Jauna kaunietė karantino istorijas pasakoja siūlais ir adata

Karantinas kai kam suteikė streso, o kai kam padėjo atrasti ir išlaisvinti ilgai slėptus talentus. Taip nutiko ir kaunietei Gintautei Riabovaitei, kuri ėmė siuvinėti portretus ir šmaikščius paveikslėlius, o galiausiai įkūrė studiją "Manding". Siūlais ir adata kurianti mergina dabar jau turi gausų gerbėjų būrį.

– Siuvinėjimą atradote karantino metu. Kaip kilo mintis į rankas paimti adatą? Ar šeimoje kas nors, be jūsų, siuvinėja?

– Tai mano močiutės hobis, ji kelerius metus buvo pasinėrusi į siuvinėjimą kryželiu. Tad siūlus namuose mačiau nuolat, bet minties pačiai pabandyti nekilo. Man tai atrodė nuobodu, be to, netiko mano gyvenimo būdui. Tačiau atėjo karantinas, aš netekau darbo. Nežinojau, ko imtis, galvoje sukosi milijonai minčių. Kaip tik buvau persikėlusi į nuosavus namus, tad trūko įvairių buities reikmenų. Mama paštomatu man atsiuntė smulkmenų rinkinį, kuriame buvo ir siuvimo siūlai su adata. Turėjau siuvinėjimo lankelį, kilo mintis pabandyti. Ši veikla mane labai greitai įtraukė ir nuramino, taip pasinėriau į siūlų pasaulį. Tačiau trūko idėjų, ką būtų galima išsiuvinėti, todėl socialiniame tinkle "Instagram" kreipiausi į savo draugus ir sekėjus. Jie man pradėjo vardyti įvairius daiktus, objektus ir žodžius, kurie siejosi su karantinu: tualetinis popierius, respiratorius, įvairios frazės. Visa tai išsiuvinėjau ant senų baltų marškinėlių, kuriuos radau stalčiuje.

Kartais, kad atrastum mėgstamą, gyvenimą keičiančią veiklą, tereikia susitvarkyti stalčius. Ten tikrai galima rasti įvairių dalykų. Nebūtinai siūlų, bet ir dažų, guašo, teptukų, virbalų.

– Ant baltų marškinėlių išsiuvinėjote net 33 karantino istorijas. Šiuo metu jie saugomi Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose?

– Taip, pirmojo karantino metu muziejus kvietė siųsti daiktus, kurie ateityje virs šio keisto laikotarpio liudininkais. Jie turėjo kažkaip asocijuotis su pandemija, karantinu. Vieni siuntė daiktus, pavyzdžiui, savos gamybos veido kaukes, o kiti, kaip viena kompozitorė, – kūrinius, perteikusius emocijas karantino metu. Man tie pirmieji išsiuvinėti marškinėliai yra labai sentimentalūs, nes į juos įdėjau daug darbo ir minčių. Tačiau pagalvojau – ar verta juos laikyti stalčiuje? Tad nusprendžiau marškinėlius išsiųsti į Vilnių. Nacionalinio muziejaus darbuotojų jie buvo labai šiltai priimti. Kol kas laikomi fonde, vėliau planuojama surengti parodą. Tam tikrus objektus muziejus išsiųs ir į kitas ES šalis. Galbūt tai bus ir mano siuvinėti marškinėliai.

Tausojimas: Gintautė dažniausiai siuvinėja ant jau turimų drabužių, priimdama užsakymus ragina ir kitus žmones suteikti savo drabužiams antrą gyvenimą.

– Vėliau ėmėtės ir kitų temų. Pavyzdžiui, išsiuvinėjote Ingridos Šimonytės portetą.

– Jis dabar – pas pačią I.Šimonytę. Buvo toks smagus sutapimas. Išsiuvinėjusi portretą, ketinau jį nusiųsti premjerei dovanų. Tuomet viena moteris, pamačiusi šį mano darbą socialiniuose tinkluose, paprašė jį parduoti. Paaiškėjo, kad tai premjerės padėjėja, drauge su I.Šimonytės komanda norėjusi nudžiuginti premjerę gimtadienio proga. Tad tiesiog perdaviau tą darbą ir pridėjau raštelį nuo savęs.

