Atrado save ir laisvę

V. Caronkutė pasakoja, jog senokai su vyru Tomu dairėsi sodybos, nes augino tris šunis, o su jais gyventi bute buvo gana sudėtinga. Prieš kurį laiką pagaliau sodybą nusipirko, bet kai atėjo laikas įsikraustyti – prasidėjo pandemija. Kai visus butuose uždarė karantinas – jie mėgavosi laisve, nes pagaliau turėjo namus su kiemu, miškais aplink.

Tiek Vilija, tiek jos vyras – miestiečiai, tad jai ir pačiai buvo netikėta, kad save atrado kaime ir čia jaučiasi labai laiminga. Nors visko pasitaiko – ir elektra kartais dingsta vėjui smarkiau papūtus, ir vanduo iš šulinio, ir patogumų name iš pradžių nebuvo, tačiau visa tai atperka malonumas, kai gali ryte su šunimis išeiti į laukus, klajoti miškais.

„Esu Lietuvos kinologų draugijos šunų dresuotoja, turiu savo dresūros mokyklą, tad dirbu ir su kitų žmonių, ir su savo šunimis. Priimame pagloboti draugų šunis, kai jiems reikia kur nors išvažiuoti. Mūsų sodyba dabar, kaip juokaujame, – kaimo turizmo sodyba šunims“, – sako Vilija.

Ji taip pat yra prieglaudos „Penkta koja“ savanorė, tad vis kokius nors gyvūnus priglaudžia savo namuose laikinai globai. Anot Vilijos, kaimas gali būti kitoks, nei daugelis įsivaizduoja – be šunų, pririštų grandine, be vištų, uždarytų narvuose. Savo gyvūnams sodyboje ji sukūrė kitokias sąlygas. Šalia miško esančioje aptvertoje sodyboje laksto ne tik šunys, bet ir katės, vištos, o namuose gyvena triušis, japoninės pelės ir net voras paukštėda.

Nėra taip, kad visą dieną turėčiau šokinėti aplink gyvūnus, tačiau juos kasdien pašerti, skirti jiems dėmesio – būtina.

Augina penkis šunis

Tarp Vilijos augintinių – net penki šunys. Tai trys vokiečių aviganės – aštuonerių Viper Laukinė Vilkauogė, trejų Ramulė iš Sapieginės ir trylikos metų Marta, paimta iš prieglaudos „Penkta koja“, kai jai jau buvo dešimt metų. Marta prieglaudoje jau buvo atsidūrusi trečią kartą, pakeitusi ne vieną šeimininką.

„Jos būtų niekas nepaėmęs, nes žmonės nenori imti senų šunų. Kadangi vokiečių aviganiai yra mano mėgstama veislė, aš ją pasiėmiau laikinai globai ir iki šiol pas mus ji gyvena“, – sako dresuotoja.

Sodyboje taip pat gyvena trejų metų retos kenterjerų veislės kalytė Only Love Antantė, dar šaukiama Kanda, ir maždaug šešerių mišrūnė Drama, kuri į namus atkeliavo iš „Penktos kojos“. Kalytė ne tik aktyvi, bet ir valdinga – jei tik kas nepatinka, iškart aploja ir už save didesnį šunį.

Kartu su šeimininke Drama dar ne taip seniai važiuodavo pas vaikus į saugaus elgesio su šunimis edukacijas. Kai Vilija šiam tikslui prieglaudoje ieškojo mažo mielo šuniuko, visi sakė, kad Drama tam netiks: buvo baili, ant visų urzgė, lojo. Dresuotoja vis dėlto ryžosi pasiimti ją laikinai globai. Teko padirbėti ir pavyko pasiekti, kad ji pamėgtų dresūrą ir net sugebėtų dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose. Drama moka begalę triukų: eina atbula ratu aplink šeimininkę, duoda „labas“ visomis keturiomis letenomis, užšoka šeimininkei ant nugaros, šoka baletą ir kt., o vaikus tai žavi. Galiausiai kalytė suprato, kad už kiekvieną pasirodymą bus labai apdovanojama, pagiriama, ir jai pradėjo labai patikti eiti „į darbą“.

