Išsipildžiusios ir neišsipildžiusios P. Dovydaičio ir J. Vailokaičio svajonės

Keliai pakaunėje nesusikirto

Skirtingų pomėgių ir karjerų, skirtingų likimų signatarų sąsajos su pakaune taip pat skirtingos, jų keliai šiame krašte nesusikirto.

J.Vailokaitis, gyvendamas Blankenburge (Vokietija) ir sirgdamas, testamentiniame laiške šeimai rašė: „Jei būčiau palaidotas ne mieloje mano Tėvynėje Lietuvoje, bet svetimam krašte, tai ant kapo užrašą galima padėti dviem kalbom: mano gimtąja lietuvių kalba ir kalba tos šalies, kuri mane, didžios nelaimės prispaustą, priglaudė. Laikams aprimus norėčiau, kad mano kūno palaikai būtų parvežti mano mielon Tėvynėn Lietuvon, kur ir žemelė, ir berželis svyruonėlis, ir žilvitėlis vis mieliau kvepi nei svetur.“

Testamentinis laiškas šeimai datuotas 1944 m. gegužės 17 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro gyvybė užgeso po septynių mėnesių. Tam, kad būtų įvykdyta paskutinė jo valia, prireikė 62 metų ir aštuonių mėnesių, arba ketveriais metais daugiau, nei šia žeme vaikščiojo politikas. J.Vailokaičio palaikai (urna) 2007 m. rugpjūčio 18 d. perlaidoti Paštuvos kapinėse (Batniavos seniūnija), šalia brolio kunigo Juozo kapo.

P.Dovydaičiui, kaip ir kitiems Vasario 16-osios akto signatarams, Lietuvos valstybė 1935 m. padovanojo žemės. Iš parceliuojamo Prienų dvaro Paprienių kaime, Čekiškės seniūnijoje, jis gavo 20 ha žemės sklypą. Su šia pakaunės vietove signataras siejo šviesias viltis: išėjęs į pensiją ketino iš Kauno parsivežti savo biblioteką, toliau čia dirbti mokslinį darbą, tvarkyti raštus.

1940 m. sovietai P.Dovydaitį iš universiteto, kuriame jis dirbo nuo 1922 m., atleido. Užuot, kaip dauguma inteligentų, traukęsis į Vakarus, profesorius persikėlė į Paprienių kaimą. Jo gyvenimo kreivė nesuvaldomai pradėjo krypti žemyn: norint atsivežti šeimą, reikėjo užbaigti statyti trobą, o pinigų tam nebuvo. Vis dėlto ne vargas nebaigtame statinyje buvo baisiausia: 1941 m. birželio 14 d. rytą profesorius su šeima suimtas ir ištremtas į Ukrainą. Iš čia, kaip ir kiti lietuviai, šviesuolis buvo išgabentas į Šiaurės Uralo lagerį, o vėliau – į Sverdlovsko kalėjimą, kuriame tardytas, marintas badu, kankintas ir 1942 m. lapkričio 4 d. nuteistas sušaudyti. Kur palaidotas šis tragiško likimo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, nežinoma.

Atminimo ženklai

Pokario metais nebaigtas statyti P.Dovydaičio medinis namas buvo pervežtas prie tuometės Čekiškės vidurinės mokyklos ir jame įrengtos klasės. 2002 m. gegužės 2 d. šiai vidurinei mokyklai (dabar – gimnazija) suteiktas P.Dovydaičio vardas, tais pačiais metais buvusios signataro sodybos vietoje pastatytas paminklinis akmuo.

Atmintis: 2017 m. rugsėjo 1 d., artėjant Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui, Kauno rajono savivaldybės pastangomis Čekiškėje, priešais gimnaziją, atidengtas paminklas J.Dovydaičiui. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Šiek tiek anksčiau, 1996 m., minint P.Dovydaičio 110-ąsias gimimo metines, Čekiškės Švč.Trejybės bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklinis kryžius su įrašu: „Paminklas Nepriklausomybės Akto signatarui, Ministrui pirmininkui (1919 m.), filosofui, teisininkui, žurnalų redaktoriui, profesoriui Pranui Dovydaičiui (1886–1942)“.

2017 m. rugsėjo 1 d., artėjant Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui, Nepriklausomybės Akto signatarui Kauno rajono savivaldybės pastangomis Čekiškėje, priešais gimnaziją, atidengtas skulptoriaus Stasio Žirgulio paminklas.

J.Vailokaičio atminimo ženklų pakaunėje mažiau. Urnos palaidojimo vietoje iškilo kuklus granito paminklas su užrašu: „Signataras Jonas Vailokaitis“. Nepriklausomybės Akto signataro vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai iškalti ir ant brolio kunigo Juozo paminklo. Čia tilpo ir tai, ko testamentiniame laiške šeimai pageidavo J.Vailokaitis: „Man mirus prašau Tavęs, mano miela gyvenimo drauge Aleksandra, ir Jūsų, mano mylimi vaikai, nelaukiant geresnių laikų, ant mano kapo pastatydinti paminklėlį su įrašu iš kasdieninės mūsų maldos: „Tėve mūsų, kurs esi danguje, atleisk mums mūsų kaltes...“

Skirtumai ir panašumai

J.Vailokaitis gimė 1886 m. birželio 25 d. Pikžirnių kaime, Sintautų valsčiuje, Šakių apskrityje, o P.Dovydaitis – tais pačiais metais gruodžio 2 d. Runkiuose, Višakio Rūdos valsčiuje, Marijampolės apskrityje.

