Prioritetų panašumai

Šiųmečio festivalio šūkis "Mus jungia teatras!" labai tiko kiekvienos šalies teatro panoramą, dramaturgijos klausimus ir problemas keliančioms diskusijoms. Jų buvo trys – po vieną kiekvienai šaliai. Susitikimuose dalyvavo ir pranešimus skaitė teatro kritikai, dramaturgai praktikai, teatrologai iš Latvijos ir Estijos. Iš viso delegacijas sudarė devyniolika teatro profesionalų, kurie pamatė vienuolika skirtingų festivalio programos spektaklių.

Festivalio diskusijas moderavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teatrologijos ir Menotyros katedros specialistai. Lietuvos teatrui pristatyti skirtoje konferencijoje pranešimus skaitė teatro kritikai Kristina Steiblytė ir Andrius Jevsejevas.

Taip jau sutapo, kad delegacijos pamatė latvių kūrėjų dueto dramaturgo Janio Baluodžio ir režisieriaus Valterio Sylio spektaklį "Miškinis", rodomą NKDT.

Kai diskusijos moderatorius VDU Teatrologijos katedros docentas Edgaras Klivis svečių iš Latvijos paklausė, kokį įspūdį paliko šis spektaklis – latviško ar lietuviško, šie nedvejodami pripažino, kad latviško. Beje, šio spektaklio tiek tema, tiek atlikimas buvo labai teigiamai priimtas ir Estijos teatralų. Kodėl? Veikiausiai svarbi ne tik bendra istorija, bet ir teatro kalba – šiuolaikinis Estijos ir Latvijos teatras (negalima išskirti ir Lietuvos) orientuojasi į šalies istoriją, ateitį, politinę situaciją, socialinius reiškinius.

Vakuumas – tik laikinas

Pačioje pirmoje diskusijoje, skirtoje Estijai, doc. dr. E.Klivis, pastebėjo estiškos dramaturgijos vakuumą Lietuvos teatruose, nors estai gali pasigirti gera dramaturgijos mokykla. Tačiau vilties, kad padėtis keisis, yra. Estijos teatro agentūros atstovės Kirsten Siimo teigimu, jau vykdomas projektas, kuris leis šiuolaikines estų dramaturgų pjeses versti į lietuvių kalbą.

Estijos atstovai pasidžiaugė, kad nuo šį pavasarį Talino miesto teatre įvykusios premjeros, jų publikai rodomas spektaklis apie šiuolaikinio žmogaus migracijoje išgyvenamas problemas pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę "Išvarymas" (est. "Väljaheitmine ehk Ühe õuna kroonika"). Beje, šis kūrinys 2014 m. pastatytas ir Rygos Dailės teatre (Latvija). Štai ir jungtis: tiek estams, tiek latviams ir lietuviams artima ši tema bei socialinė tikrovė.

Kalbant apie bendradarbiavimą su latvių menininkais, derėtų prisiminti ir vieną garsiausių Latvijos režisierių Marą Kimelę, kuri režisavo spektaklius net keliuose Lietuvos teatruose, taip pat legendinį pantomimos trupės įkūrėją Modrį Tenisoną ir kitus. Visai neseniai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko jaunos latvių dramaturgės Agnesės Rutkevičos pjesės "Gyvūnas" (Ku kū) premjera.

Jau netrukus, 2017–2018 m. sezoną, NKDT sulauksime žinomo jaunosios kartos latvių režisieriaus Vladislavo Nastavševo pastatymo. Vedamos derybos su Europinio garso latvių režisieriumi Alviu Hermaniu. Jo atvykimo laukiama 2020 m.

Jaunųjų kelias į sceną

Jauno dramaturgo padėtį Latvijoje taikliai pristatė Latvijos dramaturgų gildijos atstovė Anna Zvaigznė – neretai dramaturgijos studijas baigusį kūrėją (Latvija gali pasigirti turinti tokią studijų programą, ko nėra Lietuvoje) palaiko ir įkvepia tik viltis, kad kas nors jo pjesę pastatys. Tačiau viltis gali likti viltimi, mat teatrai ir režisieriai nelabai pasitiki jaunais, niekam nežinomais kūrėjais. Ta pati situacija Estijoje ir Lietuvoje. Norint palaikyti šiuolaikinę nacionalinę dramaturgiją, visose šalyse vyksta įvairūs dramaturgijos konkursai. ("10 minučių šlovės", "36 valandos" Latvijoje, nacionalinis dramaturgijos konkursas "Versmė" Lietuvoje).

