Gyva pareigūnų užtvara

"1993-iaisiais jau metus dirbau policijoje, buvau kriminalinės paieškos skyriaus inspektorius. Kaip ir kiti policijos pareigūnai, Šiluvoje mano pareiga buvo pasirūpinti popiežiaus apsauga – mes tiesiog gyva užtvara privalėjome atitverti maršrutą, kuriuo jis turėjo važiuoti", – karjeros pradžią teisėsaugoje prisimena pareigūnas Darius.

Jo atmintyje įstrigusios ir tos dienos detalės. "Į Šiluvą atvykome anksti ryte, kol dar žmonių visai nebuvo. Policijos pareigūnai suvažiavo autobusais iš visos Lietuvos, jų buvo tiek daug, kad užteko sudaryti gyvą užtvarą palei visą popiežiaus judėjimo maršrutą. Man pasisekė būti ten, kur popiežius pravažiavo du kartus, ir aš galėjau jį matyti maždaug per metro atstumą. Deja, neturiu nuotraukų, nors manau, kad kas nors tikrai įamžino, nes buvau pirmose gretose šalia popiežiaus", – dalijasi pašnekovas.

Pasak jo, atmosfera buvo be galo pakili, jaudinanti. "Buvo jaučiamas tų žmonių noras pamatyti popiežių, išgirsti jį, ir tai buvo labai įspūdinga. Tas įspūdis liko visam gyvenimui. Per tai aš atradau Šiluvą ir kiekvienais metais joje apsilankau", – atvirai prisipažįsta dabar jau Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas einantis D.Valkavičius.

Kišenėje – šautuvas

Pasak D.Valkavičiaus, ruošiantis Jono Pauliaus atvykimui neapsieita ir be nesklandumų. "Keičiant mūsų dislokacijos vietas, Kaune iškilo klausimas, kodėl mes be uniformų ir be ginklų. Teko grįžti pasiimti uniformą ir ginklą. Nors uniforma buvo neskirta jiems nešiotis, bet turėjau ginklą paslėpęs kišenėje", – smulkmenas prisimena pašnekovas.

Ar ir jis, jaunas pareigūnas, taip pat veržėsi pamatyti popiežių? "Būsiu atviras: buvo tiesiog pareiga išvykti į komandiruotę ir vykdyti apsaugą. Viduje norėjau pamatyti, nes visur aplink žmonių susidomėjimas buvo milžiniškas, – sako D.Valkavičius ir prisipažįsta, kad šis įvykis turėjo įtakos ir jo gyvenimui bei pažiūroms. – Be abejo, matant tiek žmonių, jų nuoširdumą, keitėsi ir mano požiūris į Bažnyčią, į tikėjimo tiesas. Iki tol nebuvau buvęs Šiluvoje. Dabar aš atradau Marijos apsireiškimo vietą. Ten yra ramybės oazė."

Pasak pareigūno, nors kam nors gali atrodyti, kad į tokius susitikimus neverta važiuoti, jis mano priešingai. "Ir popiežius, vykdamas į bet kurią valstybę, skleidžia savo žinią, duoda kažkokį ženklą, ir tie žmonės, kurie ateina į susitikimą, duoda ženklą kitiems. Kiekvienas popiežiaus vizitas yra tam tikra ženklų sistema, kuri vėliau gerąją prasme daro įtaką viskam. Katalikams jis yra Šventas Tėvas, o tie žmonės, kurie netiki, gali susitikti su Vatikano valstybės aukščiausiu vadovu, kuris nori su jais susitikti", – įsitikinęs D.Valkavičius.

Turėjęs rūpintis apsauga Šiluvoje, D.Valkavičius prisipažįsta, kad popiežiaus vizitas pakeitė ir jo pažiūras.

Atsakomybė virtuvėje

"Didžiausias rūpestis tada man, kaip šeimininkei, buvo pasirūpinti popiežiaus pietumis. Kurijoje buvo tik prasidėję remontai, nebuvo nieko, net indų tinkamų neturėjome", – puikiai pamena Eucharistinio Jėzaus seserų vienuolijos sesuo Ona Virginija Kavaliauskaitė, Kauno arkivyskupijos kurijos virtuvėje tebedirbanti ir šiandien.