„Tiek vaikai, tiek suaugusieji turi žinoti, kaip teisingai elgtis su šunimis. Edukaciniuose užsiėmimuose pasakodavau, kas šunims patinka, ko nederėtų daryti, kaip prieiti prie svetimo šuniuko. Aš paaiškindavau apie šuniukų kūno kalbą, o Drama parodydavo triukų“, – sako Vilija.

Augintiniai: vokiečių aviganiai – mylimiausia V.Caronkutės šunų veislė.  V. Caronkutės asmeninio archyvo nuotr.

Išmoko dresuoti triušius

Bene ištikimiausios V. Caronkutės palydovės – dvi gatvėje dar visai mažytės rastos katės: maždaug trylikos metų Kordulė ir dešimties Velnias. Jos kartu su šeimininke keitė ne tik gyvenamąją vietą, bet ir miestus: kartu gyveno Kaune, paskui kraustėsi į Klaipėdą, vėl atgal į Kauną, o galiausiai kartu persikėlė į kaimą.

Prieš gerus metus tarp Vilijos augintinių atsirado triušis Jūris – ir vėl „laikinai“. Keturi maži pūkų kamuoliukai – triušiukai, kuriuos kažkas išmetė gatvėje, papuolė į „Penktą koją“.

„Aš triušius priglaudžiau, bet apie juos nežinojau nieko. Nors jie mane ir domino, aplinkiniai sakė, kad triušis – kvailas gyvūnas, – prisimena pašnekovė. – Tie maži triušiukai mūsų namuose gyveno laisvai, nemačiau prasmės jų laikyti narvuose. Iš pradžių jie buvo labai meilūs, labai draugiški. Tačiau kai sulaukė paauglystės, nusprendė maištauti ir pradėjo tuštintis kur papuola. Tada pradėjau domėtis, ieškoti informacijos internete ir man pavyko juos išdresuoti – jie vėl pradėjo elgtis tvarkingai. Tada pamėginau išsiaiškinti, ką dar gali dresuojami triušiai išmokti. Tuo metu teturėjau tik vieną triušį – Jūrį. Jį dresuodama ir supratau, kad triušius daug ko įmanoma išmokyti.“

Pradžia: triušis Jūris, Vilijos priglaustas laikinai, liko gyventi jos namuose ir buvo pirmasis triušis, kurį jai pavyko išmokyti triukų. V. Caronkutės asmeninio archyvo nuotr.

Tunas – geras mokinys

Dresuodama Jūrį Vilija naudojo tuos pačius metodus, kaip ir dresuodama šunis: skatindavo maistu už vietoje atliktus reikalus ir įvykdytas komandas, ir taip jis išmoko vis daugiau įvairių triukų: apsisukti, landžioti per tunelį, tarp kojų ir t.t. Tiesa, tai visai nebuvo dekoratyvinis triušiukas – jis užaugo į 4,5 kg sveriantį gyvūną.

Deja, po metų Jūris susirgo ir iškeliavo. V. Caronkutei tai buvo labai skaudi netektis, tad iš pradžių sakė, kad daugiau triušių namuose nebus. Bet po trijų savaičių susirado skelbimą, kad parduodami prancūzų avinų veislės triušiai, ir taip namuose atsirado Tunas, šiuo metu sveriantis jau beveik 6 kg.

