Buvęs kaunietis Ramūnas Demendžiūnas, pastaruosius daugybę metų savo namais vadinęs Kijevą, pirmadienį saugus vaikštinėjo po Laisvės alėją, tačiau mintimis vis dar buvo mūšio lauku virtusioje Ukrainoje.
Gelbėdamas savo ir artimųjų gyvybes jis į pavojingą kelionę su žmona, dviem vaikais leidosi iš karto, kai Kijevą pažadino sprogimai. Pasienyje jų ekipažą papildė dar du vaikai. Berniukų tėvai – Ramūno žmonos sesuo ir jos vyras liko tėvynėje eiti savo pareigas.
Esu nusiteikęs patriotiškai, jaudinuosi dėl Ukrainoje likusių artimųjų, draugų. Gaila žmonių, niokojamų gatvių, pastatų, kiekvienos plytos.
Ramūno balsas ramus, tačiau pasakojimas "Kauno dienai" atskleidžia siaubingą karo realybę, kurią Ukrainoje tenka patirti ir suaugusiesiems, ir vaikams.
– Kaip jaučiatės?
– Kaip svečiuose. Yra sutrikimo. Daug emocijų iš kelionės. Ukrainoje liko visas gyvenimas. Kai viską palieki, išvažiuoji su vienais batais, liemene, net be striukių, be kitų daiktų, kai galvoji, kaip greičiau atsidurti saugioje zonoje… Daug streso. Aš, kaip vyras, išoriškai atrodo, kad galbūt mažiau jaudinuosi, bet viduje vis tiek viskas verda. Esu nusiteikęs patriotiškai, jaudinuosi dėl Ukrainoje likusių artimųjų, draugų. Gaila žmonių, niokojamų gatvių, pastatų, kiekvienos plytos. Matau filmuotus, fotografuotus tokius baisius vaizdus…
Nuolat bendraujame su artimaisiais, skambinamės, dalijamės informacija. Prašo pagalbos. Iš jūsų važiuosiu į Šaulių sąjungą, bandysiu prisijungti kaip savanoris. Žmona ir vaikai vakarais prieš užmigdami verkia. Vaikams sunku suvokti, kas vyksta, jie nori namo. Mano dukroms – ketveri ir šešeri metai. Sūnėnai – vyresni. Pirmos nakties Kaune net neatsimenu, o paskui nebuvo vakaro, kad kažkuris iš vaikų neverktų, jog nori namo. Kijeve liko draugai, būreliai, seneliai, sūnėnų – ir tėvai ten. Dukra darželyje ruošėsi šventei, mokėsi eilėraščių.
Galvojau, bent iki Vakarų Ukrainos pasitrauksime, bet pakeliui supratau, kad reikia trauktis ir iš šalies.
– Ar spėjote bent fiziškai pailsėti?
– Šiek tiek. Bent ištiesti kojas, atsigulti, šiek tiek atsipalaiduoti galime. Dar labai jaučiame stresą.
– Kada nusprendėte, kad reikia trauktis iš Kijevo, kur gyvenote?
– Ketvirtadienį anksti ryte pabudome nuo sprogimo. Negalėjau suprasti, kas vyksta. Gyvename šeštame aukšte. Mūsų langai – į parką. Į oro uosto pusę. Netoli – didžiulė geležinkelio stotis. Dar iš vakaro net negalėjau pagalvoti, kad bus pradėtas puolimas. Žmona dar ir tą rytą negalėjo patikėti. Buvo nepatenkinta, kad taip anksti prabudo, nes dabar nebeužmigs, o šeštą – jau į darbą. Sakau, palauk. Automobilio bakas pilnas degalų, mašina – stovėjimo aikštelėje. Ką darom? Turėjome pasiruošę minimalų rinkinį su dokumentais ir kt., jei reikėtų bėgti. Dar į krepšį įsimetėme vaikų daiktų, apie save jau nebegalvojau. Galvojau, bent iki Vakarų Ukrainos pasitrauksime, bet pakeliui supratau, kad reikia trauktis ir iš šalies.
Pozicija: R.Demendžiūnas tiki, kad Ukraina atsilaikys, bet ir pats stengiasi padėti. Justinos Lasauskaitės nuotr.
– Kaip klostėsi kelionė?
– Iš namų išvažiavome šeštą valandą ryto. Penktą valandą prabudome, šeštą jau sėdėjome automobilyje. Vien iš Kijevo išvažiuoti prireikė 3,5 valandos, nors paprastai dieną užtenka valandos. Bet čia – šeštą ryto! Labai jaudinausi važiuodamas per tiltus. Jeigu jau pradėjo bombarduoti, gali imtis ir tiltų. Paims ir susprogdins. Pervažiavome laimingai. Bet vienoje didelėje sankryžoje – avarija, kitoje – avarija. Toks jausmas, ar tai ne diversijos, skirtos panikai sukelti, evakuacijai pasunkinti.
