– Esate sakęs, kad drauge su „Akropolio“ atsiradimu Kaunas pasiekė dugną. Ar vis dar taip manote?

– Turiu pripažinti, kad tuomet mano fantazija buvo ribota. Neįsivaizdavau, kad miestas gali panerti į dar didesnę beprotybę, matyt, Albertas Einsteinas buvo teisus sakydamas, kad iš esmės pasaulyje yra du begaliniai dalykai – Visata ir žmogaus kvailumas, nors dėl Visatos jis nėra toks tikras. Tokio didelio netinkamo urbanistinio pastato atsiradimas istoriniame miesto centre ir pokyčiai, kuriuos jis lėmė, buvo pamoka, kurios Kaunas, deja, neišmoko.

„Akropolis“ – rojaus modelis: nėra ligonių, senukų, vargetų, vaikų darželių, ligoninių, tai – švarus tobulas malonumų miestas, apvalytas nuo buities ir liūdnų veidų.

Pokyčiai nebuvo net formaliai tyrinėti, neatliktas monitoringas, kaip pasikeitė žmonių srautas ir įpročiai, atsiradus tokiam konsoliduotam komerciniam milžinui. „Akropolis“ – rojaus modelis: nėra ligonių, senukų, vargetų, vaikų darželių, ligoninių, tai – švarus tobulas malonumų miestas, apvalytas nuo buities ir liūdnų veidų. Tokie pastatai išbalansuoja miestą – didelė Kauno Naujamiesčio dalis, įskaitant Laisvės alėją, yra paveikta ir atsigaus labai negreitai.

– Manote, kad Kaunas ritasi į bedugnę?

– Kaunas ir jo visuomenė nėra monolitiški, ypač dabartinė Kauno valdžia. Su meru Visvaldu Matijošaičiu ji atjojo baltais žirgais ir plevėsuodama vėliavomis, pasakė „kurkime miestą kartu“. Matyt, tie žodžiai buvo skirti tik jiems, nes tas „kartu“ su miestu ir visuomene niekaip nevyksta. Palyginti su netolima praeitimi, tokio milžiniško atotrūkio nebuvo net tarybiniais laikais.

– Kaip tas atotrūkis pasireiškia?

– Kadangi kalbame apie architektūrą, galime sakyti, kad architektūriniai urbanistiniai projektai visuomenei praktiškai nežinomi. Informacija apie juos dozuojama pipete – palašinama šiek tiek vizualizacijų, šiek tiek savivaldybės ryšių skyriaus paruoštų „piarinių“ žinučių, ir viskas tuo baigiasi. Nėra geros projektų ekspozicijos, negalima pamatyti jų maketų ir brėžinių, o internete jie taip užkoduoti burtažodžiais, kad normalus žmogus negali jų surasti.

Žmonės maitinami šūkiais „Kaunas jėga“ arba „Kaunas aplenks Vilnių“. Toks primityvus „popso“ ir diktatūros mišinys žemina miestą, bet jokiu būdu nepasakyčiau, kad Kaunas krenta į kažkokią bedugnę, juk jis nėra monolitiškas – kažkas smunka, kažkas kyla. Tačiau, kalbant apie urbanistinę logiką, darnią miesto plėtrą, esame priversti tai užmiršti.

– Pakalbėkime apie stadioną – Ąžuolyne esančią istorinio komplekso dalį. Tai miestui itin svarbus objektas. Ar turėjote jį omenyje kalbėdamas apie tai, kad pasigendate informacijos apie vykdomus projektus?

– Manau, kad ryžtas vystyti tokius branduolinius miesto projektus, kaip stadionas arba Mokslo sala, yra puikus ir sveikintinas, bet visa tai susiję su profesionalumu, urbanistine logika, konteksto pažinimu ir pagarba jam. Dariaus ir Girėno stadionas, įsikūręs Ąžuolyne šalia senosios Kauno halės, seniai yra problemiškas objektas ne vien dėl to, kad neturi patogios tribūnos, stogo, gerų buitinių patalpų sportininkams, spaudos ir VIP ložių. Didelė problema yra stadiono pasiekiamumas. Šioje miesto dalyje nėra nei metro, nei tramvajaus, nei greitkelio, kuris būtų arti ir pagerintų šią situaciją.

