„Šiandien 85-ąjį gimtadienį švenčia Kauno miesto garbės pilietis – kardinolas Sigitas Tamkevičius. Visų kauniečių vardu siunčiame šilčiausius sveikinimus! Jūsų nuveikti darbai, neblėstantis tikėjimas ir ištikimybė vertybėms – pavyzdys kiekvienam mūsų. Linkime tvirtos sveikatos, energijos bei su kaupu grįžtančios šviesos, kurią dosniai dalijate kitiems“, – sveikinimus siuntė Kauno miesto savivaldybės atstovai.

S. Tamkevičius – išskirtinė asmenybė, pernai minėjusi ir kunigystės 60-metį. „1962 m. balandžio 18 d. buvo Didysis trečiadienis. Vyskupas Petras Maželis suteikė man kunigo šventimus“, – „Kauno dienai“ apie kunigystės pradžią yra pasakojęs S. Tamkevičius.

Laimučio Brundzos nuotr.

1957 m. gruodį jis paimtas į sovietinę armiją, nuvežtas prie Juodosios jūros, kur pateko iš viso net penki klierikai. Vis dėlto apie juos niekas iš aplinkinių nežinojo. Kaip prisiminimų knygoje pasakojo S. Tamkevičius, labiausiai vargino keiksmažodžiai, nešvankios kalbos ir kvaili įsakymai. Tiesioginis viršininkas stoti į komjaunimą neragino, o atsakingo už politinį auklėjimą karininko pastangoms kareivis S. Tamkevičius nepasidavė“, – apie kardinolo gyvenimo detales yra pasakojęs istorikas Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Artūras Grickevičius.

Linkime tvirtos sveikatos, energijos bei su kaupu grįžtančios šviesos, kurią dosniai dalijate kitiems.

Tuo metu būti kunigu buvo iš tiesų nelengva, nes už nugaros visada stovėjo sovietiniai saugumiečiai. S. Tamkevičių taip pat verbavo KGB, bet jis nepasidavė.

„Religinių reikalų įgaliotinio nurodymu 1968 m. uždrausta sakyti pamokslus. Sakė, kad kalbu prieš tarybų valdžią, nors prieš valdžią nekalbėjau, tik paminėjau Bažnyčios persekiojimus“, – yra pasakojęs kardinolas S. Tamkevičius.

Be jokios dramos S. Tamkevičius „Kauno dienai“ yra kalbėjęs ir apie laikotarpį, kai sovietinė valdžia jam uždraudė eiti kunigo pareigas, – darbus gamykloje ir melioracijoje kardinolas tuomet pavadino Dievo dovana ir puikia galimybe pažinti daug įvairių žmonių, kurių jis galbūt ir nebūtų sutikęs kunigaudamas. „Praplėtė horizontus“, – taip atskyrimo nuo kunigo pareigų laiką įvardijo pats dvasininkas ir prisipažino, kad būtent tuomet artimai susipažino su pogrindyje veikusiomis vienuolijomis. 1972-aisiais S. Tamkevičius pradėjo leisti pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“. Kronikoje apie katalikų priespaudą ir veikliausiųjų persekiojimą skelbtos žinios atkakliems ir persekiojamiems katalikams teikė vilties, kad viešumo sąlygomis raudonoji valdžia kraštutinių priemonių vengs, kad bus apginta teisė nevaržomai praktikuoti savo tikėjimą ir mokyti jo tiesų vaikus ir jaunuolius. S. Tamkevičius šio leidinio numerius ruošė iki 1983 m.

Šiame leidinyje skelbtos naujienos buvo svarbios ne tik tuometei okupuotai Lietuvai, bet ir išeivijai. Užsienio lietuvių pastangomis katalikų hierarchai ir per juos visa Katalikų Bažnyčia, taip pat ne vienos šalies diplomatai ir politikai sužinojo ne tik apie Lietuvos katalikų priespaudą ir persekiojimą, bet ir apie pačią neteisėtai aneksuotą ir vargstančią Lietuvą.