Jeigu ne vaikai, jei ne atsakomybė už vaikus, aš ir pats būčiau likęs.
– Kaip sekėsi už sostinės? Kokie vaizdai įstrigo?
– Sutikome ukrainiečių tankų kolonų, šarvuočių, kitos karinės technikos. Dalis – sovietinių laikų, dalis – naujesnė. Kaip dabar prieš akis iškyla vaizdas miestelyje netoli sienos su Baltarusija. Ten matėme didžiausią naujų ukrainietiškų tankų koloną. Ukraina pati gamina tankus. Vyrai ryžtingais veidais, karžygiai. Jeigu ne vaikai, jei ne atsakomybė už vaikus, aš ir pats būčiau likęs, nors esu lietuvis, turiu tik Lietuvos pilietybę. Vaikų pilietybės – dvigubos... Prisimenu Sąjūdžio laikus, televizijos bokšto, parlamento gynybą… Sukilo visos emocijos… Kuo toliau, tuo daugiau kelyje sutikdavome karo technikos. Laimei, rusų karių – ne. Tik aplink girdėjome sprogimus. Keliuose prasilenkėme tik su ukrainiečiais, bet karinės technikos kolonos, riedančios čia pat, vis tiek kėlė šiurpą, kartu ir pasididžiavimą. Matote, mano akyse – ašaros. Atvirai pasakysiu, vos laikausi. Kai matai, kaip tie vyrai ne kaip zuikiai nėrė į krūmus, o stojo ginti tėvynės…
– Kaip į visa tai reagavo vaikai?
– Raminome. Kol važiavome iki sienos, žmona sėdėjo automobilio gale prie vaikų, o jie – kėdutėse. Prie sienos paėmiau giminaičių berniukus. Jų mama, žmonos sesuo, vaikus palydėjo iki sienos, o jų tėtis buvo darbe. Išmečiau kėdutes, susisodinau vaikus ir važiavau per sieną. Lenkų pasieniečiai praleido, nors buvome šešiese, o automobilis – tik penkiavietis. Klausia, kiek čia jūsų? Sakau: du suaugę. O vaikų? Keturi. Tai iš viso jūsų šeši? Šeši. O vietos – penkiems? Penkiems. O ką daryti? Na taip, ką daryti. Važiuokite. Mane praleido, nors ir neturėjau paso, tik ukrainietišką kortelę. Pakako paso kopijos telefone.
Prie sienos – pilna moterų su vaikais. Daug ukrainiečių vyrų bėga iš šalies, bet daug ir grįžta. Prie Suvalkų sutikau ukrainiečių, namo grįžtančių kariauti.
Prie sienos – pilna moterų su vaikais. Daug ukrainiečių vyrų bėga iš šalies, bet daug ir grįžta. Prie Suvalkų sutikau ukrainiečių, namo grįžtančių kariauti.
– Važiuodami per Ukrainą degalų nepristigote? Pranešama apie milžinišką degalų trūkumą.
– Turiu žmoną: žiūrėk, kad degalų bakas visada būtų pilnas, kad užtektų bent iki sienos. Taip ir dariau. Visada pasipildydavau. Kai prireikė bėgti, bakas buvo pilnas. Kai važiavome, vienos maisto prekių parduotuvės nebedirbo, kitos dirbo. Prie degalinių eilės buvo kilometrinės, kaip ir prie bankomatų. Jau pačiame Kijeve, dvi valandos po sprogimų. Mes galėjome važiuoti niekur nestodami, tik kai vaikams prireikdavo į tualetą. Iki sienos – 530 km. Tiek nuvažiuoti anksčiau normaliomis sąlygomis užtrukdavo apie 5–6 valandas. Dar 7 valandos per Lenkiją iki Kauno. Bet mums su sustojimu Lenkijoje prireikė daugiau kaip dviejų parų.
– Kaip laikosi jūsų artimieji, likę Ukrainoje?
– Visi gyvi. Susirašėme su visais, tik su dviem nepavyko susisiekti. Vakar (pirmadienį – aut. past.) buvo mano gimtadienis, atėjo daugybė sveikinimų, bet nepavyko susirašyti su draugais iš Charkovo. Ten dedasi nesuprantami dalykai. Rusų kariai kaip skėriai siaubia viską. Tie tiltai, kuriais mes važiavome, kitą dieną jau buvo susprogdinti. Draugai siunčia vaizdus. Va, sako, iš mano lango filmuota.
– Kas jus sieja su Kaunu?
– Čia gimęs, augęs, čia baigiau studijas KTU. Čia likę artimieji. Pas juos kampelyje kol kas ir glaudžiamės. Negalėjau net pagalvoti, kad kada nors išvažiuosiu iš Kauno. Bet nori prajuokinti Dievą, pasidalyk savo planais. Į Kijevą iš pradžių vykau kaip į komandiruotes. Ilgainiui turėjau apsispręsti dėl persikėlimo, nes kitaip, turėdamas įmonę, neprilakstysi, nesukontroliuosi.
