„Žmogų labiausiai gadina ne karas, o geras gyvenimas“, – sako kardinolas ir priduria, kad žmogus kur kas dažniau atsisuka į Dievą išgyvendamas sunkumus. Jų netrūko ir S. Tamkevičiaus gyvenime. Už dalyvavimą Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikloje, antisovietinę veiklą 1983 m. jis buvo nuteistas, penkerius metus kalėjo griežto režimo Permės ir Mordovijos lageriuose, 1988 m. ištremtas į Sibirą. Tačiau kaip sunkiausią laikotarpį jis prisimena KGB kalėjime Vilniuje praleistą pusmetį.

Pokalbis su kardinolu – apie žmogui tenkančius išbandymus, Kūčias, Kalėdas ir tai, kas šiuo metu svarbiausia.

– Netrukus sėsime prie Kūčių stalo. Su kokiomis mintimis prie jo sėsite Jūs?

– Kūčios nuo vaikystės man kelia pačius gražiausius prisiminimus. Prisimenu tą gražią šeimos atmosferą, kai vieni kitus myli. Jei būna prasižengę – paprašo vieni kitų atleidimo. Ne tiek svarbu, kiek patiekalų bus ant Kūčių stalo, kiek svarbi ta gerumo, meilės atmosfera. Kūčių vakarienė tuo ir brangi.

– Keturios savaitės iki Kalėdų ruošiantis šventėms prabėga nepastebimai. Ką per dvi iki Kalėdų likusias dienas galėtų suspėti tie, kurie iki šiol advento tarsi visai nepastebėjo?

– Šiuo atžvilgiu esu šiek tiek skeptikas. Jei žmogus per visą mėnesį iki Kalėdų nieko gero nepamąstė, nieko gero nepadarė, tai per likusias dvi dienas ką nors nuveikt labai sunku.

Žinoma, Kalėdų negalima sutikti su blogiu širdyje. Tiems, kurie nėra susitaikę su Dievu, palinkėčiau per šias dvi dienas susitaikyt su Viešpačiu atliekant išpažintį. Na, o tiems, kurie savyje turi mažai tikėjimo, patarčiau bent prieš sėdant prie Kūčių stalo pamąstyt ir pasakyt: „Viešpatie, būk man gailestingas.“

Žmogus yra vientisa būtybė. Koks jis yra nuolatos, toks jis bus ir per šias keletą dienų iki Kalėdų. Tiems, kurie adventą praleidžia tik keliaudami po parduotuves dovanėlių, labai patarčiau kitais metais pamąstyti ir adventą praleisti kitaip. Ne dovanėlės svarbiausia. Svarbiausia – kokie mes ateiname į Kalėdas, kaip mes pasitinkame pas mus ateinantį Viešpatį.

– Kokią žinią šiandieniam pasauliui neša Kūdikėlis Jėzus, jo gimimas?

Nėra to blogio, kuris geram žmogui neišeitų į gera.

– Betliejaus Kūdikis šiandien neša tą pačią žinią, kaip ir prieš 2 tūkst. metų. Svarbiausia žinia: Dievas myli žmogų. Myli net ir tada, kai jis nusideda, netiki. Betliejaus Kūdikis atėjo į Žemę todėl, kad mylėjo žmogų, norėjo jį išgelbėti. Svarbi Betliejaus Kūdikio atnešta žinia: Dievas nėra tolimas – jis yra artimas, jis mus myli. Jis nori, kad mes būtume laimingi ir gyvendami čia, Žemėje. Tačiau ypač – kad būtume laimingi, kai susitiksime jį anapus.

– Jau antras Kalėdas sutiksime Ukrainoje vykstant plataus masto karui. Šiemet kraujas liejosi ir Izraelio, Palestinos žemėse – visai šalia Jėzaus Kristaus gimimo vietos, Betliejaus. Kaip švęsti žinant, kad netoliese liejasi nekaltų žmonių kraujas?

