Prieinamas visiems

Kaunas UNESCO sprendimo dėl Kauno tarpukario modernizmo architektūros įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą laukia užgniaužęs kvapą. Išsaugant pastatus, renkant informaciją apie juos daug darbo įdėjo ne tik institucijų atstovai, bet ir kai kurie kauniečiai.

Vieni tokių – K.Banys ir P.Gaidamavičius, privačia iniciatyva ir asmeninėmis lėšomis įsigiję butą istoriniame pastate Gedimino g. 48, atkūrę jo interjerą ir jame negyvenantys, o įsteigę Art deco muziejų. Muziejų, tinkamą gyventi. Tiesa, kol kas jame ekskursantai priimami tik porai valandų, tačiau savininkai audžia mintį ir dėl nakvynių.

K.Banys ir P.Gaidamavičius ir patys norėjo pamatyti, kaip atrodo senoviniai butai, ir tai parodyti ir kitiems. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Jau seniai domėjomės tarpukario architektūra. Grožėdavomės įspūdingais fasadais ir visada galvodavome, o kaip viskas atrodo viduje. Nebuvo galimybių užeiti ir apžiūrėti, nes butai – privatūs. Galvojome, kad jeigu mes įsigytume tokį objektą, tikrai padarytume, kad jis būtų prieinamas visiems norintiems“, – pasakojo prie namo Kauno paraiškos UNESCO autorių komandos dalį pasitikęs K.Banys ir pridūrė, kad art deco pastatų yra pastebėjęs ir Helsinkyje, Tel Avive, Majamyje.

Kam jiems muziejus? Vienus domina sportiniai automobiliai, kolekcinės knygos, o jų hobis – architektūrinis paveldas.

„Butą įsigijome, kad galėtume jį patyrinėti, daugiau suprasti, kokia buvo ta Pirmoji Respublika, kaip tada žmonės gyveno. Taip pat tikslas – pasidalyti su kitais tuo grožiu, kurį atradome“, – sakė ekskursijos vadovai ir papasakojo apie įspūdžius, kai patys pirmą kartą apsilankė bute, kurio dalį galima greitai transformuoti į pokylių salę ir pan. Tai jiems priminė vaizdus iš Niujorko, o pasirodo, ir Kaune žmonės taip kadaise gyveno.

Gydytojo užsakymu

Įsigijusių butą vaikinų laukė ilgas ir jaudinantis procesas jį atkuriant. „Patyrėme visokių įdomybių, susipažinome su įvairiausiais žmonėmis. Atradome daug istorijų apie namą ir apie patį Kauną“, – sakė K.Banys.

Butą įsigijome, kad galėtume jį patyrinėti, daugiau suprasti, kokia buvo ta Pirmoji Respublika, kaip tada žmonės gyveno.

P.Gaidamavičius skubėjo pridurti, kad įsigalėjusi nuomonė, jog paveldiniam objektui tvarkyti reikia milžiniškų pastangų, didžiulių investicijų, yra mitas. „Pasitaikė tik vienas kitas meistras, išgąsdinęs būsimų darbų įkainiais. Bet sukčių pasitaiko visose srityse“, – ragino stengtis saugoti ir branginti senovinius daiktus pašnekovas.

Jie išsirinko butą 1929 m. gydytojo Prano Gudavičiaus užsakymu pastatytame name, suprojektuotame Edmundo Fryko. Pastatą puošia ir tarptautinio art deco, ir tautinio stiliaus požymiai. „Vienoje šio namo pusėje buvo įkurta klinika, o kita pusė buvo gyvenama. Viename bute pats gyveno su šeima, kitus nuomojo“, – pasakojo K.Banys, vieną šių butų ir įsigijęs.

Tuo metu Kaune iškilo daugybė naujų modernių pastatų. Sostinę staiga perkėlus į Kauną reikėjo kažkur įkurdinti valstybines institucijas, apgyvendinti jų darbuotojus.

Šiame name gyveno daug tarpukario grietinėlės atstovų, žinomų visuomenės veikėjų, tarp kurių buvęs Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Vincas Čepinskis, inteligentų Štromų šeima, ne vienas Latvijos karo atašė, mokesčių inspektorius.

Lietuvai praradus nepriklausomybę butai atiteko okupantams.

Atkūrė tarpukarį

Į pastatą įėjome pro restauruotas autentiškas lauko duris. Atkurti reikėjo tik kelias detales. Restauratorių nustebino, kad durų stiklas buvo net centimetro storio. Kažkas iš ekskursijos dalyvių papildė, kad kuo storesnis stiklas, tuo didesnė šiluminė varža. Pateikė pavyzdį, kad dėl šios priežasties šiuolaikiniuose prabangiuose Londono pastatuose naudojamas net iki dviejų centimetrų stiklas vietoje stiklo paketų.

Laiptinėje visi langai išlikę autentiški, jie restauruoti. Mediniai langų rėmai, tinkamai prižiūrimi, gali tarnauti ir iki 300 metų, kam juos keisti?

