Jos pastangos nebuvo nepastebėtos ir pernai ji buvo išrinkta Metų kauniete. A.Grybauskienę kalbinome ne tik apie daug permainų atnešusius metus, bet ir drąsius ateities planus.

– Ar pastarieji metai, kuriais turėjote simboliškai įpareigojantį Metų kaunietės titulą, buvo tokie, kokių ir tikėjotės?

– Iš gyvenimo išmokau priimti viską, kas yra skirta likimo, kaip dovaną arba kaip pamoką. Garbingas Metų kaunietės titulas buvo išties netikėta likimo dovana, kuri pirmiausia suteikė galimybę išsigryninti šalia mane esančius žmones ir pamatyti jų  užsidėtas kaukes. Antra, turėjau nuostabią progą suvokti savo veiklos reikšmę, nes niekada nebuvau mąsčiusi apie tai, o tiesiog su meile dariau viską, ką sugebu. Kadangi Metų kaunietės titulas suteikiamas už jau nuveiktus darbus Kaunui, labai didelių vilčių į ateitį nedėjau, maniau, aistros nurims ir gyvensiu taip, kaip iki tol. Tačiau metai, gavus šį titulą, man iš tiesų buvo netikėtai stiprūs ir sklandūs pozityviąja prasme, nes atsirado naujų partnerių, naujų veiklos pasiūlymų ir projektų, peržengusių Senamiesčio ribas, kur iki tol dirbau.

– Galbūt per šį laiką nuveikėte darbų, kuriais itin džiaugiatės ar didžiuojatės?

– Negaliu pasakyti, kad kažkokiais darbais didžiuojuosi, nes tai – puikybė, kuri tiesiog yra ne man. Mano pozicija nesikeičia nuo vaikystės: darbai turi už mane kalbėti, o ne aš – apie darbus.

O jei kalbėtume apie Kaunui nuveiktus darbus 2016-aisiais, iš tiesų yra kuo pasidžiaugti, nes puikiai pavyko įgyvendinti naujas idėjas, skirtas Kauno senamiesčio kultūrai ir patrauklumui gerinti. Pirmiausia – nauja miesto šventė "Žvejo ir žuvies diena". Ši šventė turi puikų potencialą tapti tradicine Kauno švente. "Šokančio senamiesčio" šventėje pasiteisino nauja patraukli priemonė – Šokių birža, o Šv.Pranciškaus gyvūnų globos diena sulaukė rekordinio dalyvių skaičiaus ir garbingo svečio iš Vatikano. Didelę dalį miesto renginių sėkmės lėmė orai, o jie visų mano švenčių metu buvo kaip užsakyti – šilti ir saulėti. Apima jausmas, kad ir aukščiausios jėgos man padėjo. Nemažai pagyrimų sulaukiau ir už Vilniaus gatvės kalėdinio puošimo projektą. Penkerius metus dovanojant Senamiesčio bendruomenei adventinius koncertus "Iš širdies į širdį"  pastebėjau, kad mūsų bažnyčiose vyksta nuostabūs aukšto meninio lygio koncertai, žinia apie kuriuos skelbiama tik lokaliai, parapijos ribose, todėl šiemet pirmą kartą ėmiausi šio nuostabaus reiškinio koordinavimo ir jungimo į vieną adventinių renginių ciklą "Iš širdies į širdį", kurį sudarė 37 koncertai Kauno bažnyčiose ir muziejuose. Džiugu, kad kiekvienais metais man pavyksta nuo idėjos iki įgyvendinimo suteikti Kaunui kažką naujo ir reikalingo.

– Gal buvo kokių nors labai didelių, netikėtų iššūkių?

– 2016-aisiais vienu didžiausių mano iššūkių buvo tai, kad neturėdama nei finansavimo, nei palaikančios komandos išdrįsau prisiimti nemažus įsipareigojimus ir rūpesčius, kad apsaugočiau nuo sunaikinimo Kauno senamiesčio mažosios architektūros akcentus – telefono būdeles. Buvusių telefonų būdelių savininkų planai buvo jas utilizuoti kaip morališkai ir fiziškai nusidėvėjusias ir nefunkcionalias. Aš manau, kad negalima naikinti to, kas gali virsti mūsų miesto puošmena ir traukos objektais. Kodėl Londono taksofonai puošia ne tik šį miestą, bet ir jo atvirukus, o mūsų unikalios telefono būdelės turi būti pasmerktos išnykti? Aš pirmą pilietišką kaunietės žingsnį jau žengiau – perėmiau jas išsaugoti, o dabar kreipiuosi į visus socialiai atsakingus miesto gyventojus: prašau padėti prikelti naujam gyvenimui mūsų mažosios architektūros akcentus – Kauno senamiesčio telefono būdeles. Siūlykite savo idėjas, kaip galima jas būtų įveiklinti, prisidėkite prie jų restauravimo darbų priemonėmis ar medžiagomis. Laukiami pasiūlymai e. paštu [email protected].