– Kažin ar pasaulio istorijoje kada nors buvo Kalėdos be kur nors vykstančio karo. Žinoma, šis karas, vykstantis taip arti, mus ypač veikia. Betliejaus Kūdikis turėtų būti ypač brangus tiems, kurie išgyvena karo siaubą, nes tuomet žmogus neturi į ką atsiremti. Vienintelė atrama Viešpats. Manau, ir šiandien ten, kur liejasi kraujas, ten, kur žmonės išgyvena karo baisumus, žmonės ypač turėtų glaustis prie Viešpaties, Betliejaus Kūdikio, prašydami, kad jis laimintų, kad karas kuo greičiau pasibaigtų ir kad karo sunkumai padėtų tapti mums dar geresniais. Tarp kitko, žmogų labiausiai gadina ne karas, o geras gyvenimas. Kai žmogus gerai gyvena, jam nieko netrūksta, visą dėmesį jis sutelkia tik į medžiagines vertybes. Kai išgyvena sunkumus, ypač karo baisumus – žmogus labiau atsiveria Viešpačiui. Taigi nėra to blogio, kuris geram žmogui neišeitų į gera.

– Vykstant karui, padaugėja žmonių, klausiančių, kaip Dievas apskritai gali leisti, kad tokie baisūs dalykai vyktų. Ką pasakytumėte šiems žmonėms?

– Ar reikėtų kaltint Dievą, kad jis sukūrė mus laisvus? (šypsosi)

Iš tiesų, laisvė yra pati didžiausia dovana, kuria mus, protingus žmones, Dievas yra apdovanojęs. Tačiau ši laisvės dovana gali būti panaudota blogiui: nuodėmei, žudymui. Visų tų baisybių, kurias matome, akivaizdoje reikia ne Dievą kaltint, bet žmogų, kuris, turėdamas galimybę rinktis, renkasi ne gėrį, o blogį. Tas pats Vladimiras Putinas savo imperialistinių tikslų galėjo siekti geromis priemonėmis, bet pasirinko jas tokias baisias.

Tai, ką matome, tik dar labiau priverčia mus susimąstyti, kad, būdami laisvi, visada Dievui sakytume taip ir niekada nesakytume ne. Nes žmogus šioje Žemėje gali būti laimingas tik rinkdamasis gėrį. Jei renkasi blogį, pasmerkia save būti nelaimingu ir nešti nelaimę kitiems.

– Daug žmonių šiandien jaučiasi nesaugiai ne tik dėl karo Ukrainoje, bet ir dėl įvairių kasdienių problemų, nesutarimų šeimoje, finansinių sunkumų. Ką jiems patartumėte, ko palinkėtumėte?

– Sutinkami sunkumai mus gali žlugdyti arba tapti sparnais, kurie neš per gyvenimą. Viskas priklauso nuo to, kaip mes į juos žiūrime. Betliejaus Kūdikis užaugęs ir vykdydamas savo misiją ragino: „Kas nori sekti paskui mane, tegul ima savo kryžių ir teseka.“ Sutinkami sunkumai, jei mes juos pergyvename kartu su Viešpačiu, jeigu laikomės jo rankos, visada gali išeiti mums į naudą. Pats blogiausias atvejis, kai sunkumuose mes Dievo ranką paleidžiame ir bandome patys su jais susidoroti. Tada einame žemyn, žlugimo keliu. Mano didžiausias palinkėjimas visiems, kurie turi sunkumų, – būkite kiek galima arčiau Viešpaties. Aš savo gyvenime tai patyriau ir dėkoju Dievui, kad tada, kai buvo sunku, nepaleidau Viešpaties rankos.

– Užsiminėte apie Jums sunkius laikus. Ar tai buvo lageryje, tremtyje praleisti metai?

