Jungtinių Tautų Vystymo programos patarėja savivaldos ir decentralizacijos reformos klausimais, penkerius metus sprendusi valdymo klausimus įvairiuose pasaulio regionuose. Laikinoji KTU rektorė, studijų prorektorė. Vyriausybės strateginio planavimo departamento direktorė. Jos profesinė patirtis ir kompetencija nekelia abejonių.

Gal skambės netikėtai, tačiau kelias į šias aukštumas prasidėjo Kauno marių jachtklube. Jame ir susitikome pasikalbėti.

– Jūsų vyras vienas tituluočiausių Lietuvos buriuotojų, jūs irgi sėkmingai buriavote. Kaip judu susipažinote?

Per buriavimo treniruotes ir sutikome vienas kitą. Man buvo 11 metų, kai pradėjau lankyti treniruotes. Raimondui buvo tik 7 metai, kai pradėjo buriuoti.

Visą vaikystę ir jaunystę praleidau Petrašiūnuose, gyvenau netoli Jachtklubo, mano brolis buriavo. Mokykloje apsilankė treneris ir pakvietė į treniruotes.

Kaip tik tuo metu trūko jūreivės „Kadet“ klasės mergaičių dvivietėje įguloje. Taip išėjo, kad net neteko paburiuoti pačiu mažiausiu laiveliu „Optimist“, kuriuo mokytis buriuoti pradeda visi vaikai. Vėliau buriavau dvivietėmis „420“ ir „470“ jachtomis.

Sportavau labai rimtai, tapau tuometinės Sovietų Sąjungos sporto meistre, jaunimo čempionato prizininke.

– Kaip paaiškintumėte niekada neburiavusiems, kokios jachtoje yra jūreivės pareigos?

Ji valdo stakselį (antroji jachtų burė, kabinama jachtos priekyje) ir spinakerį (lengvos medžiagos burė, keliama plaukiant pavėjiniais kursais). Jūreivė privalo nuolatos stebėti aplinką, išlaikyti laivo pusiausvyrą ir rūpintis, kad jis stabiliai ir greitai plauktų.

Mokantis buriuoti ne kartą teko apsiversti. Tai nėra malonu, ypač kai buriuoji atviroje, šaltoje jūroje. Tuomet baimės nejaučiau, bet kai dabar tai prisimenu, darosi nejauku. Atviroje jūroje dažnai pučia dideli vėjai, kyla aukštos bangos. Apsivertus jachtai, ją reikia gebėti atversti ir lenktyniauti toliau, o tai nėra paprasta.

Tais laikais neturėjome buriavimui tinkamos aprangos, vandens kostiumų, buriavome apsivilkę vadinamąsias bolonkes. Apsiverčiame ir kiaurai šlapios tęsiame varžybas vėjuotoje jūroje, persirengti nėra kur ir kaip. Ar dažnai susirgdavau peršalusi? Visai nesirgdavau.

Buriavimas buvo esminis mano gyvenimo posūkis, kuris padėjo sustiprėti visapusiškai. Nors nuo mažens mėgau bendrauti, vaikystėje buvau kukli ir gana baili. Pradėjus sportuoti, daug kas pasikeitė. Buriuojant nelieka vietos silpnumui. Turi būti fiziškai tvirtas. Tuomet buriuotojams buvo keliami ir fizinio pasirengimo reikalavimai, prieš varžybas reikėjo laikyti bėgimo, plaukimo ir prisitraukimų prie skersinio testus. Fiziškai silpno buriuotojo į jūrą neišleisdavo.

Ir dabar mūsų šeimos gyvenimas sukasi aplink buriuotojų bendruomenę. Turime puikių draugų būrį, su daugeliu iš jų kartu užaugome Jachtklube.

– Kiek metų esate kartu su Raimondu?

Jau 27 metus. Susituokėme 1991-aisiais. Buvome jauni sportininkai, neturėjome pinigų, tuo metu Lietuva išgyveno ekonominę blokadą. Tikras, „storas“ lietuviškas vestuves iškėlė tėvai. Kaip Raimondas pasipiršo? Labai paprastai. Sutarėme susituokti pasivaikščiojimo Kauno marių pakrante metu. Nesame dideli romantikai.

– Ar prisimenate, kaip jus auklėjo tėvai?

Puikiai prisimenu svarbiausia: mano vaikystė buvo puiki, visada jaučiausi saugi ir mylima. Tėtis, pagal specialybę inžinierius, vadovavo didelei statybų bendrovei, mama – vaikų darželio auklėtoja. Tėvai man nekėlė ypatingų reikalavimų, netikrino namų darbų, pasitikėjo manimi, nevertė daryti to, ko nenoriu. Augau laisva ir mylima. Esu 10 metų jaunesnė už brolį, augau pagrandukas. Mano gyvenime, ypač vaikystėje, svarbus vaidmuo teko seneliams. Visą laiką jaučiausi apsupta močiučių ir senelių meilės. Seneliams deklamuodavau eilėraščius arba pasakodavau istorijas, norėdama, kad manęs klausytųsi. Tėvai daug dirbo, o aš senelius „kankindavau“.