Kaip pasakoja sesuo Virginija, prieš atvykstant Jonui Pauliui II gautas įspėjimas, kad Šventajam Tėvui nereikia jokio ypatingo maisto ar restorano, o valgius tegul gamina tie patys žmonės, kurie tai įprastai daro, produktai tegul būna perkami iš ten, kur ir įprastai. "Viena vertus, tai lyg ir paprasta, kita vertus – didžiulė atsakomybė", – prisipažįsta šeimininkė, į pagalbą pasitelkusi porą pažįstamų moterų iš Kybartų.

Sesuo Virginija neslepia – išties jautė savotišką vidinę graužatį, kad negali kartu su kitais piligrimais dalyvauti Mišiose ir susitikti su popiežiumi, nes turi suktis virtuvėje, o ir patarnauti prie pietų stalo sėdintiesiems buvo patikėta keliems seminaristams. "Bet Dievas žmogui visada pateikia siurprizų. Ir mums jų buvo", – šypteli pašnekovė.

Keksas – popiežiui po kojomis

Vienas iš tų siurprizų, anot sesers Virginijos, buvo žinia, kad visi tie, kurie dėl savo tarnystės negalėjo būti su popiežiumi, galės su juo susitikti po šv.Mišių prie Kunigų seminarijos.

Bet sesuo apie šį susitikimą nedaugžodžiauja ir vėl ima pasakoti apie Šventojo Tėvo pietus. "Pietūs vyko antro aukšto salytėje, o virtuvė buvo pirmame aukšte. Ką seminaristai atneša nuo stalo, mes nusinešame į virtuvę. Vienu momentu atsidaro durys į laiptinę – o ten popiežius stovi tarpduryje! Ir vidinis džiaugsmas, ir šokas apėmė. Ypač, kai to nesitiki, neši lėkštes, tas nustebimas dar didesnis. Pamenu, viena sesuo kažkokį keksą lėkštėje nešė, tai ir išvertė popiežiui po kojomis. Visos suklupome surinkti", – juokiasi prisiminusi sesuo Virginija.

Tiek jai, tiek kitoms virtuvėje triūsusioms moterims didžiausią įspūdį paliko, kad popiežius tiesiog panoro padėkoti joms, paprastoms šeimininkėms. "Tas netikėtas susitikimas iš tikrųjų paliko nepaprastą įspūdį – jis, jo akys tikrai spinduliavo. Popiežius gi yra Kristaus vietininkas žemėje. Jonas Paulius II tai parodė savo gyvenimu, elgsena, paprastumu ir dėmesingumu paprastiems žmonėms. Argi rūpėtų kokiam nors aukšto rango žmogui ar valstybės vadovui tie, kurie paruošė maistą? Skanu, ačiū ir tiek. O popiežiui buvo svarbu padėkoti. Jonas Paulius II matė visus, ne tik vyskupus, ne tik valdžios atstovus", – patirtimi dalijasi sesuo Virginija. Šventasis Tėvas ne tik padėkojo šeimininkėms, bet ir padovanojo po rožinį. Šią dovaną sesuo Virginija laiko nepaprasta. "Tu su tuo žmogumi buvai asmeniškai susitikęs, laikei jo ranką, o dabar jis – šventasis. Gali melstis, dėkoti ir prašyti jo užtarimo. Jo apsilankymas Lietuvoje, jo šventumas, jo dėmesys lietuvių tautai neliko be pėdsako", – įsitikinusi pašnekovė.

Viena sesuo kažkokį keksą lėkštėje nešė, tai ir išvertė popiežiui po kojom.

Nė kiek ne mažiau sesuo Virginija laukia ir popiežiaus Pranciškaus. Šįkart ji irgi padės ruošti pietus nepaprastam svečiui, tik nebus atsakinga už viską. "Popiežiaus atvykimas svarbus tuo, kad jis pamatė Lietuvą, musų tautą. Manau, kad popiežius Pranciškus neskirsto žmonių – ar tu svarbus, ar paprastas žmogus. Juk jis važiuoja ne dėl to, kad save parodytų ar mus pamatytų, o kad sustiprintų mūsų tikėjimą, nes Kristus – ir varge, ir skausme, ir džiaugsme", – džiaugsmingai kalba sesuo.