– Turbūt pats sunkiausias laikas buvo pusmetis KGB kalėjime Vilniuje, kai buvau tardomas. Lageryje, tremtyje Sibire buvo šiek tiek lengviau – ten nebuvo tokios įtampos. O kalėjime tikrai netrūko sunkumų. Dabar, kai aš į tą laiką žvelgiu iš perspektyvos, dėkoju Dievui, kad tuose sunkumuose labai labai arti išgyvenau Viešpatį.

– KGB kalėjime teko patirti kankinimų?

– Tuo metu, kai buvau kalinamas KGB kalėjime, 1983 m., fizinių kankinimų nebebūdavo. Tačiau žmogų galima kankinti ne tik fiziškai. Kai tardymas vyksta kokias septynias valandas ir tardytojas nori iš tavęs ką nors ištraukti, o tu sieki nieko naudingo jam nepasakyti – tokia psichologinė dvikova būna sunki, ji kainuoja daug jėgų. Ačiū Dievui, jei tokiais momentais mintyse prašai „Viešpatie, padėk“, viskas išeina į gera. Kai pasibaigė tardymas, vienas KGB pareigūnas man pasakė: „Tavo protokolai tušti“ – esą nieko taip ir nepasakiau. Man tai buvo komplimentas.

Laikas: pirmąją Kalėdų dieną S. Tamkevičius Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje aukos mažiausiai dvejas šv. Mišias – 8 ir 10.30 val. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

– Šiemet padaugėjo tų, kurie neįstengia Kalėdų proga artimiesiems nupirkti norimų dovanų – per brangu. Kaip Jūs tai vertinate?

– Aš esu labai skeptiškas visų tų dovanų, dovanėlių atžvilgiu. Jei žmogus prieš Kalėdas visą dėmesį sutelkia tik į dovanas, manau, jis Kalėdų nepatiria. Didžiausia dovana per Kalėdas yra Kristus, kurį galime turėti savo širdyje ir kitiems padėti, kad jie labiau atsigręžtų į Viešpatį. Jeigu kam nors atrodo, kad per Kalėdas labai svarbios dovanos, turėtų neužmiršti, kad svarbiausia dovana yra jis pats, žmogus. Geras žmogus gali smulkmeną padovanoti ir tu jausiesi laimingesnis, nei gavęs brangiai kainuojančią dovaną iš to žmogaus, kuris tave sveikina tik iš pareigos. Linkėčiau visiems, kurie galvoja apie dovanėles, neužmiršti, kad pati svarbiausia, brangiausia dovana yra pats žmogus, jo gerumas, jo meilė. Šiai dovanai pinigų nereikia.

– Ką asmeniškai Jums reiškia Kūčios, Kalėdos?

– Kūčių aš ypatingai nesureikšminu. Jos brangios, nes prie Kūčių stalo susirenka artimiausi, brangiausi žmonės. Tačiau brangiausia yra pačios Kalėdos, Kristaus gimimas. Šis gimimas pasaulio istorijoje yra pati brangiausia žinia: Dievas ateina į pasaulį kaip gelbėtojas, prisiima žmogaus kūną. Ateina mylėdamas žmogų, siekdamas, kad žmogus per visą amžinybę būtų laimingas. Laimės troškimas žmogaus gyvenime yra pats svarbiausias, o Betliejaus Kūdikis ateina, kad žmogų padarytų amžinai laimingą. Šia prasme Kalėdos yra be galo brangi, linksma šventė.

– Kaip šias šventes prisimenate iš vaikystės, jaunystės?

– Iš vaikystės ryškiai prisimenu, kai buvau trijų keturių metų pipiras, sukiodavausi aplink mamą, kuri kepdavo kūčiukus. Prisimenu tą malkomis kūrenamos duonkepės krosnies vaizdą ir mamą, ruošiančią kūčias.

