Likimas sudėliojo taškus

Vaikystėje su kiemo draugėmis žaisdama mokytojas, apie pedagogo darbą Rigonda Skorulskienė nesvajojo. Skaičiuodama valandas, kurias mama praleidžia taisydama biologijos sąsiuvinius, mažoji dievagojosi nelipsianti į tą pačią balą.

"Bemiegės naktys ir darbas, kuris nesibaigia sulig užvertomis mokyklos durimis. Ne, ne, ne", – galvą kaip vaikystėje purtė R.Skorulskienė.

Baigusi vidurinę ji įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultetą. Ruošėsi būti mokslininke. Deja, realybė svajoms pakišo koją – nepriklausomybės atkūrimas, krizė ir asmeninės problemos jauną merginą išvijo į gatvę ieškoti darbo. Tąkart ji prisibeldė į vieną vidurinę mokyklą, kur vyresniųjų klasių moksleiviams ėmė dėstyti fiziką.

"Prisimenu, kaip raminau save: Rigonda, visa tai laikina", – ir nuo tos dienos R.Skorulskienė suskaičiavo dvidešimt trejus metus, kuriuos atidavė mokyklai.

Sutapimas, bet dzūkaitės Loretos Latvienės svajonėse vietos pedagogo profesijai taip pat nebuvo. Mergina save matė su teptuku rankoje ar mokslininko chalatu.

"Dar norėjau būti hidrometeorologe. Tuomet kaip atsidūriau mokykloje? Klasikinė istorija iš vadovėlio – mama per mane įgyvendino savo svajonę. Taip, ji labai norėjo būti pedagoge, tačiau šeima neturėjo galimybių į mokslus leisti visų vaikų, –  Mintimis pašnekovė nusikėlė į dieną, kai, išpildžiusi mamos gyvenimo troškimą, su VPU magistro diplomu rankoje ji atsidūrė prie Kauno švietimo skyriaus durų. – Paklausiau, ar yra laisvų darbo vietų. Sako: taip, kaip tik Šilainių vidurinėje mokykloje reikia geografo. Nuo to prasidėjo mano istorija."

Svarbiausia – pagarba

Pašnekovės neslėpė – pedagogo darbas nėra lengvas, tačiau sunkumai esą neišvengiami bet kuriame darbe. Svarbiausia –  mokėti su jais susidoroti ir nepasiduoti.

"Kaip šauksi, taip ir atsilieps, – trečiąjį Niutono dėsnį, kuriuo dažniausiai pradeda pažintį su septintokais, priminė R.Skorulskienė. – Visuomet pabrėžiu, kad į nesimokymą, neklausymą, ignoravimą ir apgavystes atsakysiu tuo pačiu. Veikia."

Visuomet pabrėžiu, kad į nesimokymą, neklausymą, ignoravimą ir apgavystes atsakysiu tuo pačiu. Veikia.

Pamokų metu kilstelėti balso netenka ir šmaikščiajai geografei, mat ji nuo pat pirmos pamokos sau pažadėjo gerbti kiekvieną mokinį: dvejetukininką ir pirmūną, berniuką ir mergaitę, išmanantį tiksliuosius ir humanitarinius mokslus.

"Viskas grįžta atgal bumerangu", – atgalinio ryšio, kuris pasireiškia ne tik ta pačia pagarba, bet ir meile dėstomam dalyku, galia neabejojo L.Latvienė.

Bene didžiausiais savo pasiekimais mokytojos laiko mokinių, kuriems klijuojamos neklaužadų ar prasčiau besimokančiųjų etiketės, virsmą. Tokiais momentais esą suvoki, kad kiekvieną vaiką galima prakalbinti, tereikia rasti tinkamą būdą: parodyti daugiau dėmesio, pagirti už pastangas arba leisti suprasti, kad matematinių formulių neišmanymą kompensuoja jo smalsumas kitoje srityje.

