Planavo gaminti sūrius

Kaip pasakoja G. Vaicekauskaitė, prieš septynerius metus Kaune baigusi mokslus ji įgijo rekreacijos specialistės profesiją, vyras Renaldas – miškininko. Po studijų abu, kaip ir planavo, mieste neužsiliko. Išsikraustė gyventi į kaimą, į tuščią likusią Gretos močiutės sodybą Agurkiškėse, kaime netoli Kazlų Rūdos.

Tada reikėjo sugalvoti, kaip susikurti pajamų šaltinį. Pirma mintis buvo gyvulininkystė. „Renaldas rinkosi tarp ožkų ir avių. Mūsų krašte avių buvo labai daug, ožkų – mažiau. Jis išklausė ožkų auginimo ir sūrių gaminimo kursus, o pabendravęs su būsimais kolegomis nusprendė įsigyti ožkų ir iš jų pieno gaminti produkciją. Man buvo svarbiausia lėtas gyvenimas savame kaime“, – pasakoja moteris.

Pirmąją ožką Renaldas gavo dovanų už atliktus sodininkystės darbus. Jai, anot Gretos, reikėjo draugės, nes ožka – bandos gyvūnas. Tad pora susirado ir nusipirko antrą ožką. „Tačiau abi jos buvo nemelžiamos, o mes norėjome pieno, tad ieškojome dar vienos, bet aplinkui nieko nebuvo. Radome skelbimą, kad Kalvarijoje parduodama visa banda – dvylika ožkų. Planavome savo turimą ūkį papildyti viena melžiama ožka, tačiau buvo sąlyga pirkti visas. Kadangi šioje srityje buvome naujokai, ilgai nedvejoję parsivežėme jas visas“, – prisimena pašnekovė.

Įdomiausia, kad melžiamų ožkų įsigiję jaunuoliai, nors ir augę kaime (Gretos vaikystė prabėgo Agurkiškių kaime, Renaldas visą laiką gyveno netoliese, Bagotosios kaime), melžti nė vienas nemokėjo. Tad teko mokytis iš Renaldo mamos.

Ožkų buvo daug, dviem visas pamelžti rankomis buvo sunku. Bandė gaminti sūrius, bet, norint parduoti visą produkciją, būtų reikėję ją vežti į kitus miestus. Tad vienam tektų melžti ir gaminti sūrius, o kitam juos pardavinėti. Daug darbo, sunkumų, tad minties apie sūrių gamybą jie atsisakė.

Vertina: G. Vaicekauskaitei ir R. Steponaičiui netrūksta ožkų dėmesio. / G. Vaicekauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Su ožkomis – į miškus

Tiesa, iškart po karantino pora buvo pastebėjusi, kad žmonės noriai lanko ožkytes, patinka jas paglostyti, padraugauti, vaikams gyvuliuką iš arti parodyti. Greta ir Renaldas net kelis gimtadienius, fotosesijas savo ūkyje surengė, tad galiausiai nusprendė ir ateityje kažką įdomesnio su ožkomis veikti.

Kadangi nenorėjo savo kiemo paversti pramogų aikštele, sugalvojo steigti mobilųjį ūkį ir su ožkytėmis važiuoti ten, kur yra laukiami. Iš pradžių su savo augintinėmis vykdavo į gimtadienius, miestelių šventes, įvairius renginius. Praėjusią vasarą įsitikino, kad žmonėms neužtenka vien pasidžiaugti atvežtais gyvūnais – jų lūkesčiai didesni, nei vien tik glostyti ožką, ją šukuoti, su ja bendrauti.

„Pastebėjome, kad mūsų ožkos sekioja paskui žmones. Buvome pas kaimynus nuėję, tai jie labai nustebo, kaip mums pavyko atsivesti ožkas, – pasakoja Greta. – Pas mus, į poilsiavietę Agurkiškėse, atvykdavę žmones taip pat stebėjosi, kad mūsų ožkos nesibaido žmonių. Aš kiekvieną vasarą uogauju, grybauju, man miškas labai artimas. Nusivežėme kartą ir ožkas į mišką, jos ten puikiai jautėsi, nebijojo, bet ir nuo mūsų nesitraukė. Taip ir gimė vaikščiojimo po mišką su ožkomis idėja.“

Kokia tokio vaikščiojimo esmė? Kai šalia tavęs eina ožkos, tu gali su jomis bendrauti, bet kada jas paglostyti, gali matyti, ką jos ėda, gali ir pats pasiūlyti nukritusių nuo medžių lapelių. „Su kiekviena iškyla į mišką įsitikiname, kad ir vaikams, ir suaugusiems žmonėms šis laisvalaikio praleidimo būdas labai patinka, sukelia gerų emocijų ir palieka daug įspūdžių“, – sako pašnekovė.