Svarbu, kad Kaunas būtų augantis miestas, kaip magnetas traukiantis ne tik naujus verslus, bet ir kūrėjus, jaunimą.

Mūsų namuose visada švęstos tradicinės lietuviškos šventės, sekmadieniais pietų susirinkdavo visa šeima. Šias tradicijas stengiamės puoselėti ir mes. Sekmadieniniai pietūs, dalyvaujant mano ir vyro tėveliams, vaikams yra ypatingas laikas pabūti visiems kartu.

Mokykloje nebuvau pirmūnė, bet mokiausi labai gerai. Dėl buriavimo pramogoms neturėjau daug laiko. Žiemą Lietuvoje buriuoti nėra kur, važiuodavome treniruotis ten, kur šilčiau. Stovyklose praleisdavome po tris keturias savaites. Išmokau susikaupti ir planuoti laiką, visada žinojau, kad turiu mokyklą baigti gerais pažymiais.

– Kaip rinkotės studijas?

Mano klasės auklėtoja, matematikos mokytoja Laimutė Navikienė, labai sudomino matematika. Auklėtoja gebėjo taip paprastai paaiškinti sudėtingus dalykus, pateikti praktiškų pavyzdžių, kad atrodė, jog matematika yra įdomiausias dalykas pasaulyje. Todėl mano pirmas pasirinkimas buvo taikomosios matematikos studijos Kauno technologijos universitete (KTU). Tačiau dar nebaigusi pirmojo kurso, supratau, jog ši sritis ne man, stipria matematike nebūsiu, o būti vidutinioke nenorėjau.

1990 m. įstojau į naujai įsteigtą KTU Administravimo fakultetą. Tai buvo nauja, įdomu. Visada mėgau organizuoti, esu komandos žmogus, todėl pamaniau, kad reikia pasukti į verslo administravimą. Tapome bandomaisiais triušiais, todėl daug visko išbandėme. Naujam fakultetui vadovavo energinga, visada kupina idėjų dekanė, profesorė Viktorija Baršauskienė. Studijos labai patiko, sužinojome daug naujienų, nemažai paskaitų vedė dėstytojai iš užsienio. Vėliau studijavau viešojo administravimo magistrantūroje.

– Ar buvote iš tų, kurie egzaminams ruošiasi paskutinę naktį?

Gyvenimas taip sudėliojo, kad pirmo kurso pabaigoje gimė sūnus Vilius. Neturėjau prabangos atidėlioti studijų, mokiausi labai sistemingai. Niekada nepalikdavau visko paskutinei nakčiai, ir dabar to nemėgstu, nors gyvenimas kartais priverčia.

Auginti sūnų padėjo mano ir vyro tėvai. Turėjau labai gerą paramos sistemą (juokiasi). Nebuvo lengva, bet paskaitų nepraleidinėjau. Viską pabaigiau laiku.

– Kokie vaikų pomėgiai ir interesai? Ar įtraukėte juos į buriavimą?

Sūnus Vilius su tėčiu buriuoja, dukra Goda irgi bandė, tačiau jos tai labai nesudomino. Leidome būrelius rinktis patiems. Išbandė įvairias veiklas. Dukra profesionaliai šoko sportinius šokius, Lietuvoje yra pasiekusi puikių rezultatų, sūnus žaidė krepšinį. Bet kai turėsime anūkų, jie tikrai buriuos (juokiasi).

Goda pasirinko komunikacijos studijas Roterdame, šiuo metu išvykusi pagal „Erasmus“ programą į Floridos valstybinį universitetą. Ji pasaulio pilietė, nori daug keliauti, pamatyti, patirti.

Vilius baigė bakalauro studijas ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, kelerius metus dirbo rinkodaros ir komunikacijos srityje, o po poros metų pertraukos, kai jau žinojo, ko nori, išvyko studijuoti dizaino ir komunikacijos valdymo Honkongo politechnikos universitete.

Studijų programa išties įdomi, tarpdisciplinė – apimanti dizainą, vadybą, ir technologijas. Kadangi dar studijų metu buvo daug bendradarbiavimo su Honkonge esančiais verslais, baigę studijas absolventai, tarp jų ir Vilius, gavo nemažai pasiūlymų pasilikti Azijoje, bet jis norėjo grįžti namo. Vilius dirba ir konsultuoja skaitmeninio ir grafinio dizaino bei produktų vystymo klausimais. Jo darbas toks, kad gyvendamas Lietuvoje, gali dirbti visame pasaulyje.

– Kokie jūsų šeimos savaitgaliai?

Vyras dar aktyviai buriuoja, dalyvauja varžybose, todėl daug laiko praleidžiame prie jūros. Laisvalaikio turiu nedaug, kai turiu – skaitau, mėgstu bėgioti. Ką tik perskaičiau Yuval Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, vis nebaigiu skaityti kitos šio autoriaus knygos „Homos Deus. Glausta rytojaus istorija“. Mėgstu perskaityti bent kelias to paties rašytojo knygas. Taip geriau supranti rašytojo idėjas, gyvenimo filosofiją.

