"Kava ir ledai". Šiuo užrašu prieš 43-ejus metus lankytojus kvietė "Liepaitė", įsikūrusi Karo muziejaus sodelio pašonėje. Ne sykį interjerą pakeitusi kavinaitė šiandien atgimė naujai, bet gerbdama pirminį jos vaizdą.

Lankė savo kūrinį

Už "Liepaitę" padėkoti reikėtų garsiam Kauno architektui Algimantui Sprindžiui, projektavusiam "Merkurijų" ir daug kitų Kauno statinių. 1988 m. pagal A.Sprindžio projektą buvo atkurtas ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, kuris sovietmečiu buvo apniokotas.

Šio sodelio pašonėje architektas savo potėpį paliko dar anksčiau. 1971 m. pagal jo projektą buvo pastatyta ir įrengta kavinė "Liepaitė".

"Maironio ir K.Donelaičio g. sankirtoje stovėjo žalias nameliūkštis. Nusprendėme jį nugriauti. Atsivėrusioje erdvėje nutarėme įrengti kavinaitę. Per porą savaičių suprojektavau – taip čia atsirado "Liepaitė". Ją labai pamėgo ilgaplaukiai. Užsisakai kavos, grameliuką, skamba muzika... Labai patikdavo ten sėdėti", – neseniai duodamas interviu "Kauno dienai" į prisiminimus nugrimzdo A.Sprindys. Tiesa, sveikata jau neleidžia jam gėrėtis miestu, kurti jį kaip anksčiau.

Šviesa – kaip kadaise

Prie naujai rengiamo restorano interjero darbavosi architektas Audrys Karalius. Tiesa, autorius užbėga už akių – netikėto, ypatingo interjero lankytojai čia nepamatys.

"Parašykite, kad interjero nėra. Tikrai ne interjeras yra svarbiausia. Interjeras tarsi yra orkestras, o pagrindinį vaidmenį atlieka solistas", – paaiškino A.Karalius.

Istoriją ir autorių turinčiai erdvei jis nesistengė įpiršti savo radikalių sprendinių, nesiekė kažkuo nustebinti. Jam norėjosi atidengti tai, kas buvo sugalvota A.Sprindžio ir vėliau užmaskuota kitų kūrėjų.

Dabar pagrindinis restorano vaizdas atsiveria iš K.Donelaičio g. pusės. "Čia įstiklintoje verandoje specialiai visus baldus ir šviestuvus pristūmiau prie vitrinos, kad žmonės gražiai žiūrėtųsi apšviesti tarp augalų, o sieną už jų nudažiau asfalto spalva. Taip ji tarsi išnyksta, patalpos siaurumas tampa nebesuvokiamas", – vieną iš sumanymų pateikė A.Karalius.

Taip jis norėjo sukurti patalpos be fasadinės sienos įspūdį ir tarsi priartėti prie originalios A.Sprindžio projekto versijos, kai žmonės po stogeliu sėdėjo lauke, veranda nebuvo įstiklinta. "Tam labai padėjo ir atrastos senosios šviesos nišos lubose", – pridūrė pašnekovas.

Restorano erdvėje ties baru sugrąžintos A.Sprindžio kadaise suprojektuotos įgilintos akutės, iš kurių sklinda šviesa. A.Karaliaus teigimu, tokiu principu lempos buvo sugalvotos ir kai kuriose kitose Kauno kavinėse, pavyzdžiui, "Orbitoje". Tai buvo to laiko mada.

Tualeto vieta – mėgstama

A.Karalius interjerą kūrė ne tik kaip architektas, bet ir kaip užsakovės – Joanos Adomaitienės gaminamų patiekalų gurmanas. Mat jis buvo ištikimas jos virtuvei kitose miesto vietose, tad mielai sutiko jai talkinti persikėlus į ypatingą erdvę, prisišliejusią prie vienos švenčiausių Kauno vietų – Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio.

Vieno aukšto restorano pastatas įsilieja į sodelio erdvę, kaimynystėje stovintis Karo muziejaus bokštas – tartum gairė, nurodanti, kur ateiti paskanauti.

Šis bokštas paskatino perplanuoti dalį vidaus erdvių. Vos įėjęs iš lauko nedideliame vestibiulyje lankytojas atsimušdavo į tualeto duris, o viduje už tualeto buvo belangė patalpa tartum apendiksas, kurios niekas nemėgo.

Įdomu tai, kad buvusiame vyrų tualete buvo pailgas langas, pro kurį matosi garsusis bokštas, tačiau stiklas buvo uždengtas. A.Karalius negalėjo leisti, kad neįkainojamas vaizdas į Karo muziejų toliau būtų slepiamas ir liktų ne pačioje garbingiausioje vietoje. Tad jo pastangomis tualetas perkeltas giliai į vidų, o jo vietoje neliko aklinų sienų, atsirado staliukai. Pats architektas mėgsta prisėsti prie apvalaus stalelio ir žvelgti į išgelbėtą vaizdą pro atidengtą langą.

"Prašom užeiti į tualetą", – šmaikštaudamas jis pasitiko "Kauno dienos" žurnalistus, užėmęs būtent šį stalelį. A.Karalius nė kiek nepabijojo sugadinti apetito sakydamas: "Dabar mes sėdime tualete."

Perėmė naudotus baldus

"Labai džiugu, kad teko dirbti kartu su virėja tiesiogine šio žodžio prasme. Tai nėra kažkoks "uabas", kuris surenka darbuotojus, ir jie tartum baudžiauninkai dirba. Ši moteris yra kviečiama kurti patiekalų kitoms įstaigoms, ne tik savajai", – užsakovę gyrė A.Karalius. Jo įsitikinimu, vakarietiškas pavyzdys, kai nedidelio restorano virtuvės autorius yra ir įstaigos šeimininkas, – labai teigiama apraiška Kaune.

