Vaidoto g. yra atokiau nuo Kauno centro. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti gatvė yra viena pagrindinių Kauno transporto arterijų. Ja jau daugiau nei šimtą metų darda ir miestiečiai, ir poilsiautojai, ir kariai.

Sudėjo į metraščius

"Labiausiai laukiame naujojo Panemunės tilto. Labai gerai, kad atgims ir mūsų paplūdimys", – sakė beveik visą gyvenimą Vaidoto g. gyvenanti Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinio vedėja Daiva Nevardauskienė.

Tilto per Nemuną atidarymas po kelerių metų savotiškos atskirties nuo miesto yra visų panemuniškių didysis lūkestis.

Vis dėlto daugiausia grandiozinių projektų, tiesa, dabar jau kiek primirštų, Panemunėje yra mačiusi Vaidoto g. Kadaise ji vadinta Garliavos–Piliuonos plentu, Vytauto g.

D.Nevardauskienė ja daugybę metų pėstute eidavo į darbą ir atgal. Kai prieš dešimt metų ji, Panemunės bendruomenės centro paskatinta, pradėjo rinkti informaciją apie Panemunę, pagrindinė jos gatvė moters akyse įgavo dar kitokių spalvų.

Šiuo metu jau išleistas ne vienas D.Nevardauskienės parengtas metraštis ir knyga "Aukštosios Panemunės istorija".

"Sunku viską į vieną sutalpinti. Visų pirma todėl, kad ir pati Panemunė, ir Vaidoto g. yra labai įvairialypės. Pavyzdžiui, čia galima pajusti ir kurorto dvasią, nors yra įsikūrę daugybė karinių objektų", – pastebėjo senbuvė.

Traukia atlaidai

Vienas didžiausių traukos centrų Vaidoto g. yra Aukštosios Panemunės Švč.Mergelės Marijos bažnyčia, kuri šliejasi prie išdidaus ir ramybe užburiančio pušyno.

Kiekvieną rugpjūtį joje rengiami Šv.Roko atlaidai sutraukia minias žmonių net ir iš tolimesnių vietovių. "Atlaidai Panemunėje buvo rengiami jau ir XIX a. Visuomet suvažiuodavo daugybė žmonių. Tai būdavo proga susitikti ištisoms giminėms. Po pamaldų ir šventės daug kas likdavo tiesiog pasivaikščioti šile, o šventei dar labiau išpopuliarėjus tarpukariu – ir pasivaišinti atsineštomis vaišėmis ant žolės pasitiesus patiesaliukus, vaikai – suvalgyti "Pienocentro" ledų, išgerti pieniško šampano, pasisupti karuselėse, pažiūrėti cirko", – pasakojo D.Nevardauskienė.

Atlaidai vykdavo ir sovietmečiu. "Tai būdavo vienintelis kartas per metus, kai prekiaudavo į spalvotus popieriukus suvyniotais vadinamaisias kermošiaus saldainiais, kurie buvo tiesūs ir ilgi, kiti – susukti į baronkas, dar kiti – kaip laikrodžiai, karoliai ar apyrankės. Suvažiuodavo dėdės ir tetos, eidavome į šilą – būdavo labai smagu", – vaikystės prisiminimais dalijosi panemuniškė.

Dabartiniai maldos namai iškilo 1859 m. vietoj medinės Šv.Karolio bažnyčios. Šių pokyčių nebūtų buvę be parapijos klebono Roko Bučionio rūpesčio.
Šalia bažnyčios veikia renovuota Šv.Mato gimnazija.

Šimtmečio atspindys

Priešais bažnyčią, kitoje gatvės pusėje, vienas šalia kito išsirikiavę stūkso medinukai, į kuriuos žvelgiant galima puikiai įsivaizduoti, kaip gatvė atrodė prieš šimtą metų.

D.Nevardauskienė dėmesį iš karto atkreipia į žalią 26 numeriu pažymėtą statinį. Ne todėl, kad jame ilgus metus dirbo – čia buvo įsikūrusi biblioteka, kuri vėliau perkelta į Vaidilos g. esančias erdvesnes patalpas.

26-ame name tarpukariu veikė bažnyčios išlaikyta pradinė mokykla, vadinta seselių mokykla. Vaikus joje mokydavo vienuolės kazimierietės iš Pažaislio vienuolyno. Vykdamos į darbą, jos kasdien turėdavo keltis per Nemuną.