Patinka žiūrėti filmus, bet nesu jų žinovė, nesistengiu įsiminti aktorių ir tai kartais nuvilia mano vaikus (juokiasi). Traukia dramos, istoriniai filmai. Mėgstu juoktis, tačiau tik reta komedija prajuokina iki ašarų. Kartkartėmis pasižiūriu britų serialą „Yes, Prime Minister“, tai britų humoro klasika.

– O kas jus prajuokina ir pravirkdo?

Esu linksmas žmogus, nors iš šalies gali atrodyti, kad esu labai rimta. Man gyvenime šypsena reiškia labai daug, todėl ir kitų žmonių veiduose ieškau jų. Dažnai juokiuosi.

Mane iki ašarų sujaudina didingi dalykai, pavyzdžiui, popiežiaus Pranciškaus kalba Kaune, Lietuvos šimtmečio minėjimas. Galiu susigraudinti ir žiūrėdama filmą ar skaitydama knygą.

– Per karjerą užsienyje aplankėte daug šalių. Ar buvo galimybių su jomis plačiau susipažinti?

Jungtinių Tautų vystymo biure Bratislavoje dirbau penkerius metus. Vietos savivaldos, viešojo valdymo klausimais konsultavau daugelį šalių, mano prioritetiniai regionai – Vakarų Balkanai, Centrinė Azija, Kaukazo šalys. Darbinės misijos trukdavo 1-3 savaites.

Teko padirbėti ir sudėtinguose kraštuose. Ne kartą lankiausi Palestinoje. Ten tvyro nuolatinio konflikto atmosfera. Ryškiausi mano atsiminimai yra iš Afganistano, kur patyriau daug netikėtumų. Afganistane buvo sunku dirbti jau vien dėl to, kad esu moteris. Būdavo taip: atvyksti į susitikimą, o ten niekas neatsako į mano klausimus. Pasirodo, juos turi perduoti per vyrą. Ten vienai moteriai net kilimo turguje neparduos.

Darbas Jungtinėse Tautose buvo be galo įdomus ir daug žadantis. Tačiau visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą, tai buvo tik laiko klausimas. Apsispręsti padėjo dukters laiškas. Kartą, grįžusi į Lietuvą dalyvavau dukros vaikų darželio šventėje, kur buvo perskaitytos mažųjų svajonės. Mano dukra rašė norinti, kad mamytė sugrįžtų namo. Iki šiol dėkinga vyrui ir visai šeimai, kad penkerius metus galėjau dirbti Jungtinėse Tautose.

Sieksiu išnaudoti šansą, kuriam Kaunas jau pasiruošęs – tapti europinio lygio pažangių technologijų ir pramonės centru.

– Dirbdama KTU studijų prorektore, laikinąja rektore, vadovavote didžiulei organizacijai. Ar sudėtinga būti atsakingai už 10 tūkst. studentų, apie 2 tūkst. darbuotojų?

– Man patinka didelės organizacijos ir dideli projektai. Vadovavimo patirties turiu nemažai – teko vadovauti KTU Savivaldos mokymo centrui, Ministro Pirmininko tarnybos Strateginio planavimo departamentui, eiti vicekanclerio, kanclerio pareigas. Buvau KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekane. Mano vadovavimo metu į vieną fakultetą buvo sujungti Socialinių ir Humanitarinių mokslų fakultetai, prijungtas Europos institutas. Tačiau vadovavimo sėkmę lemia komanda. Svarbu ja pasitikėti, nebijoti prisitraukti už save stipresnius žmones.

– Paskutinis klausimas. Jei tapsite mere, kokie bus jūsų pirmieji darbai?

– Anksti apie tai kalbėti. Be to, sakėte, kad apie politiką nekalbėsime (juokiasi). Įdomiai man klostosi: dažniausiai organizacijose tenka dirbti pokyčių metu, kai reikia kelti naujus tikslus.

Kaunui taip pat labai svarbi vizija ir ambicija. Koks Kaunas bus po kelerių, dešimties metų? Kokiame mes norėtume gyventi? Šie klausimai man itin svarbūs, todėl norėčiau pažvelgti plačiau, už infrastruktūros ir vietos ekonomikos ribų. Kaune turi būti gera gyventi ir jaunam, ir vyresniam. Svarbu, kad Kaunas būtų augantis miestas, kaip magnetas traukiantis ne tik naujus verslus, bet ir kūrėjus, jaunimą. Jei rinkėjų valia tapsiu mere, sieksiu bendriems tikslams sujungti mokslą, verslą ir miesto valdžią. Esu pasiryžusi tapti ta vienijančia jėga. Sieksiu išnaudoti šansą, kuriam Kaunas jau pasiruošęs – tapti europinio lygio pažangių technologijų ir pramonės centru. O visus geresnį miestą norinčius kurti kauniečius kviečiu prisijungti prie mano komandos savo idėjomis ir darbais.