Prie stalo susėsdavome tėveliai ir mes, keturi broliai. Kūčių stalas tikrai nebuvo toks gausus, kokį dabar kartais žmonės suruošia – jis buvo gana kuklus. Tačiau viešpatavo gerumo atmosfera. Buvome tėvelių labai mylimi, Kūčių vakaras būdavo labai brangus. Anksti rytą skubėdavome į bažnyčią, į Bernelių Mišias. Ir dabar dar ausyse, atrodo, skamba „Gloria“ ir kitos kalėdinės giesmės, kurios man atrodė pačios gražiausios. Gyvenome Gudonių kaime, tarp Alytaus ir Lazdijų. Iki bažnyčios Krikštonyse nuo namų buvo apie 1 km. Ten nuo šešerių buvau ministrantas – patarnaudavau šv. Mišiose. Taigi viską, kas vyksta bažnyčioje, mačiau iš labai arti.

– Kaip lageriuose minėdavote Kūčias, švęsdavote šv. Kalėdas?

– Įdomiausios Kalėdos, Kūčios buvo, kai tarnavau kariuomenėje. Penki kunigų seminarijos seminaristai tarnavome kartu. Mūsų Kūčios buvo neviešos. Vienas iš seminaristų tarnavo sanitaru medicinos dalyje. Kai būdavo komanda gultis, palaukę apie 10 minučių visi susirinkdavome medicinos dalyje. Buvo tokia tvarka, kad naktį kareivis galėjo eiti tik su baltais apatiniais drabužiais ir, jei šalta, buvo galima užsimesti milinę. Mes visi su tais baltais drabužėliais ten susirinkdavome, lauždavome Kūčių paplotėlius, kurių mums atsiųsdavo iš seminarijos, iš namų.

Na, o iš lagerio labiausiai įsiminė Kūčios Permės kalėjime. Po teismo 1983 m. mane nuvežė į Permės kalėjimą. Ten atsidūriau kaip tik gruodžio 24 d. Vienoje kameroje buvome gal septyniese: keletas katalikų, kiti – pravoslavai. Neturėjome Kūčių paplotėlio, bet vieni kitus sveikinome ir dalijomės pačiu kukliausiu turėtu maistu.

Vėliau lageryje Kūčias, Kalėdas taip pat minėdavome paprastai. Mes, nedidelis būrelis bendraminčių, susėsdavome kur nors lagerio pastate ir ką turėjome, tuo dalijomės. Į lagerį kartais patekdavo ir Kūčių paplotėlių, nors daugeliu atvejų juos, mums siunčiamus, lagerio vadovybė konfiskuodavo. Paskui, kai iš lagerio mane vežė į tremtį Sibire, atidavė konfiskuotus daiktus – gavau visą krūvelę Kūčių paplotėlių, kuriuos draugai ir pažįstami per penkerius metus man buvo atsiuntę.

Sunkumai mus gali žlugdyti arba tapti sparnais, kurie neš per gyvenimą. Viskas priklauso nuo to, kaip mes į juos žiūrime.

– O kaip kalėjime, lageryje pavykdavo atlikti kunigo pareigą aukoti šv. Mišias?

– Buvo momentų, kai negalėjau aukoti šv. Mišių, nes neturėjau vyno. O joms reikia kvietinės baltos duonutės ir vyno. Tam reikalingo vyno pasigamindavau iš razinų, kurių man atsiųsdavo artimieji. To buvau išmokęs seminarijoje. Reikia aštuonias valandas palaikyti razinas užmerktas. Jos išbrinksta, išspaudi ir net neprasidėjus rūgimo procesui tą vandenį jau galima naudoti šv. Mišioms.