"Prisimenu pirmuosius savo darbo metus ir šeštoką Karolį, kuris liko pataisoms. Baigiantis vasarai, šiaip ne taip ištempėme ketvertui, o rugsėjį pirmas pažymys, kurį jis gavo iš kontrolinio, buvo 10. Antras – ir vėl 10. Galvoju: nusirašinėja. Mano nuostabai, trečiąjį kontrolinį jis rašė nė nekilstelėdamas galvos nuo užduočių lapų. Kai paklausiau, kas jam atsitiko, sulaukiau atsakymo: mokytoja, per vasarą aš pamilau geografiją", – pirmąją asmeninę pergalę prisiminė geografė.

Koja kojon su laiku

Pergalių pedagogių gyvenime būta ir daugiau. Gruodžio viduryje per Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusius inovatyviausių mokytojų apdovanojimus atsiimti diplomų, simbolinių statulėlių, piniginių prizų ir kvietimų į tarptautinę konferenciją lipo ne tik Vilniaus jėzuitų gimnazijos technologijų mokytojas ir matematikas iš Alytaus – dešimt metų Kauno Jėzuitų gimnazijoje dirbanti R.Skorulskienė tapo inovatyviausia fizikos mokytoja, o inovatyviausios socialinių dalykų pedagogės titulas atiteko L.Latvienei.

"Kas yra inovatyvus? Turbūt jums, kaip ir daugumai kitų, pirma mintis, atėjusi į galvą, kad tai mokytojas, kuris naudojasi naujausiomis technologijomis. Dalis tiesos čia yra", – fizikė neslėpė, kad moderniojo pasaulio pokyčių variklis yra jos aistringiausias hobis.

Tiesa, mokymo metodai, kuriais pedagogas geba sudominti mokinius, R.Skorulskienės manymu, yra kur kas didesnis inovatyvaus mokytojo pranašumas nei meistriškumas prie kompiuterio.

"Labai ramu, kai iš 45 min., skirtų pamokai, 40 min. atidirbi pats, o likusias 5 min. – mokiniai. Klausimas: koks bus rezultatas? Pro vieną ausį įeis, pro kitą išeis. Visai kas kita, kai sau pirmuoju asmeniu leidi būti 5 min., o likusias atiduodi mokiniams. Būtent tada jie padaro didžiausius asmeninius atradimus", – sėkmingos pamokos formulę ir raktą į moksleivių smalsumą atskleidė R.Skorulskienė.

Mokiniai – mokytojai

Trečiasis inovatyvus mokytojo sąvoką apibrėžiantis, tačiau ne mažiau svarbesnis nei pirmieji du punktai – asmeninis tobulėjimas.

"Kiekvienas normalus, o gal, tiksliau, inovatyvus mokytojas, vieną vasaros mėnesį turi skirti savęs paties ugdymui. Tokia praktika Europoje seniai paplitusi. Tai darau ir aš. Jau kelis metus iš eilės važiuoju į tarptautines stovyklas, kur semiuosi naujų žinių, bendrauju su kitų šalių kolegomis ir naujais mokslo metais į darbą kimbu su naujomis jėgomis", – savo patirties bagažą atvėrė fizikė. Jai antrino ir geografė – inovatyviu besivadinantis pedagogas esą turi eiti koja kojon su laiku ar net išsiveržti puse žingsnio į priekį, antraip liks savo mokiniams už nugarų.

"Nesakau, kad mokytis iš mokinių yra gėda. Atvirkščiai – geras mokytojas privalo mokytis iš jų ir negalvoti, kad dešimtukui moka vienas Dievas, devintukui – jis pats, o mokinys vertas tik aštuoneto. Štai kad ir prieš kelias dienas iš vyresnėlių sužinojau, kad Pietų Korėjoje dėl moterų karjeros yra didelė gimstamumo problema. Aš to nežinojau ir man ne gėda pripažinti", – ranką prie širdies pridėjo geografė.

Nesakau, kad mokytis iš mokinių yra gėda. Atvirkščiai – geras mokytojas privalo mokytis iš jų.