– Kaip dabar jūsų verslas Kijeve?
Tolerantiškesnės tautos nesu sutikęs. Priima atvira širdimi. Pagelbės, padės, patars. Bet ten jų žemė ir jos neatiduos.
– Viskas sustojo. Savo pastatų neturėjome, juos nuomojome, bet liko įrenginiai, gaminiai.
– Kaip sekasi kurtis Kaune?
– Dar turiu susirasti, kur gyventi. Tai gana sudėtinga, nes esame su keturiais vaikais. Jiems reikia organizuoti mokymo procesą, popamokinės veiklos, ieškosiu darbo. Vakar (pirmadienį – aut. past.] Migracijos departamente daug laiko praradome. Su vaikais važiavome. Dar trūksta komunikacijos. Lietuvą pasiekėme šeštadienį. Prie sienos pasitiko šauliai. Pagarba vyrams. Šiltai priėmė. Sausi pusryčiai, užplikomos avižinės košelės – ir tokios, ir kitokios. Sausainių keliolika rūšių, obuoliai, kava, sultys... Davė telefono kortelę.
– Bet mintys vis dar Ukrainoje?
– Taip. Tikiu, kad ukrainiečiai atsilaikys. Jie – labai taikūs, draugiški, atviri, nuoširdūs. Tolerantiškesnės tautos nesu sutikęs. Priima atvira širdimi. Pagelbės, padės, patars. Bet ten jų žemė ir jos neatiduos.
Tikslas: iš karo siaubiamos Ukrainos pabėgėlės skubėjo nešinos mažais vaikais ant rankų.
"Scanpix" nuotr.
A.Bilotaitė: Lietuvoje daugėja ukrainiečių
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė pirmadienį teigė, kad Lietuvoje jau apgyvendinta 315 karo pabėgėlių iš Ukrainos. Anot ministrės, esant poreikiui, Lietuva pasirengusi priimti dar keliasdešimt tūkstančių piliečių.
„Kalbant apie mūsų pasirengimą, tai yra 11 tūkst. vietų mūsų savivaldybėse. Labai aktyviai dirba visuomeninė iniciatyva „Stiprūs kartu“ ir yra pasiūlyti jau 5 694 būstai. Vadinasi, galima apgyvendinti 23 tūkst. žmonių. 315 ukrainiečių jau įsikūrė”, – antradienį Vyriausybėje kalbėjo A.Bilotaitė.
Be to, anot A. Bilotaitės, šiuo metu dėl apgyvendinimo galimybių deramasi ir su Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija.
„Kalbėjome ir su viešbučių asociacija dėl galimybių apgyvendinti viešbučiuose, su mobiliojo ryšio operatoriais sutarta dėl aprūpinimo telefono kortelėmis, su verslo asociacijomis kalbamės apie aprūpinimą maistu ir įdarbinimo galimybes“, – apie humanitarinę pagalbą ukrainiečiams kalbėjo ministrė.
Ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės teigimu, reaguojant į pastarųjų dienų įvykius, galimas Ukrainos karo pabėgėlių skaičius gali žymiai išaugti. Tokius atveju, akcentuoja premjerė, būtų svarstoma ne tik apie būstus, tačiau ir pabėgėlių apgyvendinimą palapinėse.
„Turbūt pirmadienį matėte, kaip atrodo Charkovo apšaudymas „Gradais“, ir jeigu tokio pobūdžio operacijos tęsis, o prielaida, kad tie karo nusikaltimai bus vykdomi ir toliau, manau, nėra nepagrįsta. Tuomet pabėgėlių skaičius gali labai žymiai padidėti ir tada mes tiesiog kalbėsime ne apie būstus, kuriuos ar Lietuvos žmonės, ar „Stiprūs kartu", ar savivaldybė yra paruošusi, o apie visiškai paprastas elementarias sąlygas, palapines ir panašius dalykus“, – kalbėjo I.Šimonytė.
Anot ministrės pirmininkės, jei Ukrainos karo pabėgėlių skaičius žymiai išaugtų, humanitarinės pagalbos suteikimas turėtų būti paskirstytas visoms ES šalims.
„Tai čia mes jau susiprojektuoti „lubų“ nelabai galime, nes tai jau bus labai didelė humanitarinė katastrofa, kurią reikės tiesiog dalytis visiems, kaip išgalime“, – pridūrė ji.
ELTA primena, kad Vidaus reikalų ministerija į Lietuvą atvykstantiems karo pabėgėliams iš Ukrainos sudarys kuo palankesnes sąlygas greitai gauti būtinus dokumentus gyventi ir dirbti Lietuvoje.
Šaltinis: ELTA
