"Kauno dienos" redakcijoje viešėjusi Seimo narė, buvusi finansų ministrė, pasisakė ir apie Kauno LEZ plėtrą, Kauno ir Vilniaus dvimiesčio idėją bei žymiąją spurginę.

– Kaunas iki šiol buvo vadinamas konservatorių bastionu, per rinkimus ši partija ir jos atstovai buvo labai palaikoma. Ar jūsų nebaugina savivaldybių rinkimų rezultatai, per kuriuos kitos partijos, taip pat ir konservatoriai, buvo sutriuškintos "Vieningo Kauno"?

– Ne, negąsdina. Vietos ir prezidento rinkimų dinamikos yra visiškai skirtingos. Rinkdami savivaldybių tarybas, merus žmonės vertina praktiškiau. Tad kalbėdama apie nacionalinius rinkimus labai ramiai žiūriu į žmonių pasirinkimą per vietos rinkimus. Žmonės yra išmintingi, ir jie per prezidento rinkimus vertins tai, kas jiems atrodys svarbu nacionalinėje politikoje. Pasirinks pagal jiems atrodančias svarbias vertybes, programų nuostatas. Tiesioginio ryšio su kitais rezultatais nesu pastebėjusi nė vienoje savivaldybėje. Tikrai nesiryžčiau prognozuoti, kad jeigu kažkurioje savivaldybėje tarybos rinkimus laimėjo konservatoriai, tai aš ten būtinai laimėsiu prezidento rinkimus. Nieko panašaus.

– Kaune vienas po kito dygsta verslo centrai, vyksta didžiulė LEZ plėtra. Kaip manote, ar Kaunas jau pasiekė plėtros, investicijų augimo piką?

– Turiu pasakyti, kad labai džiūgauju dėl Kauno LEZ plėtros, atsirandančio vis didesnio ekonominio aktyvumo Kauno apskrityje. Iki tol didžiąją dalį investicijų susiurbdavo Vilnius. Džiaugiausi, kad Lietuva gauna, bet nepatiko, kad gauna taip koncentruotai – tik sostinė. Labai apsidžiaugiau, kai investicijos pajudėjo Kauno kryptimi. Jaučiuosi šiek tiek prie to prisidėjusi. Kai "Investuok Lietuva" dar tik viliojo investuotojus, kai jie Lietuvoje dar tik uostėsi, sprendė, ar verta jiems rinktis mūsų šalį, aiškinosi, kokios Lietuvoje yra sąlygos, su keliais tų didžiųjų investuotojų man teko pietauti, vakarieniauti, juos įtikinėti, pavyzdžiui, Pažaislio restorane, kad Lietuva, Kaunas yra puikus ir tikrai verta rinktis šią lokaciją.

Kalbant apie investuotojų bumą, atsiranda problemų. Labai gerai, kad tos investicijos atėjo, kad jų yra vis daugiau. Tačiau reikia galvoti ir apie tai, ar mes spėsite užtikrinti reikiamus darbuotojų išteklius ir pan. Pagrindinis ateinančių bendrovių klausimas būna, kur žmonės, kurie dirbs. Darbuotojų kol kas užtenka, bet ar pakankamai paruošiame specialistų, kad jų užtektų ir naujai viliojamoms kompanijoms. Tai yra nemenkas iššūkis. Nuo to, ar matome platesnį vaizdą, laiku reaguosime, susidorosime su minėtu iššūkiu, ir priklausys, ar tai jau yra investuotojų pikas, ar jų bus galima sulaukti daugiau. Aišku, turime specialistų potencialo ir tarp emigravusių tautiečių, tačiau kalbant apie jų grįžimą reikia išspręsti kitus klausimus: kaip jie grįš, kaip ir kur gyvens, kur galės mokytis jų vaikai, tai yra reikia įžvalgų ir socialinės apsaugos švietimo sektoriuose.

– Kuriose dar srityse matote Kauno potencialą, kurį būtų verta išnaudoti?

– Kaunas apskritai yra ypatingas miestas. Sostinės paveldas duoda labai didelę įtaką. Ir Panevėžyje, ir Šiauliuose yra daug ko, tačiau ten dominuoja pramonė, o čia yra ir mokslas, ir kultūra, labai senos tradicijos, daug to, kas iš esmės yra didmiesčio dvasia. Taip, Kaune matoma technologinė pakraipa, tačiau miestui pilnėjant, jame daugėjant žmonių, kurie dirba gerose įmonėse, gerai uždirba, tada ekonomikos ratas įsuka ir kitas veiklas: smulkųjį verslą, nes sukuria įvairių paslaugų paklausą, visuomeninę veiklą, kultūrinę, renginių paklausą. Manau, kad "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" bus itin pavykęs projektas.

Žodinė kova, kuris miestas pirmesnis, yra visiškai netekusi prasmės.

