Iškyla grėsmė, kad Centrinio pašto nebus UNESCO sąraše

"Kauno diena" rašė, kad praėjusią savaitę Kauno centrinio pašto savininkų Lietuvos pašto užsakymu aplaidžiai tikrinant pastato sienose esančius šildymo vamzdžius, jie sprogo. Tarpukario modernizmo etalonu vadinamas pastatas antrą kartą per mėnesį buvo aplietas vandeniu.

A.Gelūnas pripažįsta, kad pritraukti investuotojų vertingiems Kauno pastatams gaivinti daug sudėtingiau nei, pavyzdžiui, Paryžiuje. Ir pasigenda didesnio valstybės ir miesto vaidmens, siekiant išsaugoti architektūros etalonus.

– Kaip vertinate tai, kad dėl pastato šeimininko aplaidumo antrąkart apliejamos Centrinio pašto patalpos?

– Visų pirma tai Lietuvos pašto neūkiškumas. Tai mažų mažiausia, ką galima pasakyti. Antra, tai yra liūdinantis ir slegiantis nesuvokimas, kokia architektūros ikona yra Felikso Vizbaro projektuotas Kauno centrinis paštas. Jeigu Kaunas nori turėti savo miesto veidą, atvykstantiems žmonėms pasiūlyti kažką unikalaus, tarpukario pastatų kompleksas arba parkas, jau gavęs Europos paveldo ženklą ir įrašytas tarp kandidatų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, turėtų būti saugojamas kur kas labiau. Jei ant pastato kabo Europos paveldo ženklo lentelė, vadinasi, jis jau yra europinio lygio pastatas, o ateityje galėtų tapti pasaulio mastu pripažintu paveldu. Jei tokie objektai Lietuvoje nesulaukia dėmesio ir susidomėjimo, jais nesirūpinama, iškyla pagrįsta abejonė, ar iš tiesų verta kelti tokį pastatą kaip kandidatą į pasaulinės architektūros sąrašą.

Vis pasiekia gana liūdnos žinios. Neaišku, kas bus su bronzos medaliu Paryžiuje 1937 m. apdovanotu architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio "Pienocentro" pastatu, kurį neseniai įsigijo verslininkai. Netrūksta ir kitų neaiškaus pastatų likimo pavyzdžių. Neaišku, ar valstybė suvokia, kad šie pastatai yra didžiulės vertės turtas. Ne tik kultūrinės, bet ir turizmo industrijos prasme.

– Grįžtant prie Centrinio pašto atvejo: ar tokių pastatų šeimininkus reikėtų griežčiau bausti, kad tokie atvejai nesikartotų, ar labiau skatinti visuomenės sąmoningumą, aiškinant, kokia vertybė tai yra, kad niekam nekiltų mintis taip atmestinai elgtis?

– Viešumas, kaltininkų įvardijimas, sugėdinimas visada yra naudingas. Problemų kišimas po kilimu, jų nutylėjimas, bandymas užmaskuoti skatintų aplaidumą ir ateityje. Gerai, kad šie atvejai išėjo į viešumą – kilo reakcija socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje, pasirašoma peticija. Tačiau tam tikra prevencija turėtų vykti. Turėtų būti aiškinama, ko vertas toks objektas, kad tai nėra tik senas nutriušęs pašto pastatas, su kuriuo nežinia, ką daryti, o Kauno miesto ir Lietuvos valstybės didžiulis turtas.

Man atrodė, kad šį pastatą kaip turtą suvokia visi kauniečiai. Paaiškėjo, kad ne. Galbūt žmonės nepatiki jo verte, neįsigilina, numoja ranka. Šio pastato vertė ne vien kultūrinė. Tai milžiniška miesto įvaizdžio, turizmo skatinimo ir iš to gaunamų pajamų didinimo vertė. Viskas viename.

– Kaip galima būtų verslininkus paskatinti ne statyti ar investuoti į pastatus-stiklines dėžutes, kas yra ganėtinai pigu, o atgaivinti vertingą architektūrinį paveldą?

Tai yra liūdinantis ir slegiantis nesuvokimas, kokia architektūros ikona yra Kauno centrinis paštas.