Dramaturgas praktikas Paavo Piikas iš Estijos pastebėjo, kad netgi paskelbus 20 geriausių Estijos šiuolaikinės dramaturgijos autorių, paprastai premjera džiaugiasi vos vienas iš jų. Tačiau ne viskas taip tragiška – neretai dramaturgai ir režisieriai bendradarbiauja, vieni kitus atranda dar studijuodami. Ši tendencija būdinga visoms trims šalims. Lietuvoje puikiai žinomos dramaturgo M.Ivaškevičiaus ir režisieriaus Oskaro Koršunovo, dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus ir Klaipėdos jaunimo teatro režisieriaus Valentino Masalskio tandemas.

Neretai šiuolaikinės dramaturgijos pastatymai rampos šviesą išvysta nevalstybiniuose teatruose. A.Jevsejevas, apžvelgęs nacionalinės dramaturgijos padėtį valstybiniuose mūsų šalies teatruose, pateikė tai įrodančių faktų: teatrų repertuaruose vos vienas du grynos nacionalinės dramaturgijos spektakliai. Panaši statistika Latvijoje ir Estijoje. Nepaisant to, teatro kritikės Ievos Rodinos nuomone, penkios įdomiausios pastarojo sezono premjeros buvo būtent nacionalinės dramaturgijos – iš penkių net keturios įvyko nepriklausomuose teatruose.

K.Steiblytė taip pat šiuolaikinio Lietuvos teatro pavyzdžiais pasirinko nepriklausomų trupių pastatymus (trupės iš Klaipėdos "459" spektaklį "Meile, don’t stop" (jis rodytas festivalyje), režisierės Karolinos Žernytės Pojūčių teatro spektaklį "Akmuo. Vanduo. Geluonis", operą "Geros dienos!" (libreto autorė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė, režisierė ir scenografė Rugilė Barzdžiukaitė), šiuolaikinio šokio trupės iš Klaipėdos "Padi Dapi Fish" performansą "Dior ir Moscow", taip pat jų šokio spektaklį-ekskursiją "Keliaujančios bažnyčios" bei kolektyvą "Stage Strangers" (Paulius Tamolė, Mantas Stabačinskas, Sigita Ivaškaitė).

Naujo proveržio laukiama Estijoje, kur įgyvendinamas valstybės finansuojamas projektas, skirtas šalies nepriklausomybės minėjimo 100-mečio programai. Tuo tikslu didieji teatrai pasirašė sutartį bendriems projektas – laukiama net dešimt naujų pjesių.

Sektini pavyzdžiai

Iš savo kaimynų estų galėtume pasisemti politinio teatro – geriausias to pavyzdys garsusis "NO99" teatras, iniciavęs netgi politines akcijas ir virtęs politine partija. Estų publikai neblogai žinoma, kad teatre sprendžiami gana svarbūs ir sudėtingi klausimai, o pas mus vyksta tik pavieniai pasirodymai.

Iš latvių mes perėmėme istorinio / dokumentinio teatro modelį, kai pirmiausia atliekamas tyrimas, renkami faktai, o tik po to sukuriama pjesė. Pasak VDU Menų fakulteto dekanės Jurgitos Staniškytės už tai reikia dėkoti būtent V.Syliui ir J.Baluodžiui, kurie Lietuvoje debiutavo spektakliu "Barikados" (Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

O ką daryti, kad nacionalinė dramaturgija rastų deramą vietą teatruose – tiek valstybiniuose, tiek nepriklausomuose, vertėtų įsiklausyti į svečio iš Estijos P.Piiko siūlymą į kultūros biudžetą įtraukti bent poros nacionalinės dramaturgijos pastatymų finansavimą. Tačiau jau dabar trijų šalių tendencijos, sėkmingi šiuolaikinės dramaturgijos pavydžiai suponuoja, kad bręsta reiškinys – Baltijos šalių teatras.