Antrame pastato aukšte veikė vaikų darželis. Čia buvo įrengtas ir žaidimų kambarys. Vaikai ten buvo ir maitinami. D.Nevardauskienė pasakojo, kad pradėjusi rinkti informaciją apie Panemunę sutiko žmonių, kurie yra lankę šį vaikų darželį ir mokyklą. "Vos įėjusiems į pastatą jiems kildavo daugybė prisiminimų – ten išlikę nemažai autentikos", – pasakojo metraštininkė.

Sovietmečiu ši mokykla ir darželis buvo uždaryti. Vietoj jų įkurti kultūros namai su nedideliu kino teatru "Panemunė", 1951 m. – Kauno miesto centrinės bibliotekos Panemunės filialas, veikęs iki 2012 m. Nuo 2003 m. ten kurį laiką veikė ir Panemunės bendruomenės namai.

Iki šiol yra išlikę unikalūs pastato dekoravimo elementai – mediniu ornamentuotu karnizu puoštas mezoninas ir mediniai pastogės drožiniai.

Vertas dėmesio ir greta esantis vienaaukštis, pažymėtas 28-uoju numeriu. XIX a. pabaigoje statytame ir iki šiol autentiškumą išlaikiusiame name veikė Panemunės šv.Roko bažnyčiai priklausanti špitolė – nakvynės ir prieglaudos namai seneliams ir atvykėliams.

Sovietmečiu name apsigyveno bažnyčios kunigai ir vargonininko šeimyna. Ponas Vytautas vargonauja jau per 40 metų. Jis čia tebegyvena iki šiol.

Klestėjo versliukai

Viena ryškiausių Vaidoto g. puošmenų – 18-asis pastatas. Garsiam Lietuvos miškininkui, mokslininkui Antanui Kvedarui priklausęs namas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Prie Semėnos upelio iškilusiame name buvo įrengti keturi butai, iš kurių viename gyveno šeimininkas su šeima, o kiti buvo nuomojami.

Vieni gyventojai vertėsi butų ar kambarių nuoma poilsiautojams, kiti pragyvenimui prasimanė prekiaudami.

Vienas ryškesnių išlikusių tarpukario ir dar senesnių laikų Vaidoto g. bruožų – tvarkingai vienoje linijoje išrikiuoti pastatai. "Atkreipkite dėmesį, kad visi namai yra labai arti gatvės. Taip būdavo patogiau pritraukti klientus. Vienoje namo pusėje veikdavo kepyklėlės, siuvyklėlės, dirbtuvės, būdavo parduodama bižuterija, maisto prekės, savo paslaugas teikdavo barzdaskučiai, kirpėjai, o kita pusė buvo gyvenama", – vardijo žinovė.

Už namo dažnai būdavo įrengtas sodas, daržiukas. Kai kurie gyventojai augindavo ir gyvulius.

Tarpukariu nemažą dalį panemuniečių sudarė žydai. "Čia veikė žydo Neimarko kepykla. Labai gražus pastatas. Gaila, kad čia dabar tas konteineris pastatytas – visą pastato grožį užstoja", –  rodė į raudonplytį namą D.Nevardauskienė.

Atgijo jomarkas

Istorijos verpetuose Vaidoto g. vis keitėsi, kilo nauji pastatai, keitėsi senųjų paskirtis. Sovietmečiu Vaidoto g. veikė ir fotoateljė. "Pati turiu čia darytą vaikystės nuotrauką", – šyptelėjo moteris. "Matote tą iškabą? Čia veikė labai populiarus buvęs restoranas "Eglė" su čeburekine", – rodė panemuniškė.

Yra vietų, kurios savo paskirtį išlaikė iki šių dienų. Akmenimis grįstoje turgaus aikštėje prekiaujama iki šiol. Joje kiekvieną antradienį renkasi ūkininkai.

Tarpukariu aplink šią aikštę pridygo nedidelių pastatėlių, kuriuose gyveno ir dirbo amatininkai.

Ši aikštė, deja, mena ne tik džiaugsmingą šurmulį ir azartiškas jomarko dalyvių derybas. 1992-aisiais čia pastatytas ir pašventintas paminklas Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanams atminti. 1947–1949 m. šioje vietoje numesdavo ir palikdavo nužudytų partizanų kūnus.

Susisiekimas su rotuše

Į Panemunę poilsiautojai padėjo plūsti XX a. pradžioje, kai tapo populiarios maudynės. "Tada čia ėmė kilti vilos, jos buvo nuomojamos. Buvo įsteigtos net trys sanatorijos.
Pirmieji trys maršrutiniai autobusai šalyje 1924 m. rugsėjį iš Kauno rotušės a. pajudėjo būtent į Panemunę ir per ją dardėjo dabartine Vaidoto g.