"Šios vietos šalia Karo muziejaus sodelio visi bijojo. Čia veikė picerijos, blyninės, bet išnyko. Joana šios vietos nepabijojo", – džiaugėsi architektas. Tai, kad kavinė yra netoli judrios K.Donelaičio g., jis laiko ne trūkumu, o pranašumu. "Judantis peizažas, net jei tai yra automobiliai, turi didelių pranašumų. Jauti miesto pulsą", – paaiškino jis.

Sutikęs padėti moteriai A.Karalius sykiu užminė jai mįslių, kaip atrodys naujoji jos patiekalų karalystė.

"Restorano savininkei pasakiau, kad jokių interjero fintų nebus. Bus tik atidengtos A.Sprindžio projektuotos patalpos. Daug kas bus tiesiog nuvalyta. Man tokioje vietoje norėjosi kažko labai neutralaus", – projektavimo pradžią prisiminė architektas.

Vienas labiausiai matomų A.Karaliaus potėpių – languoti tapetai. "Išrinkau tapetus, kurių raštas priminė senelio marškinius. Tokia estetika man yra labai miela, raštas nenusako laikotarpio. Jis gali būti ir smetoninis, ir šiuolaikinis. Paralelė labai neįkyri", – įsitikinęs interjero autorius.

Šeimininkė prašė specialios rašymo su kreida lentos, ant kurios galėtų rašyti lankytojams įvairias mintis, naujienas,pasiūlymus, o architektas sutaupė jai pinigų siūlydamas rašyti kreida tiesiai ant tamsiai pilkos sienos. Dažai, pasak A.Karaliaus, tokie kokybiški, kad kreida lengvai nusivalo, siena išlieka nepažeista.

Interjero įrengimo biudžetas buvo ekonominis, tad teko suktis iš situacijos. Daugelis baldų nėra nauji gaminiai. Vieni čia stovėjo anksčiau, kiti pervežti iš veiklą nutraukusios vienos Kauno vyninės. Šviestuvai ir kai kurie kiti aksesuarai atkeliavo iš IKEA prekybos centro. Kai kurios naujovės interjerą papildys ateityje.

Atsisakė retro detalių

Architektas vadovavo ne vien įrengiant interjerą, bet ir kartu su restorano savininke rinko pavadinimą. Po ilgų diskusijų restoranas pavadintas "Sodelis 1934".

A.Karalius įsitikinęs, kad tokioje svarbioje miesto vietoje maitinimo įstaiga turi sietis su smetoniniu Kaunu. Vis dėlto senienų eksponavimas, retro stilius restorano šeimininkei neimponuoja, tad net ir nebandyta tai daryti. "Priėjome nuostatą, kad nereikia dirbtinai vaidinti senovės", – teigė architektas.

Pavadinime pasirinkti 1934 m., nes tada duris atvėrė naujai pastatytas Vytauto Didžiojo karo muziejus, kartu ir šalia esantis sodelis įgijo modernią architektūrinę išraišką.

Sodelio temą papildo ne tik greta esantis istorinis sodelis, bet ir gyvi augalai, tįstantys iš pailgų vazonų, pakabintų virš stalų vadinamojoje verandoje. "Vijokliai dar jauni. Kai gaus saulės, jie pradės raizgytis į viršų, ir bus žalias kilimas tarsi pas močiutę namuose", – komentavo architektas.

Restorane bus galimybė mintimis persikelti į Kauno aukso amžių. Verandoje, ant pilkosios sienos, bus iškabinta 13 m ilgio senovinių nuotraukų juosta. Senas nuotraukas kolekcionuojantis Jonas Palys, žinomo architekto Rimvydo Palio sūnus, sutiko kad būtų padaugintos mažai matytos senojo Kauno nuotraukos. Antai iš kai kurių nuotraukų galima įsitikinti, kad vieta, kurioje buvo pastatyta kavinė, niekada nebuvo Karo muziejaus sodelio dalis, čia buvo privati sodyba.

"Kartu su J.Paliu peržiūrėjome apie 4 tūkst. nuotraukų, iš kurių atrinkome 200. Vėliau iš jų atrinkome dar 32, kurios ir bus eksponuojamos ant pilkosios restorano "Sodelis 1934" sienos", – patikslino pašnekovas. Nuotraukos nebyliai, bet vaizdingai pasakos ne tik Karo muziejaus sodelio, bet ir smetoninio Kauno istoriją.

Pažintis – per močiutės tortą

Restorano vadovė neketina vaišinti praėjusio laikotarpio patiekalais. Jos meniu atspindės viso pasaulio šiuolaikinę virtuvę. J.Adomaitienė neabejoja, kad ir Antano Smetonos laikais Kauno aukštuomenėje vyravo pasaulinė virtuvė, nes tai buvo atviras, pažangus miestas.

"Tai nebuvo kažkokie riebūs kaimietiški patiekalai", – pritarė jai A.Karalius, klausęsis pasakojimų kolegos, kurio senelis tarpukario restorane "Versalis" dirbo vyriausiuoju virėju.
Vis dėlto vienas lietuviškas smetoniškas gaminys "Sodelyje 1934" privers lankytojus salti. "Tai mano močiutės tortas "Napoleonas". Jį gaminu pati, recepto niekam neišduodu", – šypsojosi Joana.

"Visi yra valgę devynias galybes "Napoleonų", bet šis – kitoks. Galima sakyti, kad per šį tortą mes su Joana ir susipažinome", – šypsojosi A.Karalius.