Kad spėtų nufotografuoti

"Buvau taip arti popiežiaus, kad gal net per arti", – kukliai prisipažįsta buvęs ilgametis "Kauno dienos" fotografas Edmundas Katinas, įamžinęs Šventąjį Tėvą Kauno Santakos parke ir S.Dariaus ir S.Girėno stadione.

Daugybė žmonių veržėsi prie popiežiaus ir norėjo jį paliesti. Kodėl per arti? "Žinote, fotografavimo technika tada buvo ne tokia kaip dabar. Galvojau, kaip geriau nufotografuoti, o iš labai arti nebuvo lengva tai padaryti, – fotografo darbo subtilumus atskleidė E.Katinas. – Matote, popiežius tuo laikotarpiu buvo visų labai gerbiamas, neeilinė asmenybė. Kai eini dirbti ir fotografuoti, reikia patekti kuo arčiau. Man pavyko. Pagalvojau, kad jis tikrai prieis prie neįgaliųjų, tai ir įsitaisiau už jų. Fotografavau iš labai arti."

Paklaustas, ar nedrebėjo iš jaudulio rankos, fotografas neslėpė – labiau drebėjo dėl to, kad tik suspėtų nufotografuoti. "Apsauga buvo šiek tiek nustebusi, kad aš čia taip arti su fotoaparatu. Žinoma, prieš įeinant patikrino ir mane, ir fotoaparatą", – prisimena E.Katinas.

Jis prisipažįsta, kad žodžiais nusakyti, kokį įspūdį tada paliko taip arti sutiktas Šventasis Tėvas, gana sunku. "Jautėsi, kad jis turi kažkokios ypatingos galios ir žmonės kažko ypatingo tikisi iš jo. Jis man atrodė toks nepaprastas dvasininkas", – patirtimi dalijasi buvęs "Kauno dienos" fotografas.

E.Katinas prisimena, kad apsaugos darbuotojus nustebino fotografas, atsidūręs taip arti popiežiaus.

Netikėtas įpareigojimas

Šią savaitę pokalbis sutartu laiku su naujuoju Kauno vyskupu augziliaru Algirdu Jurevičiumi neprasidėjo. "Atvežė 850 arnotų ir kitų liturginių drabužių kunigams ir vyskupams, kurie aukos Mišias kartu su popiežiumi Santakoje", – paaiškino ganytojas ir atsiprašė, kad teks luktelėti. Jis pats su keliais kunigais ir popiežiaus atvykimo reikalus styguojančiais vyrais kibo nešti daugybės dėžių iš sunkvežimio.

Simboliška, nes lygiai prieš 25-erius metus tada jaunas, vos antrą kursą baigęs seminaristas Algirdas ruošėsi popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimui. Jam, baigusiam muzikos mokyklą ir seminarijoje ėjusiam vargonininko pareigas, buvo patikėta groti per šv.Mišias, kurias popiežius aukojo Santakoje.

"Apie tai, kad turėsiu ruoštis popiežiaus vizitui, sužinojau vasaros viduryje. Tuometinis seminarijos vicerektorius man parašė laišką, nes telefonus ne visi turėjome. Informavo mano tėvus ir paprašė atvažiuoti į seminariją, nes reikės groti popiežiaus Mišiose. Pavasarį, kai baigėsi mokslo metai, aš dar to nežinojau. Išvažinėjome tada visi praktiką parapijose atlikti, atostogauti", – prisiminė dabar jau vyskupas A.Jurevičius.

Vyskupas A.Jurevičius niekam per daug nepasakojo ir nesigyrė, kad jam, jaunam seminaristui, buvo patikėta groti per popiežiaus aukojamas Mišias.