„Lietuvoje neįprasta tokius didelius triušius laikyti kaip augintinius, tad daug kas stebisi, kodėl aš tokį laikau namuose. Tunas yra gerokai didesnis už dekoratyvinį, tai protingas gyvūnas, kuris gali išmokti daug dalykų, – sako pašnekovė. – Visa tai, ką išmokau kažkada dresuodama Jūrį, iškart pritaikiau augindama Tuną, tad viskas sekėsi daug lengviau. Jis labai greitai visko išmoko ir dabar jau triukų moka daug daugiau nei Jūris, ir toliau mokomės.“

Tunas namuose gyvena laisvai, į narvelį uždaromas tik kartais: kai svečius atakuoja, nori graužti batus ar dalyvauti Vilijai tvarkant namus. Žmonių jis nevengia, mėgsta būti glostomas – pats kiša galvą, laižo šeimininkei rankas, kas triušių pasaulyje reiškia, kad ja pasitiki, baksnoja nosimi, lyg sveikindamasis su kitu savo gentainiu. O pagrindinis požymis, kad jis jaučiasi gerai šiuose namuose, – miega visiškai atsipalaidavęs, nes šiaip triušiai iš prigimties bailūs.

Višta – protingas paukštis

Vilijos namuose gyvena dar ir būrys naminių paukščių. Tiesiog kažkada užsinorėjo ir nusipirko. „Jei kas nors prieš penkerius metus man būtų pasakęs, kad auginsiu vištas, būčiau pasijuokusi, bet taip atsitiko, kad užsimaniau tų vištų. Atitvėrėme aptvarą joms, pastatėme namelį ir įsigijau kelias vištaites“, – pasakoja pašnekovė.

Tuo pat metu jos draugė gelbėjo iš paukštyno broileriukus ir pasiūlė jai vieną priglausti. Iš to paukštelio išaugo naminė, dresuota ir mylima višta, dabar vadinama Gulbe. Jai beveik dveji metai, o broileriui tai daug – paprastai jie gyvena apie 50 dienų, o tada paskerdžiami.

„Gulbė iš pradžių gyveno su kitomis vištomis, tačiau labai griežta vištų hierarchija – pernai žiemą kažkas atsitiko, vištos nusprendė, kad Gulbė joms nepatinka, ir pradėjo ją skriausti. Radau ją apipešiotą, sužeistą, tad teko kažko imtis. Apgyvendinome Gulbę svečių namelyje: dieną aš ją paleidžiu lankstyti po kiemą, o nakčiai ji pati nueina į boksiuką, skirtą šunims gabenti, tada aš ją nunešu į namelį. Taip ji tapo mano drauge, nes su kuo jai daugiau bendrauti – vištos juk išvijo“, – pasakoja Vilija.

Pastebėjusi, kad vištai patinka žmonių ir šunų kompanija, pašaukta atbėga ir tikisi ko nors skanaus, dresuotoja ir ją pradėjo mokyti triukų. Dabar Gulbė moka perlipti lanką, suktis ratu, apeiti aplink bokštelį.

Šiuo metu Gulbė vėl gyvena su kitomis vištomis – užaugusi ji įgijo daugiau pasitikėjimo savimi, o sodybos šeimininkams padidinus vištoms skirtą aptvarą, ten nuėjo pirma. Dabar jau kitos vištos ją gerbia. 

Virsmas: nuo mirties išgelbėtas broileriukas tapo namine, dresuota ir mylima višta Gulbe, kuri nori žmonių dėmesio ir greitai mokosi. V. Caronkutės asmeninio archyvo nuotr.

Naujausias Vilijos hobis – vasarą pradėtos auginti japoninės pelės. „Viena mano draugė susižavėjo tomis pelėmis ir vis sakydavo, kad parsiveš iš užsienio garbanotųjų pelių. Kai parsivežė, nuvažiavau pažiūrėti. Tikrai labai mieli, gražūs gyvūnėliai, bet neturėjau didelio noro vežtis jų į savo namus. Pasakiau, kad paimsiu vieną tada, kai ji turės juodą pelytę. Ir kažkaip labai greitai ta maža juoda pelytė atsirado, ir man nebuvo jau kur dingti – teko ją parsivežti namo“, – pelių atsiradimo namuose istoriją pasakoja V.Caronkutė.