– Ar sulaukėte atgarsio – premjerei patiko portretas?

– Buvo įtemptas metas, premjerė turėjo daugybę svarbių reikalų, tad greičiausiai nebuvo kada pasidžiaugti dovanomis. Tačiau padėjėja perdavė, kad mano kūrinys jai patiko.

Portretai: atpažįstate politikus Vytautą Landsbergį, Ingridą Šimonytę? Pastarąjį darbą patarėjų komanda nutarė padovanoti premjerei jos gimtadienio proga.

– Jūsų sekėjai instagrame pamažu tampa užsakovais. Galbūt su šia veikla siejate ateitį?

– Kartais pagalvoju, kad būtų smagu, jei mano studija virstų didesniu projektu. Kita vertus, nenoriu stipriai prisirišti prie šios idėjos, nes malonūs pomėgiai gali tapti varginančiu darbu. Nesinori perdegti, kad vėliau neatsitiktų taip, jog į siūlus net pažiūrėti negalėčiau. Turiu minčių apie socialinį verslą, norėčiau ateityje į savo veiklą įtraukti pažeidžiamas visuomenės grupes.

– Ką pastebite – ar žmonės vertina rankų darbą, o gal jiems atrodo, kad tai labai paprasta?

– Išties buvau sulaukusi keistų komentarų, kad neva kitas žmogus tą patį sugebėtų padaryti daug greičiau. Mano atsakymas: prašom, darykite. Vis dėlto dauguma mano darbą vertina, žavisi siuviniais. Tiesiog kartais jie nesuvokia, kiek laiko ir pastangų tai kainuoja. Nupiešti 5 cm dydžio objektą užtrunka vos kelias minutes, o išsiuvinėti – kartais net dvylika valandų.

– Jūsų siuviniuose galima rasti ir temų, skatinančių susimąstyti. Pavyzdžiui, klausdama, ką reiškia būti moterimi, ant marškinėlių subtiliai išsiuvinėjote krūtį, vėliau – vaginą. Taip pat keliate klausimus apie toksišką pozityvumą. Išsiuvinėjote populiarų posakį "Čia gyvena laimė", tačiau "laimė" nubraukėte, ir parašėte "žmonės". Taip norėjote pabrėžti, kad jaučiame įvairias emocijas?

– Tai buvo kiek provokaciniai objektai, tam tikras mano atsakas į tradicinį siuvinėjimą kryželiu pagal schemas. Noriu parodyti, kad siuvinėjimas gali būti kur kas platesnis ir įvairesnis nei jau paruoštas rinkinys, kuriame sudėliotos spalvos ir telieka kryželiu išsiuvinėti gražų peizažą. Žmogaus kūno dalis galime matyti per įvairias prizmes, o siuvinėjimas gali būti viena iš jų. Kalbant apie laimę, man darėsi šiek tiek koktu socialinėje erdvėje nuolat matyti perspaustą, suvaidintą pozityvumą. Pirmojo karantino pradžioje jaučiausi taip, lyg mano gyvenimas būtų visiškai išėjęs iš rikiuotės, byrantis dalimis. Tad nuolatinis pozityvumo ir lengvo gyvenimo transliavimas man kėlė nerimą. Užrašas "Čia gyvena laimė" dabar yra labai populiarus namų interjere. Tačiau iš tikrųjų nėra namų be dūmų. Kiekvienuose namuose būna visko – ir liūdesio, ir juoko, ir pykčio, ir kivirčų. Nes ten, visų pirma, gyvena žmonės. Nuolatinė laimė tiesiog neįmanoma, todėl beatodairiškas jos siekimas gali sukelti didžiulį nerimą. Žmonės, kurie bando lygintis su kitais, visada žengia žingsnį atgal nuo tobulėjimo ir savęs pažinimo. Tad taip norėjau parodyti, kad gyvenime būna visko, ir reikia mokėti tai priimti.