– Kaip vertinate vieną ambicingiausių Kauno projektų – mokslo populiarinimo centrą "Mokslo sala"? Kokį impulsą jis gali duoti Kaunui, o gal net ir visai Lietuvai?

– Akivaizdu, kad tai bus neeilinė vieta Lietuvoje. Kaune yra įvairių sričių mokslo: humanitarika, tikslieji, medicinos, sporto ir t.t. Mokslo populiarinimo, vystymo potencialo Kaune tikrai yra, tik nereikia to paleisti. Mes patys norime save sieti su aukštesne pridėtine verte, biotechnologijomis, lazeriais, išradimais. Turime visas priemones, kurios padeda kapstytis iš žemos ir vidurinės pridėtinės vertės, ką aš drįstu vertinti kaip egzistencinį klausimą. Jeigu mes ten liekame, užstringame vidutinių pajamų spąstuose. Visos priemonės, projektai, kurie mums duoda potencialo perlipti tą kartelę, yra sveikintinos. Mokslas, inovacijos, tyrimai, jų pritaikymas pramonėje, komercializavimas, eksportas – tai yra dalykai, kuriuos mes turime galėti pasiūlyti. Tą rodo vien skaičiai žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Problema ta, kad kartais statistika ne visiškai atitinka turinį, tad darykime dalykus, kurie leistų pasiekti, kad būtume tokie, kokie norėtume būti.

– Ką manote apie buvusią Vilniaus ir Kauno dvimiesčio idėja? Ar ji tebėra aktuali ir ją verta gaivinti? Ar įžvelgiate šių miestų glaudesnio bendradarbiavimo galimybes ir poreikį?

– Pati esu patyrusi, kad Vilnius prie Kauno vis labiau artėja. Ne tai, kad jie yra vienas nuo kito netoli, bet vis artėja vienas kito. Anksčiau atrodė, kad atstumas tikrai yra, o dabar nuvažiuoti iš Vilniaus į Kauną yra tas pats kaip iš pavilnio nusigauti iki Santariškių. Miestus tarsi suartina ir įvairios bendradarbiavimo, bendravimo iniciatyvos. Žodinė kova, kuris miestas yra pirmesnis, visiškai netekusi prasmės. Abu miestai daugiau mažiau pamatė savo stipriąsias puses, link jų ir juda. Labai smagu, kad Kaunas yra vilnietiškų agentūrų fokuse. Būdama visiška vilnietė, suprantu, kad labai svarbu, jog Lietuva nebūtų vieno miesto valstybė. Džiugu, kad yra gyvybės skirtingose vietose – Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, kuriam aš irgi norėčiau sugalvoti sėkmės formulę, ir kitur. Mums, kaip visuomenei, geriau, kad nesame susigrūdę vienoje vietoje, pavyzdžiui, Vilniuje, nes tai žmones pradeda varginti. Kuo daugiau yra palankių žmonėms gyventi vietų, tuo mums geriau. Lietuva yra tokia maža, kad ją visą galima pervažiuoti per kelias valandas.

Mano nuomone, pačios bendruomenės turėtų spręsti, ar joms reikia aktyvesnio miestų bendradarbiavimo, ar jos jaučia tokį poreikį. Infrastruktūriniai dalykai, kurie priklauso nuo centrinės valdžios, – keliai, geležinkelio susisiekimas, priemonės, kad žmonėms būtų patogu tarp Kauno ir Vilniaus, – yra daugmaž sutvarkyti. Ar reikia bendrų projektų, bendros investuotojų paieškos, logistikos, kur galima vieno miesto privalumus išnaudoti kito naudai, abu miestai patys mato geriausiai.

– Prieš kelias savaites Kaune lankėsi kandidatas į prezidentus premjeras Saulius Skvernelis…

– Valgė spurgas. Vasario 16-ąją, kai lankėmės Kaune, ir visą dieną čia turėjome įvairios veiklos, prie šios spurginės eilė buvo tokia ilga, kad buvo neįmanoma gauti spurgos. Be eilės eiti nedrįsome. Neturėjome privilegijos eiti be eilės ir nebūtume to darę, tad tuomkart spurgų nenusipirkome. Ši spurginė yra visiškai epinė vieta.

– Kokios jūsų mėgstamiausios vietos Kaune? Kurios jums labiausiai asocijuojasi su Kaunu?

– Visa Laisvės alėja. Ji man labai labai patinka. Ir dar Žaliakalnio kalnas, į kurį kartais atvažiuodavome iš Vilniaus tik tam, kad čia užliptume, pasivaikščiotume tarp individualių namų ir pasigrožėtume nuo kalno atsiveriančiu vaizdu. Kaunas man yra tokia vieta, į kurią atvažiuodavau šeštadienį iš neturėjimo ką veikti kaip į tokią vietą, kurioje faina pasivaikščioti. Labai sunku išskirti kažkokias konkrečias vietas. Kaunas man patiko ir patinka savo kitoniškumu.