– Čia reikėtų labai profesionalaus dialogo. Negaliu pasakyti, kad Kaune nieko nevyksta, siekiant išsaugoti šiuos pastatus. Yra savivaldybės sukurtas fondas, kuris vertingų pastatų šeimininkams, neturintiems pakankamai lėšų, leidžia gauti gana reikšmingą finansinę paramą bent jau fasadams restauruoti. Žinome ne vieną atvejį, kai fondo teikiama parama buvo pasinaudota. Turbūt žymiausias atvejis – architekto Arno Funko projektuotas namas su apvaliu langu K.Donelaičio g. 19. Tik tiek, kad to fondo dydis galėtų būti persvarstytas ir valstybė galėtų prisidėti, tuo labiau dabar, 2019 m., Laikinosios sostinės atminimo metais. Tiesa, dabar daug kultūrininkų nemėgsta šiais žodžiais apibūdinti Kauną, bet tai yra rimta proga pasvarstyti, kas Kaune vyko tuos du dešimtmečius, kai jis atliko sostinės funkcijas. Ir suvokti, kad Lietuvoje tokių architektūros objektų, išskyrus Kauno modernizmą, Vilniaus baroką, galbūt Kėdainių senamiestį ir dalį Klaipėdos senamiesčio, nedaug. Tai yra absoliučiai brangintini pastatai. Jeigu galvojame apie savo valstybės ateitį, turistų pritraukimą ir įvaizdį, architektūros paveldas turi lemiamos reikšmės.

Taigi, iš pradžių reikėtų pradėti diskusiją. Dabar, prieš rinkimus, tai vargu ar įmanoma, nes tokia diskusija taptų labai politizuota. Tačiau po rinkimų savivaldybės paveldosaugininkai, meras ją turėtų inicijuoti. Visų pirma reikėtų pasikviesti specialistus, ekspertus ir aiškinti jiems apie šių pastatų daugialypę vertę. O jų vertė tikrai didžiulė – tai pripažįsta visi.

– Kauno centriniam paštui pirkėjo nerandama jau antrus metus, panašiai trunka ir nuomininko paieškos kitam Kauno tarpukario perlui – Maironio ir K.Donelaičio gatvių kampe esantiems Lietuvos banko rūmams. "Pienocentro" rūmai, kuriuos Kauno technologijos universitetas lapkričio mėnesį pardavė privačiam investuotojui, penkerius metus stovi tušti, ketverius metus investuotojo laukia greta esantys "Pažangos" rūmai. Kaip manote, kodėl niekas nenori investuoti ir prisiimti atsakomybės už šiuos pastatus?

– Manau, kad verslą visų pirma gąsdina įsipareigojimai. Pastatai, iškilę iki 1940 m., automatiškai įtraukiami į kultūros vertybių registrą. Matyt, žmonės, įsigiję pastatą, norėtų ten elgtis kaip tinkami: stumdyti sienas, jas griauti, atnaujinant naudoti kuo pigesnes medžiagas. Susidūrę su kultūros paveldui keliamų reikalavimų sąrašu, matyt, atsitraukia, nenori prasidėti su tokiais pastatais.

Man yra tekę matyti advokatų kontorų, verslininkų biurų, įsikūrusių paveldo pastatuose, kurie tiesiog fantastiškai sutvarkyti. Pasaulyje atsiranda aukšto kultūrinio lygio žmonių, kurie įdeda daug pastangų vertingiems pastatams atgaivinti.

Kiekvieno miesto situacija unikali. Kodėl konkrečiai Kaune vertingi, žymūs, tikrai gražūs, erdvūs pastatai nesulaukia dėmesio ir neturi savininko, galima būtų paspėlioti. Statistinių duomenų tai pagrįsti neturiu.

– Dirbdamas Lietuvos nuolatiniu atstovu prie UNESCO, ne vienus metus gyvenote Paryžiuje. Kaip vertingi istoriniai pastatai panaudojami Prancūzijoje, kitose užsienio valstybėse? Kaip jiems pritraukiami investuotojai?

– UNESCO – tai tarsi valstybė valstybėje, ten dirbant mes svarstydavome pavyzdžius iš viso pasaulio. Ir gerus, ir blogus. Žinoma, tai, kaip tvarkosi Paryžius, negali nekristi į akis. Paveldą jie tvarko tikrai puikiai. Palyginti Kauną su Paryžiumi būtų ganėtinai sudėtinga, nors daug kas kai kurias Žaliakalnio vietas lygina su Paryžiumi, M.Daukšos gatvėje įžvelgia Monmartrą ar apskritai Kauną vadina mažuoju Paryžiumi.

Prancūzijos sostinėje kuriasi žmonės iš viso pasaulio. Čia įsikuria ir labai turtingi žmonės, tokie kaip Saudo Arabijos princai, ir jų nereikia įtikinėti, kad įsigijus paveldo pastatą Paryžiaus centre tokia investicija tikrai nenukentės. Nes tokia investicija yra amžina – labai mažai tikėtina, kad ateityje kristų Paryžiaus patrauklumas. O dėl Rytų Europos ir ypač miestų, kurie nėra sostinės, yra sudėtingiau. Kaunas – antrasis miestas. Manau, kad nuostata dėl tokių miestų keisis palaipsniui ir kol ji pasikeis, deja, tenka konstatuoti, kad turėtų būti žymus valstybės ir miesto vaidmuo siekiant išsaugoti tokius pastatus. Kelio priversti, imti verslą už atlapų ir gėdinti, sakyti, kad jie kažką privalo, nėra.