– Kaip, žvelgiant jūsų akimis, per pastaruosius metus pasikeitė gimtasis miestas ir jūsų globojamas Senamiestis?

– Miestas sparčiai keičiasi, ir tai mane labai džiugina. Užtenka išvykti iš Kauno porai savaičių, ir grįžęs pastebi, kad Kaunas nuolat toliau tvarkosi, dar viena gatvė – lygesnė, vaiduokliai griaunami, pradėtas statyti naujas objektas. Kaunas sparčiai keičiasi – to neįmanoma nepastebėti ir nesidžiaugti.

– Galbūt įžvelgiate ir pavojų, gresiančių Kaunui ir jo  Senamiesčiui? Ar, žiūrint į čia besilankančių žmonių skaičių, galima justi šiandien tokią aktualią emigracijos problemą?

– Pavojų visur ir visada galima įžvelgti, bet aš nelinkusi baugintis ir bauginti kitų, kažką prognozuodama. Tiesiog dabar yra taip, kaip turi būti, net patarlėje sakoma: žuvys ieško kur giliau, žmonės – kur geriau. Nuo pokario vyksta emigracija – kartais didesnė, kartais mažesnė, bet žmonėms niekas neatstos tėvynės, todėl kiekvienas išvykęs ir patenkinęs savo materialinius poreikius, manau, anksčiau ar vėliau sugrįš į Lietuvą, į Kauną.

– Prieš pernykštį "Metų kaunietės" konkursą pasakojote apie planus, susijusius su Kauno laivininkyste, norą surengti tokį festivalį, kad Europoje galima būtų išgirsti frazę: "Džonai, plaukiam į Kauną!" Ar pavyko pasistūmėti kuriant šią gražią tradiciją?

– Laivybos klausimas Kaunui, kaip upių miestui, yra itin aktualus ir svarbus, kaip ir man, gyvenančiai dviejų upių santakoje. Kai tik Kaunas turės uostą, festivalis tikrai bus. O dabar, pratinant kauniečius prie pramogų šalia upių, turime naują, pernai pirmą kartą mano organizuotą miesto šventę visai šeimai – "Žvejo ir žuvies diena".

Pirmiausia paminėčiau emociją, pririšusią mane prie Kauno, nes tai mano miestas – čia gimiau, čia mane tėvai išmokė pažinti gėrį, meną, grožį, čia pirmą kartą pamilau, gimdžiau, mokiausi, brendau, įgijau universitetų diplomus, tobulėjau ir jau pradedu senti.

– Kaip įsivaizduojate Kauno senamiestį po dešimties metų? Ko šiandien labiausiai trūksta, kad jūsų vizija taptų realybe?

– Mūsų Senamiestis po dešimties metų, manau, bus Europos perlas su nuostabiu uostu, puikiais fasadais, lygiu grindiniu ir, svarbiausia, pilnas turistų ir miesto svečių, dalyvaujančių kultūriniame gyvenime.

– Kokie trys pirmi į galvą šaunantys dalykai, dėl kurių labiausiai mylite Kauną?

– Pirmiausia paminėčiau emociją, pririšusią mane prie Kauno, nes tai mano miestas – čia gimiau, čia mane tėvai išmokė pažinti gėrį, meną, grožį, čia pirmą kartą pamilau, gimdžiau, mokiausi, brendau, įgijau universitetų diplomus, tobulėjau ir jau pradedu senti (šypsosi). Antra, Kauno geografinė padėtis – žalias, tarp dviejų upių esantis miestas, gamtos ir veiklaus gyvenimo darinys. Trečia, savo miestą myliu dėl to, kad dalyvauju miesto kūrime ir gyvenime. Neįmanoma nemylėti Kauno, nes jis yra dalis manęs.

– Kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?