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Laiptinės paskutiniame aukšte, ant beprotiškai aukštų lubų, matyti buvusio kiauro stogo padariniai. Stogas jau sutvarkytas, tačiau laiptinė dar laukia meistrų. Tyrimai parodė, kad po daugybe dažų sluoksnių slypi tarpukario dekoro elementai. Vaikinams labai norėtųsi ir juos atkurti, tačiau tam reikia rasti bendrą sprendimą su visais namo savininkais – kaimynais.

Butas, kuris vėliau paverstas muziejumi, įsigytas vidutiniškai apleistas. Visur baltos sienos, neišlikę nei unikalių jungiklių, nei šviestuvų. Juos teko pritaikyti iš to laikmečio. Grindis ir duris rado autentiškas, visos jos sėkmingai atnaujintos.

„Nusipirkome labai daug šviestuvų. Po remonto pradėjome kabinti – matome, kad netinka, nedera. Savo prisiminimuose, išleistuose Niujorke, jis rašė, kad šį namą statė prieš didžiąją depresiją, kai kainos buvo labai aukštos, namas buvo prabangesnis, naudotos brangesnės medžiagos. Teko ieškoti kitokių istorinių šviestuvų“, – pasakojo P.Gaidamavičius.

Sienų spalvos ir raštai nustatyti polichrominiais tyrimais, kurie leidžia ištirti visus dažymo sluoksnius ir nustatyti vertingiausius meniniu, istoriniu atžvilgiu. Atrasti piešiniai šeimininkams buvo didžiulis netikėtumas. Siaurų juostelių gal ir tikėjosi, bet ne plačių dekoratyvinių juostų.

Moderniai suplanuotos buto erdvės buvo išpuoštos stilizuotais gėlių žiedais ir tautiniais simboliais. Iki seniausiojo, 1929 m., sienų dangos sluoksnio kambariuose teko pašalinti po aštuonis, o koridoriuje – net šešiolika sluoksnių.

Miegamajame, pavyzdžiui, panaudotas apynių žiedų dekoras, tai vaikinai išsiaiškino pasikvietę Botanikos sodo atstovus.

Prisėsti, pasmalsauti

Muziejaus lankytojams leidžiama sėsti ant baldų, pašmirinėti po spintų, spintelių stalčius, lentynas. Paruošta ir užduočių. Pavyzdžiui, atspėti, kam naudojamas kuris nors stalo įrankis. Atrodytų, kuo jie galėtų skirtis nuo dabartinių, bet pamatysite patys, jei užsuksite. Galbūt net būsite pavaišinti tarpukariu madingais gėrimais. Kaip manote, ar martinis tada galėjo būti vienas tokių?

Tiesa, baldai – ne iš šio buto, bet jie autentiški, gaminti tarpukariu. Pavyko restauruoti net ir minkštąsias jų dalis. Istorinius baldus vaikinai pradėjo kolekcionuoti dar prieš įsigydami šį butą.

Kaip muziejaus savininkai jau minėjo pradžioje, netrūko netikėtumų. Suderėję dėl vienos spintos, jie ją gavo kartu su daugybe senovinių amerikietiškų, vokiškų odontologijos įrankių ir reikmenų, kurie dabar taip pat eksponuojami bute.

Darbo kambaryje vaikinai įkurdino Gulielmo Markonio radijo aparatą. Tokie patys 1931 m. buvo parduodami Laisvės alėjoje ir reklamuojami tų metų telefonų knygoje. „Tai rodo, kad tarpukariu Lietuva buvo pažangi valstybė, ėjusi koja kojon su pasaulio naujovėmis“, – akcentavo K.Banys. Jis su bendraminčiu pastebėję, kad tokiu pačiu aparatu naudojasi ir animacinio serialo „Simpsonai“ vienas herojų – Montgomeris Degėla.

Atkurtas dekoras ir interjeras leidžia pajusti to laikmedžio atmosferą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Stikliniai jungikliai? Taip, tarpukario stiliaus, bet atrodantys labai šiuolaikiškai. Virtuvėje išalkę lankytojai galės pasivaišinti tarpukariniu iki šiol veikiančiu skrudintuvu paskrudintos duonos arba beigelio – jiems prietaise skirta atskira vieta.

Butai šiame name suprojektuoti taip, kad erdvė, skirta viešam gyvenimui, atskirta nuo privačių erdvių, į kurias veda atskiras koridorius. Iš virtuvės galima patekti į atsarginę laiptinę, mažytį tarnų kambarėlį, kuris – be lango į lauką. Šviesa į jį patenka iš virtuvės per langelį. Iš viso bute – keturi kambariai su pagalbinėmis patalpomis (vonia, tualetu ir kt.).

Pirmosios oficialios ekskursijos vyks birželio 9 ir 10 d. ir kiekvieną savaitę. Jos mokamos, reikia registruotis iš anksto artdecomuziejus.lt.