Jis sako nė nežinantis, kas taip nusprendė ir kam galbūt turėtų būti dėkingas. "Vėliau sužinojau, kad buvo daugiau norinčiųjų iš Kauno bažnyčių vargonininkų, bet tas pasiruošimo komitetas nelabai norėjo ką nors išskirti ar įžeisti, nes yra ir žmogiškieji faktoriai, todėl pasirinko neutralų variantą – kunigų seminarijos vargonininką", – pasakojo ganytojas.

Jis gerai pamena, kaip vyko pasiruošimas, nors sako, kad repeticijų nebuvę labai daug. "Susitikau su maestro Petru Bingeliu, gavau natas su repertuaru. Kauno valstybinis choras repetuodavo, o paskui jau dalyvavau ir aš, kur akompanavau. Mišiose prisijungė kitų Kauno bažnyčių chorai, o dirigavo P.Bingelis", – laikas neištrynė smulkmenų dvasininko galvoje.

Nebuvo kada žiūrėti

Neįmanoma pamiršti ir to, kad reikėjo kažkaip išspręsti praktinius klausimus. Vyskupas A.Jurevičius primena tiems, kurie šiais gausybės laikais jau ir primiršo, kaip gyvenome 1993-iaisiais, kai parduotuvių lentynos nelūžo nuo prekių: "Neturėjome nešiojamųjų vargonėlių, bet "Yamaha" firma pasiūlė – tada tai buvo didžiulė naujovė. Atsirado rėmėjų, kurie nupirko tuos vargonėlius. Kartu su seminarijos ūkvedžiu Klemensu Ašmonu važiavome į Vilnių, į "Yamaha" parduotuvę tų vargonėlių parsivežti. Pastatėme seminarijoje, viename iš didesnių kambarių, kur galėjau jais groti, nes, žinote, nauja technika, daug visokių mygtukų, daug funkcijų, klaviatūra, pedalai."

Jis pamatė, atkreipė į mane dėmesį, uždėjo ranką ant galvos ir asmeniškai palaimino.

Kuo ypatingos jaunam seminaristui buvo šv.Mišios, kurias aukojo Jonas Paulius II? Šiandien vyskupo kryžių ir žiedą nešiojantis dvasininkas santūrus – sako atlikęs paskirtą tarnystę. "Mano tarnystė buvo žiūrėti į dirigentą, į natas ir viską atlikti kokybiškai. Jaudulio nebuvo, nes buvau grojęs įvairioms Mišioms ne kartą. Paprastai vargonininkai per Mišias turi galimybę iš aukštai apžvelgti visą bažnyčią, viską geriausiai matyti. Aš sėdėjau šone, po medžiais, ir mačiau tik altoriaus kraštą. Ir į popiežių nebuvo kada žiūrėti, nes reikėjo stebėti dirigento veiksmus", – prisimena pašnekovas ir sako iki šiol niekam per daug nepasakojęs ir nesigyręs, nesididžiavęs, kad grojo popiežiaus Mišiose.

Vyskupas pastebi, kad laukiant popiežiaus Pranciškaus – daugiau galimybių, bet kita vertus, ir gerokai daugiau reikalavimų, ypač dėl saugumo. "Kyla pavojus, kad besiruošdami popiežiaus atvykimui rūpinamės, kur ir kaip viskas bus, per kur popiežius, o per kur žmonės eis, logistiniai dalykai, bet pats svarbiausias dalykas yra išgirsti, ką popiežius Pranciškus mums pasakys – jo žinią", – atkreipia dėmesį A.Jurevičius.

Lemtingas palaiminimas

Sesuo benediktinė Celina, iš tėvų gavusi Rasos Galinytės vardą ir pavardę, popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje prieš 25-erius metus prisimena kaip nepaprastai reikšmingą jos gyvenime. "1993-iaisiais vasaros pradžioje aš ir įstojau į vienuolyną. Buvo mano apsisprendimų metas", – pokalbį pradeda sesuo Celina.