Į Aukštąją Panemunę, kuriai 1933 m. buvo suteiktas kurorto statusas, poilsiautojai traukdavo ir motociklais, siaurabėgiu traukinuku, dviračiais ir pėsčiomis, keldavosi per Nemuną keltu ar valtimis.

Įrengė du oro uostus

Panemunėje XIX a. pabaigoje galima suskaičiuoti 73 veikusius karinius objektus, pastatytus caro imperijos vakarinėms sienoms ginti. Dauguma šių Kauno tvirtovės objektų iškilo greta pagrindinės Vaidoto g.

Panemunė turėjo netgi du karinius oro uostus ir buvo tapusi kariniu Kauno priemiesčiu.

"Vaidoto g. tarpukariu dažnai žygiuodavo karininkai. Moterys turėjo, kur akis paganyti. Karininkai būdavo pasitempę, pasipuošę – tikras elitas. Jie buvo mokomi ne tik karybos, bet ir etiketo, šokių", – istorinius faktus vardijo pašnekovė.

Ir šiandien vaikščiodamas Vaidoto g. dažnai gali išvysti važiuojantį karinį transportą ar vaikštančius uniformuotus karius. "Daugelį tų karinių objektų perėmė šiandienė Lietuvos kariuomenė", – pasakojo D.Nevardauskienė.

Ji atkreipė dėmesį, kad ne S.Dariaus ir S.Girėno oro uostas, esantis Aleksote, yra pirmasis Lietuvoje. Panemunėje oro uostas buvo pastatytas keleriais metais anksčiau – 1912–1913 m. "Tačiau vėliau iš jo nebuvo skraidoma – neatitiko caro kariuomenę išvijusių vokiečių poreikių, buvo per ankštas. Jie 1915 m. oro uostą įsirengė Aleksote", – kalbėjo panemuniškė.

Šalia Vaidoto g. esančioje Perlojos g. iki šių dienų išlikęs orlaivių angaras ir oreivių kuopos štabo griuvėsiai.

Vėl sugrįžus rusų kariuomenei, Panemunę užplūdo ir rusakalbiai gyventojai. "Vaidoto g. dažnai žygiuodavo kareiviai, važiuodavo rusiškos tanketės, kariškos mašinos su lauko virtuvėmis. Triukšmas – begalinis, dūmų – daugybė. Atėjus Lietuvos kariuomenei, viskas daug ramiau ir drausmingiau", – pasakojo moteris.

Perkėlė į Laisvės al.

Vaidoto g. 209 tarpukariu veikusioje Karo mokykloje buvo net ambulatorija su ligonine, sporto sale, skalbykla, siuvykla, kalvė, batų ir stalių dirbtuvėmis, ginklų, baldų ir maisto sandėliais, arklidėmis.

Kiek toliau nuo mokyklos veikė kariūnams skirta pirtis, daržas ir oranžerija, teniso, kroketo aikštelės, geriausias šalyje stadionas.

Mokyklos teritorijoje 1932 m. buvo pastatytas V.Grybo paminklas Vytautui Didžiajam, kurio prototipas šiuo metu stovi Laisvės al.

Įkeitė dvarą

Panemunė senovėje vadinta Semėnava. Šis vardas kilęs nuo Semėnos upelio.

Aukštosios Panemunės Panemunės dvaras, esantis netoli Vaidoto g., pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1559 m.

Kai XVIII a. pabaigoje dvarą paveldėjo didikas Karolis Prozoras, siekdamas paremti 1794 m. Tado Koščiuškos rengtą sukilimą, įkeitė dvarą ir gautus pinigus paaukojo sukilėliams.

XIX a. pabaigoje dvaro žemė priverstinai buvo išpirkta Kauno tvirtovės statybai.

Bažnyčia sugriuvo

Toje Vaidoto g. vietoje, kur dabar yra Kunigaikščio Vaidoto daugiafunkcis centras, anksčiau buvo lietuviška progimnazija, tačiau sudegė. Mokykla buvo atstatyta, tačiau pamokos vyko jau rusų kalba.

1762–1763 m. Panemunės savininkas Simonas Sirutis greta dabartinės Vaidoto g. pastatė pirmąją mūrinę Šv.Apaštalų Simono ir Judo bažnyčią. Ji iškilo netoli dvaro sodybos. Po dešimtmečio dėl blogos pamatų konstrukcijos ir smėlėto grunto bažnyčia sugriuvo. Tais pačiais metais mirė ir jos fundatorius S.Sirutis.