Bruožai: ožkos – smalsūs gyvūnai, ir tas smalsumas dažnai nugali visas baimes. / G. Vaicekauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Jaukios ir prieraišios

Kokie žmonės atvyksta pasivaikščioti po mišką su ožkomis? Pasak Gretos, atvyksta tie, kuriems tikrai patinka gamta, – jie ir augalus pažįsta, ir gyvūnai jiems nesvetimi. Atvyksta ir tokių, kurie nedrįsta prie ožkos prieiti, kuriems nedrąsu ją paglostyti. Tiesa, vaikams baimės labai greitai išgaruoja, išvykdami jie dažniausiai jau turi išsirinkę mylimiausią ožkytę, kurią norėtų vežtis namo.

Kaip ožkos į tai reaguoja? „Jos pripratusios prie žmonių, tad joms žmogaus irgi reikia, – sako Greta. – Kai sutinkame miške vaikštinėjančius žmones, ožkos prieina, nors visai jų nepažįsta, mekena. Vaikščiodamos jos niekur nuo mūsų nesitraukia, gilyn į mišką nelenda – eina ten, kur ir žmogus, kartais iš paskos, kartais priekyje, eina žmogaus greičiu. Jeigu bėgsi – bėgs ir jos, jeigu eisi ramiai arba sustosi – taip darys ir jos. Jos kaip šuniukai – labai jaukios ir prieraišios.“

Rudenį ar žiemą organizuodami pasivaikščiojimus ožkų šeimininkai leisdavo žygeiviams atsivežti ir savo šunis – kartu eidavo pasivaikščioti ir šunys, ir ožkos. Kadangi Greta ir Renaldas taip pat turi šuniuką, ožkos šunų nebijojo, priešingai – šunys labiau bijojo ožkų, nes šioms patinka pagąsdinti ragučiais.

G. Vaicekauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Gyvūnai, turintys charakterį

Pasak pašnekovės, ožkos labai protingos, gudrios, sunkiai joms pavadovausi.

„Jei nori, kad jos darytų tai, ko tikiesi, reikia su jomis susidraugauti, švelniu balsu bendrauti, – paaiškina Greta. – Ožkos atkaklios – jeigu sugalvoja kažkur pakliūti, tarkime, į sodelį, atkakliai stengiasi tai padaryti. Jos gana lengvai dresuojamos, greitai išmoksta reaguoti į savo vardus. Su skanukais nesunkiai išmokėme jas kojytę paduoti. Renaldas neseniai baigė žirgininkystės kursus, žino, kaip dresuoti gyvūnus, tad mėgins dar šio to išmokyti ir ožkas.“

Dresuoti ožkas lengva, nes jos – labai smalsios. Smalsumas nugali baimę.

Nusivežėme kartą ir ožkas į mišką, jos ten puikiai jautėsi, nebijojo, bet ir nuo mūsų nesitraukė. Taip ir gimė vaikščiojimo po mišką su ožkomis idėja.

„Kelis kartus buvo – atsikeliame ir matome, kad ožys išėjęs iš savo aptvarėlio. Žino, kad atsikabins kabliukas gerai patrankius – kažkada vieną kartą pabadė ir pavyko, tai progą nutaikęs vėl pabando. Paskui užsilipa ant sklepo (vėsus sandėliukas po žeme – aut. past.) ir medį skabo. Mėgsta ožkos palipti aukščiau, tai ir tvarte esame pastatę kelias medžio kalades, kad joms linksmiau būtų“, – pasakoja pašnekovė.