Muzikali mergina, studijavusi Šiaulių pedagoginiame universitete (dabar Šiaulių universitetas, red. pastaba), vadovavo grigalinio choralo grupei. "Mes, kaip grigalinio choralo giedotojai, buvome pakviesti atvykus popiežiui tą pačią dieną giedoti vadinamuosius mišparus arba vakarinę liturginę valandą susitikime su kunigais ir vienuoliais Vilniaus arkikatedroje bazilikoje", – pasakoja sesuo Celina. Jokių vienuoliškų įžadų tada ji dar nebuvo davusi, o vienuolyne gyveno kaip postulantė – pradedančioji, kuri stebi ir tikrina savo pašaukimą. "Susitikimas su popiežiumi man buvo dovana", – džiaugsmingai ištaria sesuo benediktinė, tada net nesitikėjusi, kad pavyks būti taip arti Šventojo tėvo.

"Kai baigėme giedoti vakarinę liturginę valandą, popiežius Jonas Paulius II ėjo per centrinę navą laimindamas žmones. Nieko nesitikėjau, buvau tokia šviežia vienuolė, dar nevilkėjau abito, sėdėjau kartu su giedotojais 3 ar 4 eilėje ir galvojau, kad jeigu popiežius ir laimins, tai tik tuos, kurie pirmoje eilėje sėdi. Ir štai jis prieina, laimina tuos, kurie pirmoje eilėje, o aš natūraliai stengiausi pasilenkti kiek įmanoma į priekį, arčiau jo. Ir jis pamatė, atkreipė į mane dėmesį, uždėjo ranką ant galvos ir asmeniškai palaimino. Tai buvo pats artimiausias ir nepakartojamas momentas, nors esu vėliau dar ne kartą buvusi pas popiežių Joną Paulių II Vatikane", – neslepia emocijų sesuo Celina ir tuoj pat priduria, kad būtent šis susitikimas su Šventuoju Tėvu buvo esminis momentas jos gyvenimo krypčiai.

Sesuo Virginija net nesitikėjo, kad sukantis virtuvėje pavyks taip arti susitikti su Jonu Pauliumi II.

"Buvau labai laiminga, bet turėjau labai daug abejonių, ar galėsiu, ar tai tikrai mano kelias, – atvirauja vienuolė. – Popiežiaus rankų uždėjimas paskatino iš visos širdies atiduoti Dievui savo gyvenimą. Iš karto po to aš nuėjau į šv.Kazimiero koplyčią, žmonės jau skirstėsi, ir Dievo akivaizdoje labai aiškiai supratau, kad nenoriu jokio kito, tik vienuolės gyvenimo. Ir štai – jau 25 metai, kaip esu laiminga būdama vienuolė".

Sesuo Celina nuo 2000-ųjų studijavo Romoje, tad ne kartą dalyvavo susitikimuose su Šventuoju Tėvu. "Prieš mirtį išties jis jau atrodė prastai, bet kiekvieną kartą patirdavau tarsi susitikimą su šventuoju. Tai protu nepaaiškinama, bet tai išgyvenimas, kad tu matai šventąjį, nors nesupranti, kodėl. Kai jį paskelbė šventuoju, man tai buvo dar vienas Dievo liudijimas, kad štai švento gyvenimo žmogus padėjo man atrasti savo pašaukimą", – atvirai savo asmeniniu išgyvenimu dalijasi sesuo Celina.

Dabar ji ruošiasi popiežiaus Pranciškaus atvykimui – yra atsakinga už giedojimą pašvęstojo gyvenimo ir kunigų susitikimo su popiežiumi Kauno arkikatedroje bazilikoje pasirengimo darbo grupėje. Su popiežiumi Pranciškumi ji jau buvo susitikusi Vatikane.

Santakoje laukia 100 tūkst. piligrimų

Kunigas Artūras Kazlauskas, Kauno arkikatedros bazilikos ceremonijarijus, rūpinasi, kad šv.Mišios Santakoje vyktų sklandžiai, ir primena, kas svarbu į susitikimą su popiežiumi Pranciškumi besiruošiantiems piligrimams.