Visas šis kompleksas ir dabar, kol dar nėra rekonstruotas, funkcionuoja labai sudėtingai ir užkemša didžiausią miesto rajoną – pirmąjį Žaliakalnio draustinį. Tribūnų skaičiaus didinimas ir bet kokia plėtra reiškia tik dar didesnes eismo problemas. Miestas tarsi nemato šių problemų – matyt, tie europiniai pinigai taip skaniai kvepia, kad jiems atsispirti neužtenka valios, o galbūt nėra organo, kuris padėtų suvokti esamą situaciją.

Paradoksas, kad europiniai pinigai stadionui skiriami pagal Integruotą teritorijų vystymo programą. Vadinasi, skiriama Žaliakalnio seniūnijai, o ne stadionui. Stadionas yra Žaliakalnio infrastruktūros dalis, dėl to projekte jis pervadintas, kad taptų panašus į Žaliakalnio infrastruktūrą. Programos aprašyme skelbiami kilnūs komunistiniai šūkiai, pavyzdžiui, kad bus pagerinta Žaliakalnio infrastruktūra, pagerės eismo sąlygos, sumažės tarša, bus pakelta gyvenamosios aplinkos kokybė ir sukurta daugiau darbo vietų. Suprantama, kad bet koks logiškai mąstantis urbanistas suvokia, jog viskas įvyks priešingai.

– Kur tie logiškai mąstantys urbanistai?

– Už juos negalėčiau ir nenorėčiau kalbėti. Turbūt daugelis kauniečių pastebi, kad, kol mes turime šią vieningą valdžią, tol vieningai tyli ir žiniasklaida. Nesakau, kad ji valdžios nekritikuoja, bet ji tiesiog pakartoja savivaldybės viešųjų ryšių tarnybos paruoštą informaciją. Priežastis, matyt, gilesnė – tvirtos rankos politika ir tvirtų finansinių „masažuoklių“ spaudai politika duoda savo vaisius, nes apskritai Kaune dingo diskusijų erdvė. Tai, kas šiandien gaubia Kauną, labai skiriasi nuo to, kas vyksta bet kokiame civilizuotame mieste. Ir skanduotės, kad Kaunas atsigauna, Kaunas – jėga, Kaunas – naujoji Lietuvos sostinė, man primena Aliaksandro Lukašenkos kuriamą terpę.

Imu svarstyti, kas yra Kaunas ir kauniečiai, kas yra Kauno savivaldybė, arba ta oligarchinė valdžia. Panašu, kad tai skyla į du visiškai atskirus darinius. Tikiuosi, kad ta diskusijų terpė dingo neilgam, kad kaunietis nebus koks baudžiauninkas, leidžiantis save taip kvailinti.

– Kas ir kaip Kaune atsigauna?

– Kaunas tampa stambaus verslo įkaitu. Kitaip tariant, korporatyviai atsigauna Kaunas ir žmonės, kurie su naująja valdžia turi artimus dalykinės meilės ryšius. Galime pastebėti, kad pagrindinius objektus stato kelios įmonės, turinčios valdžios patepimą. Juokaujama, kad pas mus yra vienas architektas, o kiti tik braižo brėžinius. Tam tikros statybos ir derybos vyksta labai greitai – dar niekada Kultūros paveldo departamentas nebuvo toks lipšnus ir selektyviai greitas.

Miesto atsigavimą suprantu kiek kitaip nei betonuojamas Neries krantines prieš Kauno pilį ar statomus šilainiškus daugiabučius. Miestas atsigauna, kai miestiečiai turi saviraiškos laisvę ir jaučia bendradarbiavimą su miesto valdžia.

Šešėlinis miesto architektas mero adjutantas Jonas Audėjaitis pareiškė, neva dėl stadiono sugaišo daug laiko, nes reikėjo viską derinti su gyventojais. Bet išrinktas miesto deputatas turėtų didžiuotis, kad patyrė pokalbių su bendruomene džiaugsmą, kad išgirdo jos lūkesčius, galėjo atsižvelgti į visuomenės pastabas ir nuomonę. Tačiau viskas yra atvirkščiai ir labai keista tai girdėti iš socialdemokratų lūpų. Tai veda pas profesorių Gintautą Mažeikį, kuris yra sakęs, kad dabartinėje Lietuvoje socialdemokratijos yra lygiai tiek pat, kiek mėsos „Daktariškoje“ dešroje. Matome, kad veiksmai visiškai neatitinka žodžių – tai nėra darnaus ir malonaus miesto pojūtis.