Ožkos, juokauja Greta, ir laiką pažįsta. Jei šeimininkai pavėluoja grįžti iki šėrimo ar melžimo, tai jos patrypčioja, patrypčioja, o paskui pabėga iš ganyklos ir graužia naujai sodintą sodą. Dar ir priekaištingai žiūri: pats kaltas, kad vėluoji. Tad dabar, jeigu šeimininkai kažkur išvažiuoja, priveža į tvartą žolės ir augintines uždarytas palieka – ramiau, kad nieko neiškrės, jei ir vėluos sugrįžti. Tačiau smarkiai vėluoti vis tiek negalima – melžti ožkas reikia reguliariai, daugmaž tuo pačiu laiku.

Ožkų bandoje – sava hierarchija. Yra ožka, kuri vadovauja tvarte, visi jos klauso. Ji pirma paėda, pirma ir į pievas eina. Jeigu jos nevedi, ir kitos neina.

Realybė: G. Vaicekauskaitė visada norėjo gyventi kaime, tačiau nė neįsivaizdavo, kad gyvens su ožkomis. / G. Vaicekauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Buities rūpesčių netrūksta

Auginant ožkas reikia tinkamai jomis rūpintis, sukurti palankias gyvenimo sąlygas.

„Kai iš Kauno atsikėlėme į sodybą Agurkiškėse, ten buvo tvartukas, nes mano močiutė laikė kiaules, karvę – tik šiek tiek vidų patvarkyti reikėjo. Tiesa, jis nedidelis, todėl kai dvylikos ožkų bandą parsivežėme, ankštoka buvo, – pasakoja Greta. – Kai persikėlėme čia, prie Bagotosios, ožkoms sąlygos jau geresnės, nes tvartas didesnis.“

Nemenkas moters rūpestis – ožiukai. Ožkos kasmet jų atsiveda, šiais metais – trys, o anksčiau yra apsiožkavusios net septynios. Gimdymus gyvūnų šeimininkai patys ir priima – pagalbos į Renaldo mamą, kuri yra baigusi veterinarijos mokslus, ar į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos specialistus kreipiasi tik tada, kai kažkas negerai.

Ožiukus, jeigu jie auginami pardavimui, iki pusantro dviejų mėnesių žindo ožka – paskui jiems ieškoma naujų namų. Jeigu ožiuką nusprendžiama pasilikti, ožka žindo ir ilgiau.

Greta neslepia – prisirišti prie mažylių ji spėja ir per kelis mėnesius, tad ir naujų namų mažyliams ieško geriausių. Patys pirkdami naujus augintinius savo ūkiui pirmiausia atsižvelgia į ožkų laikymo sąlygas, žiūri, kad tešmuo būtų tvarkingas, kad gyvūnas nesirgtų, būtų prižiūrėtas.

G. Vaicekauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Netrūksta ožkų dėmesio

Šiuo metu pora turi keturiolika augintinių – ožkų, mažylių, ožį. Naujausias pirkinys – trys ožkytės nulėpusiomis ausimis – anglų nubijos. Tiesiog pagalvojo, kad vaikams įdomu pamatyti ožkų ne tik su stačiomis, bet ir nulėpusiomis ausytėmis.

Iki šiol jie augina ir pačią pirmąją, Renaldo už atliktus darbus kažkada gautą ožką – jai jau daugiau nei dešimt metų. Trys ožkos melžiamos, pieną naudoja tik savo reikmėms.

Paklausta, ar galėjo kada nors pagalvoti, kad gyvens kaime, vienkiemyje su ožkomis, Greta sako: „Kaime visada norėjau gyventi, o kad teks gyventi su ožkomis – tikrai nesitikėjau, juo labiau, kad melšiu ožkas, vaikščiosiu su jomis po mišką.“

Kodėl savo feisbuko paskyrą pora pavadino „Bagota ciba“? Ciba, nes taip ožkos vadinamos tarmiškai – ciba, cibutė. Bagota, anot pašnekovės, turi dvi reikšmes. Renaldas sugalvojo pavadinimą ir tapatina jį su Bagotosios kaimo, kuriame įsikūrę, pavadinimu. Greta kitaip jį traktuoja: tarmiškas žodis „bagota“ reiškia turtinga, tad galima sakyti, kad kiekvienas, bendraujantis su ožkomis, būna turtingas ožkų dėmesio.