– Ar negalvojate sukurti antrojo karantino istorijų marškinėlių? Galbūt šįkart žmonių patirtys bus kitokios?

– Taip, dabar siuvinėju ant savo mėgstamiausių mėlynų marškinėlių. Vėl paprašiau socialinių tinklų sekėjų, kad jie pasidalytų idėjomis, ką galėčiau išsiuvinėti. Jau turiu virš 60 pasiūlytų objektų. Vis dėlto darbas vyksta lėtai, nes saviems projektams nėra pakankamai laiko. Iš pradžių buvau nutarusi, kad kasdien ant marškinių išsiuvinėsiu po vieną paveikslėlį, bet nespėju. Turiu užsakymų net trims savaitėms į priekį. Apskritai, dirbant man norisi dienos šviesos, o jos dabar labai mažai. Jaučiu, kaip pavargsta akys, todėl pradėjau griežtai riboti siuvinėjimo trukmę.

– O kokių idėjų siunčia jūsų sekėjai?

– Pastebėjau, kad labai populiarūs naminiai gyvūnai, ypač šunys. Prieš Kalėdas išsiuvinėjau nemažai marškinėlių su gyvūnų atvaizdais. Mane labiausiai sujaudino tai, kad didžioji dalis tų šuniukų jau yra iškeliavę. Gražu, kad žmonėms jų naminiai gyvūnėliai tokie svarbūs.

– Siuvinėjimas šiandieniame moderniame pasaulyje kartais atrodo tikra atgyvena. Tačiau savo pavyzdžiu įrodėte, kad tai gali būti labai šiuolaikiškas užsiėmimas. Ar sunku išmokti siuvinėti niekada to nedarius? Kokių dar įgūdžių reikėtų turėti? Galbūt mokėti piešti eskizus?

– Siuvinėti išmokau gana paprastai – nusipirkau specialius mokymus, kuriuose rodomos pagrindinės technikos. Išmokti nesunku – "YouTube" platforma pilna įvairiausių pamokų, nesudėtingų dygsnių pavyzdžių. Užtenka išmokti vieną ar porą dygsnių, kad būtų galima pradėti siuvinėti. Tačiau šis darbas reikalauja didelės kantrybės, nes tai lėtas procesas. Įdomu, kad iki šiol buvau labai nekantri, tačiau dabar savyje atradau tos reikiamos kantrybės. Galbūt mane sulėtino karantinas? Svarbu pačioje pradžioje iš savęs nereikalauti kažko įspūdingo. Geriausia tiesiog susipažinti su siūlais ir pradėti dygsniuoti. Paties piešimo niekada nemėgau ir esu įsitikinusi, kad nemoku to daryti. Tačiau mano įgūdžiai gerėja, nes tiesiog privalau nupiešti eskizus, kad galėčiau išsiuvinėti. Be eskizo labai lengva nukrypti į lankas. Tuo labiau kad audinys nėra popieriaus lapas, jis nestabilus. Pastebėjau paradoksą – ko niekaip negaliu nupiešti, galiu išsiuvinėti. Siūlai visai kitaip pasiduoda spalvų perėjimui ir derinimui.

– Ar praėjusi siuvinėti suradote bendraminčių?

– Socialiniame tinkle "Facebook" yra įdomi grupė "Anarchistinis siuvinėjimas". Joje žmonės aptaria neįprastas technikas ir idėjas. "Instagrame" taip pat atsirado siuvinėjančių lietuvių merginų bendruomenė. Dalijamės patirtimi, įgūdžiais. Dygsniai yra viena, bet siuvinėjant ant drabužių reikia daug kitų priemonių. Pavyzdžiui, audinio stabilizatorių ir įvairių įrankių. Pati mokausi bandymų būdu. Būna, kad nepavyksta, kai kurie įrankiai pasirodo netinkami. Savo žiniomis tuomet pasidaliju grupėje. Joje kol kas tik moterys, su vyrais dar neteko susidurti. Tačiau užsienyje gyvena vienas vaizdo įrašų kūrėjas, kuris fantastiškai siuvinėja. Tad tikiu, kad jis ne vieną vaikiną pasaulyje įkvėpė tuo užsiimti. Šis hobis yra visiškai nepavaldus kuriai nors lyčiai, tačiau egzistuoja stereotipas, kad tai tik moteriška veikla.