30 tūkst. vienetų – tiek Komunijos dvasininkai yra pasiruošę išdalyti rugsėjo 23-iąją Santakos parke popiežiaus Pranciškaus aukojamose Mišiose dalyvausiantiems piligrimams. Manoma, kad Mišiose dalyvaus apie 100 tūkst. piligrimų, bet ne kiekvienas priims Komunija dėl įvairių priežasčių, juo labiau, kad susitikti su popiežiumi atvyks ne vien katalikai, tad apskaičiuota, kas ketvirtam pamaldų dalyviui.

Anot kun. A.Kazlausko, ruošiamasi, kad Komuniją per šv.Mišias dalys 120 kunigų ir 10 pasauliečių, kurie paprastai dalija Komuniją bažnyčiose ir neša ligoniams.

Arkivyskupijos kuriją jau pasiekė daugiau kaip 800 liturginių drabužių dvasininkams, kartu su Šventuoju Tėvu aukosiantiems Mišias Santakoje. "20 Lietuvos vyskupų dalyvaus šv.Mišiose, o dar maždaug apie 20 ganytojų ketina atvykti iš užsienio, taip pat – apie 800 kunigų. Daugiausia – Lietuvos dvasininkai, ir iš kaimyninių valstybių – Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Yra ir pavienių kunigų iš kitų šalių", – vardija kunigas.

"Šį kartą Mišių metu bus nešamos tik duonos ir vyno atnašos. Nebus jokių išskirtinių dovanų popiežiui, kaip galbūt žmonės prisimena iš Jono Pauliaus II vizito. Toks buvo Vatikano pageidavimas", – paaiškina kun. A.Kazlauskas.

Anot jo, priešingai – popiežius dovanos aukso rožę Trakų Dievo Motinai kaip Lietuvos globėjai. "Mišiose popiežius pasmilkys paveikslą, ir tai bus tarsi tos rožės padėjimas prie Dievo Motinos. Tai gana tradicinis aktas, kuriuo popiežiai pagerbia ypatingus atvaizdus", – detales atskleidžia kunigas.

Atnašas prie altoriaus neš 8 pasauliečiai, atstovaujantys visoms Lietuvos vyskupijoms. Už liturgiją atsakingas kunigas neįvardijo konkrečių žmonių, tik paaiškino, kad darbo grupė svarstė, kad tai turėtų būti asmenys iš šeimų, turinčių problemų dėl įvairių priklausomybių, šeimų, auginančių vaikus su negalia. "Išskirtinai pasauliečiai iš visų Lietuvos vyskupijų bus ir skaitinių skaitytojai, ir intencijų arba maldavimų skelbėjai, o Mišioms patarnaus visų vyskupijų seminaristai bei diakonai", – pridūrė dvasininkas.

Likus 2 valandoms iki šv.Mišių pradžios piligrimai į Santakos parką jau nebus įleidžiami. "Nuo 5 val. ryto prasideda pasirengimo programa. Būdami kartu, melsdamiesi, giedodami, mąstydami piligrimai ruošis šventei. Nuobodžiauti tikrai neteks, viskas ruošiama gana neįprastai", – intriguoja kun. A.Kazlauskas.

Jis primena, kad apie pusvalandį prieš Mišias popiežius planuoja sveikintis ir bendrauti su piligrimais – to nori pats popiežius. "Po pamaldų jau nenumatytas joks atsisveikinimas ar bendravimas, bet jeigu minia bus labai entuziastinga, visokių siurprizų iš jo galima tikėtis", – sako pašnekovas.

"Viskas, kas yra ruošiama, tai ne tik dėl popiežiaus, bet visų piligrimų patogumui", – akcentuoja kunigas ir primena, kad piligrimai turėtų pasirūpinti lengvomis, vietos daug neužimančiomis kėdutėmis atsisėsti, apsiaustais nuo lietaus, nes skėčiai minioje netinkami, kepurėmis, jeigu šviestų saulė. Vandens atsigerti patariama pasiimti plastiko buteliukuose, o organizatoriai parūpins vandens atsargų. Siekiant saugumo, įspėjama nesinešti didelių raktų ryšulių. Maldininkų patogumui, pasirūpinta tualetais.