Tiesa, taip sutapo, kad pirmoji pelytė namuose atsirado tuo metu, kai gyvūnų mylėtoja neteko triušio Jūrio, tad pelė tuo metu jai mažiausiai rūpėjo – kurį laiką ji gyveno mažame narvelyje ir tiesiog gaudavo vandens ir maisto.

Po kurio laiko dresuotoja nusiramino, ėmė galvoti, kaip įdomiau įrengti jai narvelį, kokių atrakcionų pridaryti. Galiausiai atsivežė ir antrą pelytę, nes pelės yra bendruomeniniai gyvūnai – vienai liūdna.

Pradėjusi jas auginti ir daugiau jomis domėtis Vilija pamatė, kad pelių yra įvairių spalvų, kailių. Ir jos namuose pradėjo atsirasti vis kitokių pelyčių. Šiuo metu čia gyvena šešios patelės ir du patinėliai. Veislė ypatinga tuo, kad nors visos jos yra japoninės pelytės, labai varijuoja jų spalvos ir kailio tipai. Pašnekovės namuose dabar gyvena ilgaplaukės garbanotosios, trumpaplaukės pelytės ir viena plika pelytė. Jos numylėtinės – mėlynosios pelytės, tokios pat spalvos kaip triušis Tunas.

„Pelė iš prigimties baikštus, atsargus gyvūnas, tačiau kadangi jos veisiamos veislynuose, tolimesniam veisimui atrenkami draugiškiausi peliukai, tad jos neagresyvios, nelabai baikščios – pabūna ant rankų, o pasistengus ir padirbėjus galima jas net prisijaukinti, kad ateitų ant rankos, imtų skanėstą, nes jos yra smalsios, mėgsta tyrinėti aplinką“, – sako Vilija.

Dabar jai labiausiai rūpi, kad su naujomis augintinėmis nesusipažintų katės, kurios eina pelių medžioti į kaimą. Joms tikrai nebus svarbu, kad šios pelės japoniškos ir su kilmės dokumentais.

Visi gražiai sugyvena

Kol kas troba pilna, tad apie naujus augintinius pašnekovė teigia negalvojanti. Juk visiems reikia skirti pakankamai dėmesio ir rūpesčio.

„Diena prasideda ne nuo kavos puodelio, o nuo kelionės į lauką su šunimis, tada reikia vištas išleisti, paduoti joms lesalo, patiekti pusryčius triušiui – tik tada jau galima galvoti apie kavą sau, – sako Vilija. – Nėra taip, kad visą dieną turėčiau šokinėti aplink gyvūnus, tačiau juos kasdien pašerti, skirti jiems dėmesio – būtina.“

Laimė, visi gyvūnai sutaria ir gali draugiškai leisti laiką kartu. Tačiau, kad taip būtų, teko pasistengti.

„Reikia griežto, bet teisingo auklėjimo, – sako dresuotoja. – Iš tikrųjų mūsų šunys yra labai išlepinti, mylimi, jiems daug kas leidžiama – ir lovoje gali miegoti, ir nuo stalo kartais gauna skanėstų, ir žaislų turi krūvas, ir lankstyti gali palaidi. Tačiau jie vis tiek turi laikytis kelių svarbių taisyklių. Visų pirma, jie negali pyktis tarpusavyje, negali būti jokios agresijos, jie negali pjauti kitų namuose esančių gyvūnų, nes visi gyvūnai yra mūsų šeimos nariai. Jeigu jie laikosi šių taisyklių, tai visi sugyvename.“

Žinoma, atsikraustymas į kaimą ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams buvo nemaža permaina, tad kai ko teko mokytis iš naujo. O norint išdresuoti augintinį, pasak pašnekovės, reikia daug kantrybės ir žinių. Ne mažiau svarbu ir tai, kad gyvūnas jaustųsi komfortiškai, saugiai. Jo negalima versti kažko daryti bausmėmis, smurtu – reikia atrasti, kas motyvuoja gyvūną, užmegzti su juo ryšį.