– Mano veiklų ir darbų sritys yra labai skirtingos: meno, verslo, kūrybos, akademinės, jaunimo, bendruomenių ir sporto, todėl, norėdama visur spėti, turiu racionaliai planuoti ne tik darbotvarkę, bet ir laisvalaikį. Rytietiškos metodikos mankšta ir kontrastinis dušas – dienos startas, po to – pusryčiai ir pagal numatytus planus – darbai, susitikimai iki pietų. Pietus stengiuosi derinti su dalykiniais susitikimais, o po darbo valandų, jei nėra renginių, skiriu laiko sau: žaidžiu lauko tenisą, jodinėju žirgais, šoku sportinius šokius, užsiimu joga, savaitgaliais mielai užsidedu pačiūžas, nes dailusis čiuožimas yra dalis mano vaikystės – čiuožiau už Lietuvos rinktinę ir esu daug ašarų bei prakaito palikusi esu ant ledo. O vasaros vakarais – dviratis ir  maršrutai dabar nuostabiais dviračių takais. Teatrų ir filmų premjerų, pristatomų Lietuvoje, beveik nepraleidžiu, kaip ir geros naujos knygos skaitymo prieš užmigdama.

– Nors ir kalbame apie darbus, esate žavi moteris. Galbūt turite kokių nors itin greitų grožio paslapčių ar ritualų, padedančių pasigražinti, nes laiko turite ne marias?

– Grožio paslapčių neturiu, bet turiu gerą genofondą, kurį man mama ir tėtis perdavė bajoriškais genais. Todėl sveikas maisto derinimas, šviežios sultys, iškrova kartą per savaitę, masažai ir pirtys – visas mano sveikatos ir grožio kompleksas. Mėgstu natūralumą, todėl ir savo išvaizdą puoselėju natūraliomis gamtos priemonėmis. Daugelis nustemba, kad nors jau man daugiau kaip keturiasdešimt, bet plaukų dar nedažau ir nagai savi. Už visa tai esu dėkinga gamtai ir tėvams.

– Kiek laiko ryte užtrunkate išsiruošti iš namų?

– Mano rytinis ritualas trunka iki valandos, be šuns vedžiojimo (šypsosi).

– Kalbant apie madą, stilių, galbūt turite vieną ar keletą drabužių, aksesuarų, su kuriais visada jaučiatės žavi?

– Visur gyvenime teikiu pirmenybę ne kiekybei, o kokybei. Todėl visada gerai jaučiuosi tik su natūralios odos avalyne, pirštinėmis, rankine. Dėviu natūralius kailius ir papuošalus. Nesivaikau prabangiausių prekės ženklų ir nemėgstu bižuterijos ar dirbtinų aksesuarų. Ir, žinoma, kaip kiekviena moteris, gerai ir pasitikinčiai jaučiuosi dėvėdama kokybiškus apatinius ir pasikvėpinusi gerais kvepalais (šypsosi).

– Kaip apibūdintumėte savo aprangos stilių?

– Darbe ir per šventes prioritetą skiriu siluetui ir spalvai, o laisvalaikio aprangai – patogumui ir praktiškumui. Todėl galiu teigti, kad mano aprangos stiliai yra elegantiška klasika ir sportiškas universalumas.

– Ar domitės mados tendencijomis? O gal tam dėl gausybės darbų paprasčiausiai nelieka laiko?

– Žinoma, domiuosi visomis mados tendencijomis, seku lietuvių ir užsienio dizainerių naujai pristatomas kolekcijas. Mada ir grožis – mano gyvenimo dalis nuo vaikystės iki dabar. Nuo mažens mada – mano hobis. Visada labai mėgau viską derinti ir kai nebuvo galimybių nusipirkti norimų daiktų, pati megzdavau ir siūdavausi net paltus. Nesidomėti mada man neįmanoma. Iki šiol stengiuosi derinti batus prie rankinės ir nors draugės sako, kad taip jau nereikia daryti, man gražu! Kad viską suderintum, reikia pastangų, fantazijos, kūrybiškumo, ir man tai patinka.

– Galbūt turite kokių nors įdomių hobių? Papasakokite.

– Mano įdomiausias hobis yra interjeras, kurį nuo vaikystės tėvų namuose pradėjau kurti. Būdavo, grįžtu iš mokyklos namo pirmiau tėvų, sugalvoju perstatyti baldus, užuolaidas patrumpinti, radiatorius perdažyti. Pasikvietus drauges sukuriu naują namų vaizdelį ir vakare laukiu tėvų reakcijos. Mano tėvai šiuo klausimu buvo tolerantiški, priekaištų nesulaukdavau. Vėliau, kaip hobį, gilinau žinias įvairiuose interjero dekoravimo ir projektavimo seminaruose ir kursuose –taip išsiugdžiau savitą interjero visumos pojūčio suvokimą, kuris ir šiandien man labai aktualus ir yra tapęs papildoma veikla. Visų pažįstamų ir draugų namuose esu padariusi intervencijų į jų interjerus.