Būsimieji politikai buvo iš gausių ūkininkų šeimų. P.Dovydaitis penkiolikos vaikų, iš kurių augo septyni, šeimoje buvo vyriausias sūnus, o J.Vailokaitis turėjo keturis brolius ir tris seseris.

Abu būsimieji signatarai pasižymėjo neeiliniais gabumais. Penkiametis P.Dovydaitis jau mokėjo skaityti lietuviškai, netrukus pramoko rašyti ir aritmetikos. 1903 m. įstojo į tais laikais prestižinę Veiverių mokytojų seminariją, kurioje labai išsiskyrė iš kitų neeiliniais gabumais ir itin geru mokymusi, o 1908 m., savarankiškai pasiruošęs namuose, Marijampolės gimnazijoje eksternu išlaikė egzaminus ir gavo brandos atestatą. Toliau mokslus jis tęsė Maskvos universitete, baigė Teisės fakultetą, ir, įstojęs antrą kartą, metus studijavo istoriją ir filologiją. J.Vailokaitis, taip pat savarankiškai pasirengęs, išlaikė gimnazijos baigimo egzaminus ir įstojo į Peterburgo prekybos ir pramonės institutą.

Karjerą, nors anuomet šis žodis, matyt, dar nebuvo madingas, Peterburgo prekybos ir pramonės instituto absolventas pradėjo Marijampolėje veikusioje Lietuvos krikščionių ūkio draugijoje „Žagrė“. Porą metų pabuvęs šios draugijos buhalteriu, 1912 m. kartu su broliu kunigu Juozu Vailokaičiu įkūrė Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonės draugiją. Jos pagrindinė veikla buvo supirkti ir lietuviams parduoti nusigyvenusių dvarų žemę.

P.Dovydaitis, laikraščio leidėjams pradėjus konfliktuoti su tuomečiu leidinio redaktoriumi Antanu Smetona, 1913 m. buvo pakviestas į Vilnių redaguoti „Vilties“, kurios leidyba nutrūko Pirmojo pasaulinio karo metais. 1915 m. būsimasis signataras persikėlė į Kauną ir nuo 1916 m. pirmųjų dienų vadovavo „Saulės“ draugijos steigiamai pirmajai lietuviškai gimnazijai Kaune, buvo pirmasis jos direktorius.

Naujas – politikų – etapas P.Dovydaičiui ir J.Vailokaičiui prasidėjo 1917 m. rugsėjį, kai jie dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje ir buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą, 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tai buvo vieni jauniausių signatarų ir besikuriančios Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo narių.

J.Vailokaitis nei į pirmąją, nei į vėlesnes vyriausybes nebuvo pakviestas, neužėmė ir jokių kitų atsakingų pareigų. Steigiamajame Seime, į kurį 1920 m. buvo išrinktas kaip Lietuvos ūkininkų sąjungos narys, vadovavo Seimo biudžeto ir finansų komitetui. Vis dėlto politika netapo pagrindine signataro veikla: 1922 m. kovą, neišdirbęs visos kadencijos Seime, J.Vailokaitis pasitraukė iš jo. Oficiali priežastis – užimtumas versle.

Politika nebuvo prie širdies ir P.Dovydaičiui. Kai iš antrosios Vyriausybės vadovo pareigų atsistatydino Mykolas Sleževičius, 1919 m. kovo 12 d.–balandžio 12 d. jis vadovavo III ministrų kabinetui. P.Dovydaičio sudaryta Vyriausybė įėjo į Lietuvos istoriją kaip trumpiausiai – vos vieną mėnesį – išbuvusi prie valstybės vairo. 1919 m. balandį Lietuvos Tarybai išrinkus A.Smetoną prezidentu, tą pačią dieną P.Dovydaitis atsistatydino, pasitraukė iš politinio gyvenimo ir pasinėrė į pedagoginį ir mokslinį darbą.

Filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, enciklopedininkas, apie 40 periodinių leidinių redaktorius ir leidėjas parašė nemažai mokslinių straipsnių religijos filosofijos, bažnyčios istorijos, kultūros istorijos, gamtos istorijos ir filosofijos, pedagogikos ir kt. klausimais. P.Dovydaičio darbų reikšmė tarpukario Lietuvos mokslui gretinama su Michailo Lomonosovo veikla Rusijoje.

Amžininkai P.Dovydaitį vadino poliglotu: jis gerai mokėjo lotynų, graikų, vokiečių, rusų, kiek silpniau – prancūzų, anglų kalbas ir šiek tiek – italų, ispanų, olandų.

O štai J.Vailokaitis buvo tituluojamas vienu turtingiausių to meto žmonių, talentingu verslininku, pramonininku, nebijančiu rizikuoti bankininku. Tiesa, verslo projektus (tokio termino anuomet taip pat nebuvo) šis signataras vystė kartu su broliu kunigu Juozu, ir šiandien jau neatrinksime, kuriam kuri idėja priklausė. Verslūs broliai įsteigė maisto produktų eksporto bendrovę „Maistas“, įmonę „Cukrus“, Lietuvos ūkio banką, plytų ir čerpių gamyklą „Palemonas“, plytines Garliavoje, Gelgaudiškyje ir daugelį kitų įmonių.

Šiame straipsnyje:

Kauno rajonas