimų."

Vis dėlto iškvietimų skaičius labiausiai šoktelėja socialinių pašalpų ir pensijų išmokėjimo dienomis.

"Kas mėnesį nuo 10 dienos, kai išmokamos pašalpos, iki maždaug 15-osios, kai pinigai baigiasi, mums būna linksmosios dienos", – sarkastiškai šyptelėja vairuotojas paramedikas Ridas Pečiulaitis.

Tuo laikotarpiu kiekvienai brigadai per dieną tenka po kelis tokius iškvietimus.

"Pagrindinės Kauno ligoninės turi specialias patalpas girtiems asocialiems pacientams. Neretai jų būna tiek daug, kad tenka statyti papildomas lovas", – priduria slaugos specialistė Loreta Volungevičienė.

Krikšto mama telefonu

"Net jeigu pacientas patenka į kuriozišką situaciją, mes negalime nei juoktis, nei bet kaip kitaip parodyti, kad mums juokinga", – į klausimą, ar būna kurioziškų iškvietimų, atsako I.Malašauskienė.

Išgirdusi šį klausimą Slaugos padalinio vadovė I.Dabulskienė prisiminė dvi istorijas su gyvūnėliais: "Neseniai žmogus čia atsinešė šuniuką. Sakė, veterinarui neturįs pinigų. Šunelio letena kraujuoja. Mes gailestingi. Sutvarstėme, pagelbėjome, kiek galėjome. Kitas pilietis turėjo beždžionėlę. Jis buvo įsitikinęs, kad primatai yra arčiau žmonių nei kitų gyvūnų, tad jai kviesdavo greitąją pagalbą, vos tik ji sunegaluodavo. Vieną gydytoją tiek prispaudė, kad ji, įtarusi plaučių uždegimą, raginama šeimininko su beždžionėle važiavo į gydymo įstaigą."

Dispečerė E.Cholstauskienė kaip kuriozišką prisimena šviesų atvejį iš asmeninės patirties.

"Maždaug prieš metus aš patyriau didelį džiaugsmą, netikėtai tapau "krikšto mama". Atsiliepiau į skambutį, kad atokioje kaimo vietovėje rengiasi gimdyti moteris. Išsiuntėme pagalbą, tačiau atstumai dideli, vieta neaiški, o gimdymas prasideda. Šalia gimdyvės buvo jos kaimynės, kurios pasitaikė labai geranoriškos. Kol ekipažas ieškojo vietos, kaimynės klausė mano nurodymų ir sėkmingai priėmė gimdymą. Kai berniukas gimė, mūsų medikai vis dar ieškojo tų namų", – pasakojo šviesų nuotykį dispečerė.

Trukdo vairuotojų neišmanymas

Skubant į pagalbą kaimo vietovėje daugiausia laiko iššvaistoma ieškant nurodytos vietos, o mieste – įveikiant eismo kliūtis.

Dauguma vyresnio amžiaus vairuotojų reaguoja į garsinį signalą ir švyturėlius, traukiasi, sustoja. Sudėtingiau su jaunais, ypač tais, kurių automobiliai dar su žaliu lapu. Daug kas arba nežino, kaip elgtis, kai važiuoja specialiųjų tarnybų automobiliai, arba tiesiog neišgirsta, nepamato", – sako vairuotojas paramedikas R.Pečiulaitis.

Tarnybos darbuotojų atmintin įstrigo šį pavasarį įvykusi avarija, kai į intensyviosios pagalbos automobilį sankryžoje įsirėžė dideliu greičiu lėkęs BMW. Greitosios pagalbos automobilis apsivertė, laimė, visi liko gyvi, nors vienas gydytojas į darbą grįžo tik po keleto mėnesių.

I.Dabulskienė prisimena senesnį atvejį, kai prieš keliolika metų per avariją nukentėjusi gydytoja taip ir liko neįgali.

Pasak R.Pečiulaičio, Kelių eismo taisyklės numato, kaip reikia elgtis kelyje, kai važiuoja gaisrininkai, policininkai ar greitoji medicinos pagalba. Vyras mano, kad instruktoriai tai turėtų labiau akcentuoti.

Vairuotojai skundžiasi ir įžūliais pėsčiaisiais, kurie įprato būti visada teisūs, į perėją žengia net nesidairę ir jaučia savo pirmumą netgi prieš su švyturėliais atvažiuojantį greitosios pagalbos automobilį.

Problemos kiemuose

"Avarijų dėl mūsų vairuotojų kaltės pasitaiko labai nedaug. Tai nebent stovinčių automobilių apibraižymai ar panašūs nutikimai", – sako GMPS transporto inžinierius Tomas Saročka.

Pasak jo, nors dažniausiai nukenčia netvarkingai kiemuose pastatyti gyventojų automobiliai, draudiminio įvykio požiūriu kalti yra GMP vairuotojai. Šios tarnybos civilinis žalingumas – apie 300 proc. nuo sumokamų įmokų.

I.Dabulskienė atkreipia dėmesį, kad didžiulė bėda – daugiabučių kiemai su tvoromis ir užkardais: "Stoji gale namo ir su visa aparatūra bėgi gelbėti žmogaus." Vairuotojas paramedikas Aidas Nanartavičius priduria, kad tokį atstumą ir ligonį neretai tenka nešti.

"Po tokių fizinių apkrovų tenka stresuojant pacientą vežti į ligoninę, – pasakoja A.Nanartavičius. – Bent žmonės būtų geranoriški. Neseniai paprašėme kaimyno padėti išnešti ligonį. Geranoriškai sutiko, bet kai sužinojo, iš kurio buto, – atsisakė padėti."

Nepaisant problemų, I.Dabulskienė pokalbį baigė optimistine gaida.

"Visada turime kuo pasidžiaugti – tai savo darbuotojais, kurie yra nuostabūs žmonės ir puikūs profesionalai", – sakė ji.