Taigi per visą įkalinimo laiką dažniausiai galėjau aukoti šv. Mišias. Kai lageryje vakarais grįždavome iš darbo, vieni kaliniai skaitydavo, kiti rašydavo, treti televizorių žiūrėdavo. Aš tuo laisvu laiku aukodavau šv. Mišias. Lageryje kiekvienas kalinys turėdavo atskirą spintelę knygoms, maisto produktams pasidėti. Aš atsisėsdavau prie savo spintelės, ant jos pasidėdavau akinių futliarą, kuriame turėjau plastikinį indelį, kuris atstodavo šv. Mišių taurę. Įsipildavau į ją vyno. Kaip duonutę naudodavau Kūčių paplotėlį. Jei neturėdavau – naudodavau lagerio kioske pirktus riestainėlius iš kvietinių miltų. Iš maldaknygės tylomis skaitydavau šv. Mišų maldas. Taip vienas sėdėdamas švęsdavau šv. Mišias. Jei pamatydavau, kad ateina prižiūrėtojas – o jis kas keturias valandas praeidavo, tikrindavo, ar mes, kaliniai, savo vietose – aš tiesiog uždarydavau akinių futliarą ir toliau žiūrėdavau į maldaknygę.

Iš pradžių, kai buvau KGB kalėjime, šv. Mišių maldas atkūriau mintyse ir jas užsirašiau. Paskui man leido turėti su savimi Šventąjį Raštą ir maldaknygę, kurioje buvo ir šv. Mišių maldos.

Šv. Mišių nebuvo įmanoma aukoti tada, kai vykdavo pervežimai iš lagerio į lagerį. Tie vadinamieji etapai trukdavo ir dvi tris savaites. Tada galėdavau tik kalbėt rožančių. Kartais turėdavau iš duonos pagamintą rožančių. Pirmąjį tokį rožančių man KGB kalėjime Vilniuje labai greitai pagamino vienas kameros draugas, kuris jau ne pirmus metus ten kalėjo. Kai rožančiaus neturėdavau, maldas skaičiuodavau ant pirštų.

– Kur Jūs šiemet sėsite prie Kūčių stalo, su kuo juo dalysitės?

– Jau daugelį metų prie Kūčių stalo sėdu su labai gerais, brangiais žmonėmis. Kiekvienam žmogui tai yra didelė Dievo dovana.

Prie Kūčių stalo aš šiemet sėsiu du kartus. Su Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos kunigų bendruomene ir su tėvais jėzuitais. Kadangi aš pats priklausau Jėzaus draugijai, tėvai jėzuitai kviečia Kūčias valgyti kartu. Bus labai gera ir ten, ir ten. Abiejose vietose bus būrys artimų, gerų dvasininkų.

Dievas nori, kad mes būtume laimingi ir gyvendami čia, Žemėje. Tačiau ypač – kad būtume laimingi, kai susitiksime jį anapus.

– Kokia bus Jūsų Kalėdų diena?

– Per Kalėdas kiekvienas kunigas, taip pat ir vyskupas, turi teisę aukoti trejas šv. Mišias. Aš tą dieną Kauno arkikatedroje bazilikoje aukosiu Bernelių Mišias 8 val. ir šv. Mišias 10.30 val., trečias – galbūt vakare. O kalėdiniams pietums esu gavės kvietimą iš Kauno arkikatedros bazilikos klebono.

– Ko palinkėtumėte „Kauno dienos“ skaitytojams, kauniečiams, Lietuvos gyventojams artėjančių Kalėdų proga?

– To paties, ko linkiu ir sau, – artimos bendrystės su Betliejaus Kūdikiu, su Viešpačiu. Nėra kito tokio brangaus dalyko, kurio būtų galima palinkėti. Jeigu turi savo širdyje Viešpatį, gali būti ligonis, gali kentėti, vis tiek būsi laimingas. Be šios Viešpaties dovanos visa kita yra tik blizgučiai. Visiems tikintiesiems linkiu išgyventi Viešpaties artumą, o tiems, kurie tikėjimo turi mažai arba jo neturi visai, linkiu ieškoti. Kol žmogus gyvena Žemėje ir ieško, tol jis nėra beviltis. Bevilčiu tampa tik tada, kai miršta atsiskyręs nuo Viešpaties.