Į darbą Kaune traukiniu ir dviračiu riedantis A. Lašas: branginkime žmones

Nieko nėra neįmanomo

Ekskursija NASA Mokslinių tyrimų centre, vakarienė su Anglijos karaliene Elžbieta II ar pasirodymas "Bercy" arenoje Paryžiuje kartu su scenos akiplėša Madona daugumai mūsų skamba kaip nepasiekiama svajonė.

Kaunietis A.Lašas veikiausiai paprieštarautų – svajonė tik tiems, kurie sėdi sudėję rankas ir neklibina rankenų, galinčių atverti tinkamas duris.

"Dažną kartą, kai susitinku su moksleiviais, pristatydamas save kalbu apie svarbiausius gyvenimo principus. Vienas jų – branginti žmones, – pastarieji, anot politologo, buvusio "Bath" universiteto Jungtinėje Karalystėje lektoriaus ir Oksfordo universiteto vyresniojo mokslinio bendradarbio, yra raktai, kaip ir apaštalo Petro rankose du, atrakinantys vartus į rojų. – Panašiai man nutiko su Oksfordu. Kai paklausiau grupės vadovo, kodėl mane priėmė į darbą, šis atsakė, kad gyvenimo aprašyme, eilutėje, kur pažymėti žmonės, galintys suteikti rekomendacijas apie mane, radęs pažįstamą pavardę. Nežinau, ką grupės vadovas išgirdo kitame laido gale, bet darbą aš gavau. Tai nereiškia, kad viską lemia pažintys, visgi dažnu atveju duris atidaro žmonės. Tiek ten, tiek čia – Lietuvoje."

Tiesa, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) dekano kabineto durys daktaro laipsnį turinčiam politologui atsivėrė ne taip seniai – 2017-ųjų pradžioje. Iki tol mokslininkas šešiolika metų praleido svetur – dirbo prestižiniuose Jungtinės Karalystės, Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) universitetuose, o su Lietuva ryšius palaikė nuotoliniu būdu.

Yra kur tobulėti

Apie šalies švietimo sistemą su A.Lašu diskutuoti neketinome, tačiau akademinė aplinka ir prieš kelerius metus virtualioje erdvėje pasirodęs interviu, kuriame Oksfordo universiteto atotrūkį nuo Lietuvos aukštųjų mokyklų lietuvis skaičiavo šviesmečiais, mus timptelėjo už liežuvio.

"Tikrai taip sakiau apie Oksfordą? Na, gal ne šviesmečiai, bet skirtumas yra. Pradėkime nuo to, kad Oksforde nusidriekusi ilga profesūros eilė, kuri ten pasišovusi dirbti už dyką. Vien dėl įrašo CV. Tas pats ir Harvardo universitete. Ten vyksta kitokia atranka – gali imti geriausius studentus ir profesūrą, stovinčią mokslo fronto linijoje ir netgi diktuojančią akademines madas, – esminius skirtumus vardijo A.Lašas. – Jų galima rasti ir daugiau, tačiau reikia pripažinti, kad kol kas mes žaidžiame kitose lygose. Norint pereiti į aukštesnę, reikia labai rimtų ir nuoseklių sisteminių pokyčių. Mano ambicija per šią dekanavimo kadenciją kaip įmanoma labiau kilstelėti KTU."

Dalis Lietuvos aukštųjų mokyklų, anot pašnekovo, vis dar labiau orientuotos į vidų, bet ne į išorę. Finansinis alkis neigiamai atsiliepia akademinės bendruomenės motyvacijai, o kartais veda prie mokslo imitacijos schemų kūrimo, bet ne prie kokybiškų mokslinių tyrimų. Aukštųjų mokyklų slenkstį mina studentai, kurie to nenusipelno.

"Lietuvoje į universitetus priimami jaunuoliai, kurių pažymių vidurkis nesiekia 4 balų. Mano manymu, jie neturi būti aukštojoje mokykloje, nes vidurinėje akivaizdžiai nesimokė. Mes juos priimame ir laikome, nes su savimi jie atsineša krepšelį", – A.Lašas buvo kategoriškas.

Ką veikiu sėdėdamas traukinyje? Atsakau į elektroninius laiškus, skaitau. Galiu paskambinti žmonai, pasikalbėti su vyresnėle dukra. Tai labai produktyvi valanda.

Nesureikšminkime egzaminų

Paklaustas apie prasidėjusius brandos egzaminus, kuriais kasmet serga ne tik abiturientai, bet ir jų tėvai, priešingai nei dauguma profesūros, A.Lašas ragino mažinti galutinio rezultato reikšmę ir nekelti papildomo streso moksleiviams.

"Kodėl mes nekalbame apie tai, kad jaunas žmogus būtų smalsus, kūrybiškas ir mąstantis? Svarbiausia – balas ir, neduok Dieve, jis bus 8, o ne 10", – mokslininkas neprarado tikėjimo, kad vieną dieną viskas pasikeis.

Mokymosi procesas esą bus svarbesnis nei brandos egzamino balas atestate, per akimirką sugriovęs motyvuoto pirmūno planus, tuo metu visus dvylika metų mokyklos suole pakaušį krapščiusiam tinginiui dovanojęs 98 balus iš 100 galimų.