Elektroninė vietoj popierinės

Inovatyvumas darbe jau kurį laiką persikėlė ir į asmeninį mokytojų gyvenimą. Lentynoje šalia storų, plonų, medžiaginiais ir odiniais viršeliais puoštų L.Latvienės knygų įsitaisiusi dar viena – elektroninė. Ji su geografijos virtuoze keliauja ir į visas keliones. Beje, dar visai neseniai skeptiškai žiūrėjusi į socialinius tinklus, dabar pedagogė kone kasdien juose dalijasi įvairiais įrašais ir skaito buvusių ar esamų mokinių žinutes.

"Neseniai gavau laišką iš buvusios gimnazistės, kuri studijuoja orientalistiką, o šiuo metu yra Japonijoje. Dabartiniams moksleiviams ji paliko žinią: aklai nepasikliaukite naujosiomis technologijomis, o žemėlapį laikykite kiekvienas savyje", – rankos pliaukštelėjimu per stalą studentės žodžius tarsi patvirtino geografijos mokytoja.

L.Latvienė atsisakė ir senojo telefono. Jį pakeitė nauju išmaniuoju su kur kas modernesniu fotoaparatu.

"Jei važiuodama pas mamą į kaimą pamatau ką nors naudingo savo pamokoms, vyrui liepiu stabdyti automobilį ir bėgu fotografuoti. Profesinė liga. Ką jau kalbėti apie darbines keliones. Nesvarbu, kaip nuotraukose atrodau aš, svarbiausia, kad jose būtų matyti erozinis skardis, aukštapelkė ar nuošliauža", – koketiškai plaukus krestelėjo pašnekovė.

Atokvėpį randa gamtoje

Pavargusi nuo mokyklos šurmulio, išmaniųjų telefonų, kompiuterių ir kitų šiuolaikinio žmogaus pagalbininkų, L.Latvienė stačia galva, tiksliau, plikomis rankomis neria į tai, apie ką pamokų metu kalba kone kasdien.

"Kaime lekiu į daržą ir sukišu rankas į žemę. Tą akimirką jaučiu tikrą palaimą", – iš malonumo moteris užmerkė akis. Dar viena jos silpnybė – saulėtekiai, kuriais dviejų vaikų mama lepinasi atostogų metu. Pabudusi 4 val. ryto, kol visa šeima dar saldžiai miega, ji tekina lekia prie jūros ir be sąžinės priekaištų dėl neparuoštų pusryčių stebi, kaip pirmieji spinduliai nušviečia horizontą.

Norėdama atsikratyti galvą kvaršinančių įvairių fizikos dėsnių ir formulių, G.Skorulskienė ant pečių užsimeta kuprinę ir bent kartą per metus viena keliauja į kalnus. Tiesa, kur kas dažniau į rankas ji ima fotoaparatą ir, skirtingai nei kolegė Loreta, fotografuoja ne klintis, lygumas ar kitus geografinius objektus – objektyvą smalsioji fizikė paprastai nukreipia į vakarėjantį dangų.

"Loreta mėgsta stebėti saulėtekius. Aš tokiu metu geriau mėgstu pamiegoti. O vakarai – mano", – santūriai šyptelėjo fizikė.

Retsykiais vakarus moterys skiria ir kitiems malonumams: geriems filmams ar puodeliui kavos ir moteriškiems pašnekesiams. Tiesa, ne pedagogių rate, antraip nepavyktų išvengti temų, nuo kurių kartais norisi pabėgti.

"Nepamiršiu vieno susitikimo su mokyklą jau baigusiomis mokinėmis, su kuriomis tęsiame draugystę iki šių dienų. Padėjusios meniu į šalį, jos atsisuko į mane ir sako: mokytoja, o gal galite mūsų paklausinėti Europos sostinių?" – smagias akimirkas, kurios, kaip ir darbas mokykloje, – jos gyvenimo variklis, prisiminė L.Latvienė.