– Kalbama, kad užsienio investicijos ateina į Kauną, steigiami užsienio kompanijų filialai, norima perkelti ministerijas į Kauną. Ar matote gerų pokyčių?

– Manau, kad užmiršote paminėti pagrindinį dalyką – pavasaris artėja, Velykos, buvo Vasario 16-oji... Tai – mūsų mylimo mero nuopelnas. Niekada to neužmirštu ir suprantu, dėl ko saulė čia šviečia daug ryškiau nei Vilniuje. Labai svarbu, kad investicijos ateina į Kauną, kad sudaromi kažkokie susitarimai, galbūt miestas siūlo palankesnes sąlygas, pažada mažiau trukdyti, biurokratiniais pančiais sunarplioti bet kokį naują projektą. Nors, mano žiniomis, pirmiausia viskas suderinama dėl verslo.

Noriu paminėti, kad į diskusiją ar kitokią nuomonę Kaune žiūrima kaip į baisiausią priešą – taip buvo tik Stalino Rusijoje.

Į bet kurią investiciją reikia žiūrėti kaip į tam tikrą naudos siekimą. Sakykim, Kaune statoma nauja suomių konstrukcijų gamykla. Faktas, kad miesto indėlis šiame procese lygus nuliui – tai Kauno padalinio vadovo Andriaus Suranto nuopelnas, nors per savivaldybės prizmę tai pateikiama kaip savivaldybės nuopelnas. Manau, kad užmirštame žmones, verslininkus, kurie iš tiesų yra varomieji Kauno miesto ratai, užmirštame intelektinį bagažą, kurį Kaunas turi ir galėtų mobilizuoti. Bet tam reikalinga diskusija, o miestietis neturi būti maitinamas paprastais, lengvai atpažįstamais „piariniais“ straipsniukais ir šūkiais.

Noriu paminėti, kad į diskusiją ar kitokią nuomonę Kaune žiūrima kaip į baisiausią priešą – taip buvo tik Stalino Rusijoje. Manau, dabar visas demokratijos pagrindas yra diskusija, skirtingų nuomonių kovoje ieškant optimalaus varianto.

– Kitokių nuomonių negirdžiu.

– Tam nesudaroma galimybė. Jei nėra forumo, nuomonės lieka virtuvėse arba aludėse. Grįžkime prie stadiono reikalų – Kaunas Aleksote gavo milžinišką teritoriją – buvusią aviacijos gamyklą, kuri stovi šalia sutvarkyto Europos prospekto. Čia stadionas galėtų įsikurti erdviai, patogiai ir būtų labai patogiai pasiekiamas. Tačiau miestas nelinkęs pasinaudoti galimybe sukurti ilgai veikiantį sporto ir didelių renginių fabriką, jis braunasi į pačią mažiausią erdvę, kurioje yra vienas akligatvis – taip didinama problema menkinant investicijos efektyvumą. Taip yra, nes laiku nebuvo aptariami variantai ir galimos problemos, nebuvo diskusijos.

„Kiliminiu“ lygiu priimtas sprendimas ir lakstymas su vėliavomis tarsi nebeleidžia grįžti atgal, nors, manau, visada galima grįžti ir ieškoti sprendimų, nes miestas yra labiau procesas nei materija. Pavyzdžiui, sėkmingas Kauno autobusų stoties plėtros projektas su architektu Gintaru Balčyčiu priešakyje rodo, kad, parengus projektą ir profesionaliai sprendžiant problemas, iš aikštės vidurio įmušti solidų įvartį galima turint gana kuklų biudžetą. Čia Kaunas parodė proveržį, kuris tikrai nedaro gėdos kokybės, logikos ir investicijos racionalaus ilgaamžiškumo požiūriu.

– Taigi gerų ženklų vis dėlto atradome?

– Kaunas yra per daug energingas ir stiprus, kad nesugebėtų pralaužti to beprotybės kevalo, kurį jam vis užmauna ant galvos. Ypač ant galvos.

– Jūs esate žinomas ir girdimas dėl savo kritiško požiūrio. Galbūt kas nors paklaus, iš kur tas kritiškumas: gal tas Karalius negauna projektų, galų gale pats gyvena Žaliakalnyje, gal jam pačiam tie automobiliai prie naujo rekonstruoto stadiono trukdytų? Ką atsakytumėte?

– Būtent taip ir yra. Tai grynai asmeninių sąskaitų suvedinėjimas.