Vaikų džiaugsmas – ėriukai

Ko jau ko, o jaukumo, nuoširdumo Evaldo ir Vaivos Diržinauskų namuose tikrai netrūksta. Vos įžengus į jų namo Ringauduose prieangį, pasitinka klegantis duetas: jaunėlis Diržinauskų sūnus Motiejus ir vidurinis Mykolas. Kartu su vaikais nuo laiptų iš antro namo aukšto žemyn vikriai nubėgo ir du šeimininkų šunys. "Mes turime mažų avyčių, – be jokių įžangų tuoj pat džiaugsmingai pranešė jaunėlis Motiejukas, siekdamas pasiimti nuo pakabos kepurę ir striukę. – Eime į tvartelį – parodysiu." Broliui iš paskos pasekė ir Mykolas.

Drauge išėjome į vakaro prieblandoje skendintį kiemą ir pasukome tvartelio link, iš kurio pro durų plyšį sklido šviesa. Tvartelyje pamatėme ne tik kelių dienų amžiaus keturis avių mažylius, bet ir keliolikos avių bandą bei jas pašerti grūdų mišiniu atėjusią Vaivą. Kol vaikai mylavo avių mažylius, keliais žodžiais persimetėme su bandos šeimininke.

Keturkojės žoliapjovės

"Kai lankiausi Švedijoje, atkreipiau dėmesį į periferijoje gyvenančių žmonių išradingumą – vietovėse, kuriose nedėkingas žolei pjauti landšaftas, švedai augina avis. Jos perkamos ir prižiūrimos kooperacijos būdu. Pagal susitarimą jos šeriamos, kerpamos, dalijamasi jų prieaugliu. Pagalvojau, kad tokios naudingos "žoliapjovės" praverstų ir mūsų sodyboje, kurią įsigijome miškingoje vietoje. Taip iš pradžių radosi kelios avys toje sodyboje, bet pastebėjome, kad jų per mažai 2 ha žolės plotui "nupjauti", tai dabar turime keliolika avių", – aiškino avių atsiradimą sodyboje V.Sladkevičiūtė-Diržinauskienė.

Rudenį parvežamos į tvartelį

Pasak pašnekovės, avių priežiūra nuo pavasario iki vėlyvo rudens beveik nieko nekainuoja, nes tokiu metu pagrindinę jų raciono dalį sudaro žolė. Tenka tik papildomai duoti kombinuotų pašarų, papildytų reikiamais vitaminais ir mineralais.

Rudenį avys parvežamos į tvartelį Ringauduose. Čia jos šeriamos ne tik šienu – viena avis žiemos metu suėda apie 200–300 kg, o per dieną – 1–1,5 kg šieno, papildomai gauna apie 300 g grūdų mišinio, kuris ypač reikalingas ėriukų besilaukiančiai ar jau jų sulaukusiai aviai. Tokios keturkojės mamos gauna ir nekondicinių plautų daržovių: morkų, cukinijų, kopūstų, burokėlių ir pan.

Pasitaiko beširdžių ožkų

"Gaila, kad ne visos mamos avys yra rūpestingos. Yra tokių, o ypač pirmakarčių, kurios užsispiria neauginti vieno kurio savo ėriuko – vis veja jį, norintį žįsti, šalin stumdama mažylį savo galva. Tuomet tenka tokią beširdę mamą pririšti prie sienos taip, kad ji galėtų atsigulti, atsigerti, paėsti, bet negalėtų nuvyti šalin jai kažkuo neįtikusio ėriuko. Jei ir šis sumanymas nepavyksta, tenka patiems maitinti mažylį, bet tai ne visada gerai baigiasi", – palingavo galva Vaiva.

Į tvartelį durys neužsidaro, nes berniukai vis bėga ir bėga pas ėriukus.

Beje, dvi avys, atsivedusios po du ėriukus, apgyvendintos atskiruose, atitvertuose nuo likusios gentainių bandos garduose. Taip elgiamasi todėl, kad bandos avys sutryptų mažylius. Beje, jie subręsta per 3–4 mėnesius ir atskiriami nuo mamų. Toliau jų likimas priklauso nuo Vaivos. Bet tai ir taip aišku – juk negali banda didėti iki begalybės.

Palygino su rojumi

O jaunų avyčių mėsa yra gardi ir labai vertinga – joje, kaip ir triušienoje, yra labai mažai cholesterolio, todėl ji priskiriama dietiniams produktams, kuriuos valgyti sveika ir mažam, ir senam. Tačiau, anot Vaivos, nesinori pokalbį apie avis baigti apie jų mėsos naudą.

"Nesvarbu, kad žiemą dar labiau nei anksčiau, mudu su vyru esame pririšti prie namų – juk nepaliksiu gyvuliukų be priežiūros. Tačiau jie teikia daug džiaugsmo mūsų vaikams – į tvartelį durys neužsidaro, nes berniukai vis bėga ir bėga pas ėriukus. Tos avys ir jų mažyliai džiugina ne tik mūsų vaikus, – tvirtino pašnekovė. – Kartą atėjo iš Ringauduose veikiančios Mažųjų moksliukų atradimų studijos Mykolo draugai ir vienas jų, vos įžengęs į avidę, pasakė: "Iki šiol nežinojau, kur yra rojus, o jis, pasirodo, čia."