– Vytauto Didžiojo universitete baigėte menotyrą. Ką veikėte, kol atradote siuvinėjimą? Ar šiuo metu užsiimate tik savo studijos reikalais?

– Taip, šiuo metu darbuojuosi tik prie siuvinėjimo projektų. O iki karantino teko dirbti labai įvairius darbus. Po studijų pagal specialybę dirbau kultūrinės veiklos vadybininke. Teko dirbti ir kitokius trumpalaikius darbus, nes niekaip nepavykdavo atrasti to, kas man tiktų. Tik neseniai supratau, kad būtent išbandydama įvairias veiklas išsiaiškinau, kas man nepatinka. Dabar galiu judėti link to, kas man tinka.

– Dažniausiai siuvinėjate ant jau turimų drabužių ir audinių. Ar jums svarbi ekologija? Galbūt taip ir savo sekėjus skatinate prikelti drabužius antram gyvenimui, užuot pirkus naujus marškinėlius?

– Tikrai taip, tai mano prioritetas. Užsakovų visada prašau, kad man atsiųstų jau turimą drabužį, kurį galėčiau atnaujinti. Juk visi spintose laikome pabodusių ar suplyšusių drabužių, kurie atnaujinti galėtų tarnauti dar ne vienus metus. Žinoma, jei užsakymas būna dovanai, siuvinėju ant naujų marškinėlių. Tačiau dabar atnaujinau du užsakovės megztinius, kurie buvo sudraskyti katės. Savo eilės atnaujinti laukia ir dar pora nenaujų drabužių, atsiųstų užsakovų. Viena mergina man atsiuntė fantastiškai gražius marškinius, ant kurių yra keletas neišplaunamų dėmių. Užsakovė kelerius metus laikė tuos marškinius savo spintoje. Sukūrėme piešinio eskizą, aš atnaujinsiu marškinius, ir jie gyvuos toliau. Įdomus ir paskutinis mano darbas. Mama užsakė atnaujinti dukros megztinį, kuris nugaroje buvo praardytas katės. Moteris išrinko labai įdomų piešinį – Vytauto Landsbergio portretą. Būtent prairusioje vietoje jį ir išsiuvinėjau. Tad mergina atgaus atnaujintą, tikrai unikalų, vienetinį drabužį.

– Jūsų istorija įkvepia. Praradusi darbą karantino metu, atradote mėgstamą veiklą. Galiausiai jūsų siuvinys netgi buvo padovanotas premjerei. Galbūt kartais visai nedaug reikia, kad į savo gyvenimą galėtume įlieti naujų spalvų?

– Kartais tam, kad atrastum mėgstamą, gyvenimą keičiančią veiklą, tereikia susitvarkyti stalčius. Ten tikrai galima rasti įvairių dalykų. Nebūtinai siūlų, bet ir dažų, guašo, teptukų, virbalų. Tuomet svarbu tiesiog sėsti ir kažką daryti – tikrai kils idėjų, ką būtų galima nuveikti. Sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką nėra išeitis, o pabūti tyloje su savimi ir įdarbinti rankas yra fantastiška smegenų perkrova.



NAUJAUSI KOMENTARAI

minde

minde portretas
nuvesk kupriukuj jo iskamsa gal senis premija duos uz lietuvos didvyriu isieuvinejima.

Rasa

Rasa portretas
Nuostabūs darbai!

Nelabai kvalifikuota dar

Nelabai kvalifikuota dar portretas
Turėjo išsiuvinėt šverplą tarp dantų- tai garantuotas identifikavimas. Ta šverpla parodo pro kur protas bėga čepsint kebabus.
VISI KOMENTARAI 11
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių