Taurakiemis – bene žaliausia Kauno rajono seniūnija. Čia gausu poilsiaviečių, iš kurių atsiveria puikus vaizdas į Kauno marias. "Savaitgaliais geru oru pas mus suvažiuoja pusė Kauno", – pastebi Taurakiemio seniūnė Danutė Glinskienė.

Gamtą saugo reindžeriai

Taurakiemio seniūnijoje esančios Arlaviškės, Viršužiglis, Piliuona – žinomos vietos, kur, atšilus orams, galima puikiai praleisti laiką gamtoje. Vienoje lankytinų vietų – netoli Arlaviškių esančiame Kadagių slėnyje – susitinkame su Kauno marių regioninio parko direktore Nijole Eidukaitiene ir Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos vyriausiuoju miškininku Gediminu Kazlovu. Prižiūrėti taką į gamtos vertybe vadinamą Kadagių slėnį, kur 3 ha plote auga daugybė kadagių, – bendras seniūnijos, urėdijos ir parko direkcijos rūpestis. "Po turistų skaičiumi anšlaginių savaitgalių šiukšles, kurių kartais būna kalnai, renkame kartu. Lietuviai dar neišmoko tvarkingai būti gamtoje", – apgailestauja seniūnė. "Šeimos su mažais vaikais – tvarkingiausios. Ir atvykusios susitvarko poilsiavietę, ir išvažiuodamos visas šiukšles susirenka", – pastebi G.Kazlovas.

Daugelis lankytinų Taurakiemio seniūnijos vietų yra draustiniuose ir kitose teritorijose, kuriose ribojama žmogaus veikla. "Bet kur, būnant gamtoje, galioja principas: neskinkite jums nežinomų augalų, negąsdinkite laukinių gyvūnų. Saugomose teritorijose reikalavimai griežtesni: čia negalima skinti jokių augalų, kai kur rekomenduojame kojos nekelti nuo pažymėto tako. Kitaip galite išmindžioti retus augalus ar išbaidyti gyvūnus", – įspėja N.Eidukaitienė.

Daugelyje poilsiaviečių – informaciniai stendai su retų augalų ir gyvūnų nuotraukomis, aprašymais. Šalia – originalūs priminimai, kaip dera elgtis gamtoje. "Nemesk šiukšlės – nepykdyk reindžerio", – skelbia užrašas prie garsųjį tvarkos saugotoją filme "Volkeris, Teksaso reindžeris" įkūnijančio Chuck‘o Norriso nuotraukos. "Dirbame reindžerystės pagrindais. Parko darbuotojai nesiekia būtų inspektoriais baudėjais. Su turistais, žvejais ir kitais parko lankytojais jie bendrauja draugiškai: paaiškina, ką parko teritorijoje galima daryti, ko – ne, pataria, suteikia informaciją", – lietuviškos reindžerystės pagrindus aiškina N.Eidukaitienė.

Perkeltieji iš marių dugno

"Žmonės iš marių dugno" – taip vietiniai vadina iš užtvenkus Nemuną užlietų kaimų į aukštesnes vietas perkeltus gyventojus. Romualda Karpavičienė – viena tokių. 1958–1959 m. statant Kauno hidroelektrinę ji, tuomet paauglė, kaip ir daugelis kitų senojo Arlaviškių kaimo gyventojų, buvo iškeldinta į aukštesnėje vietoje esančias naująsias Arlaviškes.

"O gražioje vietoje mes ten gyvenome: ant kalniuko, bet Nemunas tekėjo visai čia pat, vasarą kojas bėgdavome plauti upės vandeniu. Per pavasarinį atlydį ledus prie pat kluonų sunešdavo", – seniai apsemtą tėviškę prisimena 72 metų moteris. Pašnekovės žodžiais, iš pradžių iškeldintieji vis sugrįždavo į tuščias sodybas. Paskui kai kurie ėjo žiūrėti, kaip kyla Nemuno vanduo ir semia jų gyventas sodybas. "Mes nėjome – buvo per skaudu", – sako R.Karpavičienė.

"Mano tėvų namas – ana ten, – arlaviškietė pamoja ranka į už lango, gretimame sklype boluojantį geltoną medinuką. – O šitą namą aš pirkau iš kitų žmonių. Jis taip pat atkeliavo iš marių dugno – buvo pastatytas dar senosiose Arlaviškėse, išardytas, pervežtas ir iš naujo suręstas čia."

R.Karpavičienė – buvusi audėja, jomis garsėjo Arlaviškių kaimas. Austi ją išmokė mama. Vilniaus dailės kombinate dirbusi moteris nesuskaičiuoja, kiek rankšluosčių, lovatiesių, staltiesių, servetėlių išausta. "Ar mano darbai keliavo į užsienį? Tikriausiai. Pačios savo darbų mes negalėjome parduoti: kiek iš kombinato gaudavome siūlų, tiek turėjome pristatyti ir produkcijos. Tiesa, vienu metu mama nelegaliai pirkdavo siūlų iš fabriko Kaune, ausdavome skareles ir jas kontrabanda veždavome į Kaliningrado sritį. Mama iš skarelių padarydavo tokius tarsi marškinėlius, juos užsivilkdavome ir keliaudavome. Jei krovinį būtume vežę rankose, būtų atėmę", – juokiasi moteris.

Prie staklių pašnekovė jau daug metų nebesėda: skauda sąnarius, neklauso kojos. "Audimas – įdomus darbas, tik sunkus. Bet, jei gyvenimą iš naujo gyvenčiau, viską daryčiau taip pat", – prisipažįsta arlaviškietė.

Į kaimą atviliojo žirgai

Šiais laikais Arlaviškes garsina ne tik audėjos, bet ir žirgai – čia įsikūręs nedidelis Valaičių žirgynas. Jo savininkę Ernestą Valaitienę ir sutinkame prie žirgų: kartu su dukra ir dviem paauglėmis jos balnoja žemaitukus. "Tai Kongas – žemaitukų karalius, vienas geriausių žemaitukų Lietuvoje. Sportinis žirgas, varžybose pasiekiantis labai gerų rezultatų, o čia – Kamanė, pagal išorinius duomenis, kūno sudėjimą, charakterį ji priskiriama superelito klasės žirgams", – glostydama žirgus pasakoja E.Valaitienė ir, sėdusi ant Kamanės, joja į maniežą. Čia Kamanė pademonstruoja, ką moka: 126 cm ūkio žemaitukas peršoka 135 cm aukščio kliūtį.

Žirgai E.Valaitienę traukė nuo mažens. Vaikystėje mokiusis sportinio jojimo ir pasiekusi gerų rezultatų, vėliau, studijų metais, moteris šį pomėgį kuriam laikui apleido. "Bet žirgų nepamiršau – naktimis sapnuodavau, kad joju. Jei susergi žirgais, tai visam gyvenimui", – prisipažįsta pašnekovė. Gavusi senelio palikimą, E.Valaitienė įsigijo sportinį žirgą – kumelę Fortūną. "Reikėjo sąlygų jai laikyti. Iš pradžių nuomojau vietą arklidėse kituose žirgynuose. Paskui atsirado sąlygos kurtis čia, Arlaviškėse. Su vyru nusipirkome sodybą, pašonėje išsinuomojome žemės, įrengėme maniežą. Taip dėl žirgų su dukra ir persikėliau čia gyventi", – prisipažįsta pašnekovė.

Dabar Valaičių žirgyne – 10 sportinių žirgų: ponių, žemaitukų, ristūnų, trakėnų. "Žirgai – daugiau hobis nei verslas. Iš šios veiklos užtenka duonai su sviestu, dešrai – ne. Bet man tinka ir sumuštinis be dešros", – juokiasi moteris. Kažkada galėjusi tik svajoti apie gerą žirgą, su kuriuo galėtų siekti aukščiausių sportinių rezultatų, dabar, tokių žirgų turėdama, moteris treniruoja vaikus – padeda jiems siekti geriausių rezultatų.

Moteris nemokamai treniruoja socialiai remtinų šeimų vaikus. "Bendraudami su žirgais tokie vaikai pasikeičia, išsiugdo prieraišumo, atsakomybės jausmą. Kartais atsiskleidžia ir sportininko talentas", – pastebi E.Valaitienė.

Priešingoje žirgynui Arlaviškių pusėje tarp senų medinukų įsiterpusiame sklype iškilo du nauji mediniai namai. Vyksta vidaus įrengimo darbai, tvarkoma teritorija – vasarą čia duris atvers vaikų užimtumo ir kūrybos centras "Vaikystės sodyba". Veiks vasaros stovyklos, visus metus savaitgaliais bus rengiamos kūrybinės mokyklėlės, kuriose vaikai pieš, lipdys, pins, fotografuos.

"Projektą didžiąja dalimi finansuoja Europos Sąjunga(ES). Esame įsipareigoję sukurti šešias nuolatines darbo vietas, kuriose įdarbinsime kaimo gyventojus. O vaikus galėsime priimti ir iš kaimo, ir iš miesto", – pasakoja "Vaikystės sodybos" direktorius Tadas Ulinauskas.

Įrengs nedidelę prieplauką

Iš Arlaviškių pajudame Taurakiemio seniūnijos centro – Piliuonos – link. Pakelėje matyti ryškiaspalve striuke vilkintis pusamžis vyras, renkantis šiukšles. "Tai – vienas socialinės pašalpos gavėjų, atidirba jam priklausančias visuomenei naudingo darbo valandas. Labai gerai, kad tam tikrus darbus šie žmonės nemokamai atlieka: surenka šiukšles, tvarko pakeles, iškerta krūmus – seniūnijai nereikia samdyti žmonių viešiesiems darbams. Tik bėda, kad dažnai tai – neatsakingi žmonės. Žiūrėk, susitari, kad tą dieną jis ateis dirbti, o jis nei tą, nei kitą dieną nesirodo. Skambini – neatsiliepia", – numoja ranka seniūnė.

Visai šalia Piliuonos, prie Nemuno, dar viena lankytina vieta – Guogų piliakalnis. Anksčiau buvo keliamos versijos, esą čia buvę garsieji Pilėnai, tačiau archeologiniai kasinėjimai to nepatvirtino. Deja, Guogų piliakalnio apžiūrėti nepavyksta. "Per šlapia – galime užklimpti ir neišvažiuoti", – kiek pavažiavus vingiuotu gruntiniu keliu perspėja seniūnė. Pasukame kita kryptimi – prie pat Nemuno vagos. Smėlėta pakrantė, puikus priėjimas prie upės – ideali vieta paplūdimiui. "Čia esame išsaugoję 70 arų sklypą visuomenės poreikiams. Galvojame ir apie paplūdimį, ir apie valčių, nedidelių laivelių prieplauką. Čia galėtų sustoti, aplankyti Guogų piliakalnį plaukiantieji nuo Kauno marių Nemunu aukštyn Birštono link", – planais dalijasi seniūnė.

Kitoje sklypo pusėje, toliau nuo Nemuno turėtų išsitekti ir vandenvalos įrenginiai. Kol kas tokių įrenginių, kaip ir centralizuotos kanalizacijos sistemos, Piliuonoje nėra. daugelis gyventojų yra įsirengę vietinę kanalizaciją. Neretai nevalytas kanalizacijos vanduo patenka tiesiai į Kauno marias.

"Ketiname pirkti vandenvalos stoties projektavimo darbus – šiuo metu tam ruošiami dokumentai. Stoties statybai tikimės gauti ES finansinę paramą. Piliuonoje planuojame modernius vandenvalos įrenginius, nuo kurių nesklistų jokie kvapai, gyventojai dėl jų kaimynystės nejustų jokio diskomforto", – pasakoja "Giraitės vandenų" direktorius Gitis Urbelis. Pašnekovo žodžiais, gavus finansinę paramą, po poros metų turėtų prasidėti vandenvalos įrenginių statybos darbai, 2018 m. jie būtų baigti.

Geriamojo vandens kokybė Piliuonoje neseniai pagerėjo iš esmės: kovo mėnesį pradėjus veikti naujai geriamojo vandens stočiai, iš piliuoniškių vandens čiaupų bėga nebe rudas, per daug geležies turintis geriamasis vanduo. Vietos gyventojai giria, kad vanduo tapo daug skanesnis.

Seniūniją gelbsti sodininkai

Šalia visuomenės poreikiams išsaugoto sklypo prie Nemuno kuriasi privačių namų kvartalas: vieni namai dar statomi, įrengiami, kiti – jau gyvenami. "Kai čia pradėjo kurtis pirmieji naujakuriai, iš jų sulaukėme daug reikalavimų: jiems ir sniegą nuvalyk, ir kelią išasfaltuok. Bet aš negaliu dėl keleto čia įsikūrusių gyventojų iš dalies per mišką einančioje 1 km kelio atkarpoje išleisti visus keliams tvarkyti, valyti skirtus pinigus ir nuskriausti kitus Piliuonos gyventojus. Su naujakuriais šnekėjausi ne kartą, paskui jų reikalavimai pradėjo mažėti", – prisimena seniūnė.

Taurakiemio seniūnijoje veikia devynios sodų bendrijos, jose nuolatos gyvena apie 300 žmonių. "Sodų bendrijų sąskaita seniūnijoje daugėja gyventojų. Į sodus keliasi gyventi jaunos šeimos su vaikais, dėl to ir seniūnija nesensta", – šypsosi seniūnė. Dėl vadinamųjų jaunų sodininkų nemažėja moksleivių ir Piliuonos vidurinėje mokykloje. "Pastaruosius keletą metų moksleivių skaičius net šiek tiek augo. Esame viena iš nedaugelio mokyklų Respublikoje, kur vykdomos visos nuo ikimokyklinio iki vidurinio ugdymo programos. Prieš metus Viršužiglio skyriuje suformavome dvi darželio grupes, ir tai labai pasiteisina: iki tol seniūnijoje nebuvo kur leisti ikimokyklinio amžiaus vaikų", – sakė Piliuonos vidurinės mokyklos direktorės pavaduotoja Rūta Butautė.

Mokykla įsikūrusi buvusių kultūros namų pastate. Dabar čia po vienu stogu telpa ne tik mokykla, kultūros centras, bet ir biblioteka, ambulatorija. "Anksčiau ambulatorija buvo įsikūrusi seniūnijos pastato antrame aukšte. Senoliams, žmonėms su judėjimo negalia būdavo neįmanoma ten užlipti – esu mačiusi, kaip gydytojas per žiemos šalčius konsultavo senuką tiesiog automobilyje. Žmonės prašė ambulatoriją perkelti arčiau žemės", – prisimena seniūnė. Metų pradžioje įvyko patalpų mainai: Piliuonos ambulatorija išsikėlė į mokyklos patalpas, buvusioje ambulatorijoje įsikūrė paštas.

Įamžintas Kadagių slėnis

Taurakiemio seniūnija yra Kauno rajone, į pietryčius nuo Kauno, kairiajame Nemuno krante. Nuo seniūnijos ribos iki rajono centro – 28 km.

Seniūniją supa Dubravos, Užupių, Kauno marių pakrančių miškai, Viršužiglio ir Arlaviškių miško parkai. Yra trys draustiniai: Piliuonos botaninis-zoologinis, Arlaviškių botaninis ir ornitologinis.

Seniūniją sudaro 13 kaimų, iš kurių didesni – Piliuonos (800 gyventojų), Viršužiglio, Arlaviškių, Margininkų. Seniūnijoje yra apie 2100 gyventojų.

Seniūnijos centras Piliuona istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1586 m. Ties Piliuona 1812 m. Napoleono armijos dalys kėlėsi per Nemuną. Kairiajame Nemuno krante, Guogų kaimo lauke yra Guogų–Piliuonos piliakalnis. Kasinėjant piliakalnio teritoriją, rasta brūkšniuotosios keramikos liekanų, geležies dirbinių iš III–XIII a.

Taurakiemio seniūnijos herbe įamžintas Kadagių slėnis: žalias kadagys su mėlynomis uogomis vaizduojamas sidabriniame lauke, kuris heraldikoje reiškia vandenį.