"Kalbant apie mokslą, vertėtų iš naujo permąstyti šio žodžio reikšmę ir sudėlioti prioritetus. Neišlaikytas egzaminas – ne pasaulio pabaiga! – paklaustas, ar susimovus reikalingos pertraukos, kurias kaip reabilitacijos formą vis dažniau renkasi jaunimas, A.Lašas susimąstė. – Nėra daug žmonių, kurie baigę dvylika klasių žino, ką veiks iki pensijos. Patikėkite, net aš iki šiol nežinau, ar atradau save. Noriu daug ką pabandyti, todėl dabartinės savo veiklos nelaikau galutine stotele, o tik tarpine. Grįžtant prie abiturientų pertraukos, jei tai kelionės po pasaulį, kodėl gi ne?"

Kaune ir ne Kaune

Po keliolikos minučių pokalbio iš akademinių padangių nusileidome ant žemės, o su politologu nusprendėme šnektelėti apie Kauną, kuriame jis gimė ir augo.

"Ar galvojau, kad sugrįšiu atgal? – patogiai atsilošęs kėdėje, kurioje įprastai taisosi į dekano kabinetą atvykę svečiai, dr. A.Lašas netruko atsakyti. – Galvojau turbūt nuo pat pirmos minutės, kai palikau Lietuvą. Paaukštinus žmonos pareigas tiek, kad ji galėjo dirbti nuotoliniu būdu, nusprendėme krautis lagaminus atgal. Pamenu, kai ji man pasakė: dabar galėsi užsiimti labdara. Aišku, aš to nedarau – atlygis, kurį gaunu KTU, yra tikrai geras, tačiau kur kas mažesnis už tą, kurį gavau Anglijoje. Kodėl tuomet grįžau? Nes dirbti savo gimtajam miestui yra prasminga."

Sulig pastaraisiais žodžiais A.Lašas persikėlė į savo vaikystę. Prisiminė mamą, iš kurios lūpų nuolat girdėdavo KTU akademinio choro "Jaunystė" pavadinimą. Tuomet šis jam esą nieko nereiškė, o pradėjus dirbti universitete virto sentimentaliu priminimu.

"KTU auloje, kur tarpukariu buvo įkurtas Lietuvos universitetas, dabar kabo lentelė, menanti metus, kai čia repetavo "Jaunystė". Tik dabar supratau, kad mano mama maždaug penkerius metus vaikščiojo tais laiptais. Būtent tokie dalykai suteikia dar daugiau prasmės ir noro dirbti savo miestui", – apie veiksnius, stumiančius į priekį, pakiliai kalbėjo KTU SHMMF dekanas.

Netradicinis pasirinkimas

Nepaisant sentimentų gimtajam miestui, lėtai kulniuojančio vakarėjančia Laisvės alėja ir besimėgaujančio cukruotais senosios "Spurginės" skanėstais A.Lašo nesutiksite. Centrinėje pėsčiųjų gatvėje su išvaizdžiu aukštaūgiu prasilenksite nebent pietų metu.

Grįžęs atgal į Lietuvą mokslininkas įsikūrė ne Kaune, o Vilniuje. Tokia esą buvo jo žmonos sąlyga.

"Jos kompromisas buvo didesnis nei mano, todėl nedrįsau ginčytis. Juolab kad į Kauną dabar važiuoju bent keturis kartus per savaitę", – pasiteiravus, ar dažnos kelionės nevargina ir kokiomis gudrybėmis baido miegą prie vairo, pašnekovas savo atsakymu pribloškė.

Inovatyvus, išmanus ir šiuolaikiškas mokslininkas atstumą Vilnius–Kaunas–Vilnius tirpdo ne galingu sportiniu automobiliu, o kur kas žemiškesniais būdais. Traukiniu ir dviračiu.

"Nuo mano namų iki Vilniaus traukinių stoties maždaug 15 min. kelio. Įsitaisęs viename vagone, kitame ant kablio palieku savo dviratį, o po valandos vėl sėdu ant jo. Galutinė stotelė – KTU SHMMF, – apie metus besitęsiantį ritualą, kurio neatsisakė net iškritus sniegui, pasakojo A.Lašas. – Mano dviračio padangos su giliu protektoriumi, todėl žiemos iššūkiai nebuvo baisūs."

Dviratis – tarsi terapija

Beje, panašia transporto priemonių kombinacija jis naudojosi ir Tekančios Saulės šalyje, ir dirbdamas Didžiojoje Britanijoje, "Bath" universitete.

"Ką veikiu sėdėdamas traukinyje? Atsakau į elektroninius laiškus, skaitau. Galiu paskambinti žmonai, pasikalbėti su vyresnėle dukra. Tai labai produktyvi valanda, – A.Lašas neslėpė, kad būna akimirkų, kai besikeičiantys vaizdai už lango darbo reikalus nustumia į antrą planą. – Nuostabu, kai gali stebėti metų laikų kaitą. Sniegu aplipusias medžių šakas žiemą, o pavasarį jas sprogstančias pumpurais. Važiuojant automobiliu turėčiau kur kas daugiau streso."

Paklaustas, kodėl išlipęs iš traukinio nesirenka troleibuso, autobuso ar mikroautobuso, lenkdamas pirštus pašnekovas ėmė vardyti dviračio pranašumus, lemiančius pastarosios transporto priemonės pasirinkimą. Dviratis, anot jo, taupo laiką, kurį sugaištų transporto spūstyse, be to, padeda išlaikyti puikią fizinę formą ir išvalo mintis.

"Dviratį renkuosi ir tada, kai važiuoju į susitikimus Studentų miestelyje. Riedu per Ąžuolyną ir vėdinu galvą. Kai viduje susikaupia nereikalingos emocijos, jaučiuosi toks šviežias, – stipriau paspaudžiu pedalus", – baigdamas pokalbį išbandyti dviračio terapiją A.Lašas kvietė ir egzaminams besiruošiančius abiturientus.